Šokių raštai gražiausi iš viršaus.
Šokių raštai gražiausi iš viršaus. (Vidos Kuprytės nuotr.)

Šokių šventė paukščio žvilgsniu. Kas buvo pastebėta ir kuom pasigrožėta Baltimorėje liepos 1–3 d.

Vida Kuprytė.

Aleta Juozelskytė ir Tadas Varaneckas.
Aleta Juozelskytė ir Tadas Varaneckas. (Jono Kuprio nuotraukos)

Aš ten buvau, bet ne viską mačiau, – nemačiau nei Baltimorės uosto, nei garsiojo akvariumo, neparagavau nei Lietuvių namų balandėlių, nei Baltimorės vėžlių. Bet liepos 1–3 dienomis ir nevykau į Baltimorę kaip turistė – vykau pasigrožėti XV Lietuvių tautinių šokių švente ir vėl pajusti tautos meilės jausmą didelės lietuvių minios apsuptyje. Tie išgyvenimai prasidėjo tik atvykus – kelios dienos iki šventės. Kur nepasisuki, akys pastebi seniai matytus veidus, grįžta prisiminimai, užsimezga kalbos, kurios greitai nenutrūksta.

Į Šokių šventę atvykęs LR kultūros ministras Šarūnas Birutis svarstė: ,,Sau pagalvojau – su kuo palyginti šią Šokių šventę? Šią vasarą dalyvavau nemažai atlaidų Aukštaitijos krašte. Taigi man čia didžiuliai, didžiuliai atlaidai, į kuriuos susirenka visi lietuviai ir jų draugai. Jau trečią dieną jaučiu tą bendrą širdžių plakimą, bendrą jausmą, bendrą meilę mūsų tėvynei!”

Sunku viską aprėpti keliose pastraipose, todėl teks pasitenkinti kelių įspūdžių papasakojimu ir tikėtis, kad ir kiti dalyviai mūsų spaudoje aprašys savo patyrimus.

x_xxBAL_8007Baltimorė

Šokių šventė vyko Baltimorės šerdyje, prie uosto. Pirmą kartą čia atvykusiai miestas atrodė apdulkėjęs ir pavargęs. Nenuostabu – čia kvepia ankstyvąja industrinės Amerikos istorija. Šokių šventė vyko „Royal Farms” arenoje, tik keli kvartalai nuo šventės dalyvių viešbučių. Todėl lietuviai tarp savo gyvenviečių ir repeticijų arenoje kursavo pėsčiomis. Gyvenamųjų namų ar butų lyg ir nematyti, nors gatvėse nemažai čiabuvių, miegančių po atviru dangumi, ant kieto kartono, ar elgetaujančių. Juos dieną naktį apeidavo sportiškai apsirengę lietuviai. Jei gatvėje garsiai sušunki „Labas!”, visi atsisuka: „Kas čia sveikinasi?” Lyg kitų tautybių žmonių čia nebūtų buvę.

Hilton viešbutis

Šitame viešbuty gyveno beveik visi šventės šokėjai ir daugelis žiūrovų. Tik įėjus į didžiulę priėmimo salę tenka užsiimti ausis – toks garsas, lyg pastate buvo užvestas lėktuvo variklis. Tai lietuvių šurmulys – seniai nesimačiusių, naujai susipažinusių. Eskalatoriumi pasikėlus į antrą aukštą – mugė, kur buvo galima nusipirkti bilietus į įvairius savaitgalio renginius, vakarienes ir į pačią Šokių šventę. Ryškiais oranžiniais marškinėliais pasipuošę savanoriai atsidavusiai budėjo ir draugiškai atsakinėjo į svečių klausimus. Šie savanoriai buvo akivaizdus pavyzdys, kaip gerai ši šventė buvo organizuota, nes yra gerai žinomas dėsnis: atidumas mažuose reikaluose atspindi rūpestį dideliuose.

xxBAL_7699Mugė bruzdėjo visą savaitgalį. Kvepėjo ,,Linos skanumynų” iš New Jersey rūkytos dešros ir juoda duona, visi ragavo Elizabeth ir Joseph Liudžių iš Connecticuto valstijos šakočio. Daug kas pirko gintarinius papuošalus. Buvo galima susipažinti su Neringos stovyklos naująja korporacija, Šiluvos koplyčios jubiliejine švente. Susipažinimui buvo dalijamas ,,Draugas”, angliškasis ,,Draugas New” ir ,,Lithuanian Heritage”. Šalia mugės veikė Lituanistikos tyrimo ir studijų centro paruošta išeivijos tautinių šokių švenčių istorijos paroda.

Toną davė Jurgis Didžiulis

Penktadienio vakarą viešbutyje koncertavo populiarusis dainininkas Jurgis Dižiulis – kilęs iš Kolumbijos, gyvenantis Lietuvoje. Savo moderniu ritmu, bet lietuviška gaida jis pritraukė didelį būrį klausytojų, kurie vietoj nestovėjo, o visą naktį šoko, trepsėjo. Kai jis ant scenos pakvietė šokti savanorius, į priekį buvo išstumta čikagietė Indrė Bielskutė, – imk dabar ir šok! Ir ji nustebino visus savo grakščiais judesiais, kuriuos salėje susirinkusieji bandė mėgdžioti, bet retas teįstengė. Pasirodo, kad Indrė ne tik ilgametė Čikagos „Grandies” grupės šokėja, bet ir baleto mėgėja, kuri treniruojasi žymiojoje Čikagos „Hubbard Dance School”. Vėliau Jurgis Didžiulis nusileido į salę ir bematant buvo apsuptas šokėjų rato. Arčiausiai jo – mokyklinio amžiaus vaikai, juos supo paaugliai, tada studentai, o iš išorės – jau pensijon žengiantys „baby boomers”, prisiminę savo jaunystės dienas. Šią kompaniją teko išsklaidyti priverstinai, nes kitą dieną laukė ankstyvas kėlimasis ir visą dieną trunkančios šventės repeticijos.

Jurgis Didžiulis vakaro dalyvių apsuptyje.
Jurgis Didžiulis vakaro dalyvių apsuptyje.

Šeštadienis – repeticijų diena

Įdomu stebėti Šokių šventės repeticijas. Grupės, uniformuotos savais marškinėliais, sudaro ryškių spalvų kaleidoskopinį raštą. Galima justi nemažai įtampos ir jaudulio, vienos grupės paklysta, kitos pavėluotai įstoja į šokio sūkurį. Per vienos dienos repeticiją turi susišokti ir išmokti sudėtingus įėjimus, išėjimus ir perėjimus 46 grupės. Tai buvo pasiekta dėka šventės meno vadovo Tomo Mikuckio, kuris per garsiakalbį ramiai ir kantriai davė nurodymus, šokėjus pagirdamas ir padrąsindamas, kol galų gale viskas sukrito į savo vietas.

Šv. Mišios Šv. Alfonso šventovėje

Reikia šventės organizatorius pagirti, kad skatino Šokių šventės dalyvius dalyvauti Mišiose vietinėje istorinėje lietuvių parapijoje, o ne, kaip jau dažnai būna, kokioje viešbučio salėje. Nors Šv. Alfonso šventovė statyta ne lietuvių, bet ji nuo 1917 m. tarnauja lietuviams. Bažnyčios prieangyje yra atminimo lenta kun. Kazimierui Pugevičiui, kuris tarnavo toje bažnyčioje. Kun. Pugevičius, buvęs žiniasklaidos specialistas, vadovavo Lietuvių informacijos centrui New Yorke, rūpinosi „Lietuvių Katalikų Bažnyčios kronikos” vertimu į anglų kalbą ir skleidė jos žinias amerikiečiams.

x_xxBAL_8430Savaitgalio vainikavimas: Šokių šventė

Pagaliau, po trejų metų ruošimosi, tūkstančių valandų repeticijų ir trijų dienų lietuvių spūsties „Royal Farms” arenoje prasidėjo XV Lietuvių tautinių šokių šventė. Užkulisiuose – margumynas gražiausių, įvairiausių tautinių drabužių. Juodaodžiai arenos tarnautojai, per praėjusios dienos repeticiją išmokę kelis lietuviškus išsireiškimus, sveikino atvykusius ,,Labas!”, ,,Sveiki atvykę!” ir tikrino bilietus.

Žiūrovams susėdus ir užpildžius beveik visas vietas iki pirmojo balkono, salė aptemo. Į areną iš keturių kampų įžygiavo šokėjų grupės. Pirmoji – šventės meno vadovo Tomo Mikuckio vadovaujamas Bostono ,,Sambūris”, paskutinioji – šventės šeimininkų, Baltimorės ,,Malūnas”, o tarp jų – visos kitos, iš viso 44 grupės (33 iš JAV, šešios iš Kanados). Ypač šiltai buvo sutiktos grupės, atvykusios iš toliau: ,,Ave Vita” iš Kauno, ,,Grandinėlė” iš Panevėžio, ,,Baltija” iš Švedijos, ,,Versmė” iš Jungtinės Karalystės ir ,,Vija” iš Izraelio. Iš viso susirinko apie 1 800 šokėjų, – tai didžiausias šokėjų būrys išeivijos tautinių šokių švenčių istorijoje.

Meno vadovas Tomas Mikuckis sutinkamas plojimais.
Meno vadovas Tomas Mikuckis sutinkamas plojimais.

Didžiuliame ekrane dalyvius pasveikino Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, buvo sugiedoti JAV, Kanados ir Lietuvos himnai. Ir prasidėjo šokiai.

Visiems išdalintoje programos knygutėje meno vadovas Tomas Mikuckis paaiškino šventės pavadinimą „Šaukia ten tave kelionė” – poeto Bernardo Brazdžionio žodžiai išreiškia lietuvių išeivių ilgą kelią, kuriuo ir toliau kartu keliaujama. Pirmasis šokis – saulė nušvietė lietuvių tautą. Grupelė šokėjų žadina saulę, po jos spinduliais jungiasi vis daugiau šokėjų, kurie sukuria saulės ratą. Šokio aikštė pamažu švinta. Iš šio šokio pereinama į visų mėgstamą ,,Blezdingėlę”. Visi pirmosios dalies šokiai vaizduoja, iš kur esame kilę, – buvo parodyti žydintys sodai, žalios girios, ūkio darbai – kanapės sėjimas ir kalvelio žagrės kalimas, o pabaigoje – vaikučių šokis su malūnėliais, kurį nejučia pakeitė studentų greitas ,,Malūnas”. Visa arena drebėjo nuo šokėjų trepsėjimo ir žiūrovų į taktą plojimo.

x_xxBAL_8689Antroje dalyje, po pertraukos, buvo tęsiami lietuvių darbų šokiai – ,,Džigūnas” – arklių jaukinimas, ,,Medkirčiai” – miškininkystės darbai, ,,Kubilinis” – sėja, ,,Tolkašokis” – siūlų verpimas, „Aštuonnytis” – audimas, ,,Jerubėlė”, ,Abrūsėlis” ir ,,Pukietka” – šokiai su išaustomis drobėmis, o po to greiti, žaismingi šokiai – ,,Varžytinių polka” ir ,,Liuoksinis”.

Trečioji dalis – „Po aukštaisiais skliautais” iškėlė ateities lūkesčius ir lietuvių keleivių svajotą grįžimą į tėvynę. Pirmasis šokis ,,Ak, norėtum grįžti” buvo sukurtas prof. Laimutės Kisielienės šiai šokių šventei. Šokis sušoktas beveik tamsoje, šokio raštus braižė tik šokėjų rankose laikomi žibintai. Vaizdas – pasakiškas. Šoko ne šokėjai, o žibintai. Programos knygutėje šis šokis buvo taip paaiškintas: ,,Švieselės tampa tėvynės meilės aukurais, kelionės palydovais… Jungiasi praeitis ir dabartis su ateitimi, ir, atrodo, tarsi visi šoka ne žemėje, o pačiam žvaigždžių tarpe, ne savame, o tėvynės danguje”. Šventė baigta keturiais, itin greitais ir sudėtingais šokiais – ,,Subatvakariu”, ,,Landytiniu”, ,,Kupoliniu” ir ,,Šventine polka”. O finalas – Tomo Mikuckio sukurtas tradicinis, bet ir naujoviškas ,,Suktinis”, sušoktas visų 1 800 šokėjų.

xxBAL_9473Dažnai tarpuose tarp šokių pasirodydavo du solo šokėjai: Aleta Juozelskytė ir Tadas Varaneckas. Šokėjai profesionalai, puikiai besiorientuojantys aikštės erdvėje, savo judesiais atliko lyg pasakotojų vaidmenį, atskleisdami visos šventės siužetą.

Meno vadovas Tomas Mikuckis kartu su savo kūrybine grupe – Simona Užaite, Sigita Barysiene, Ramona Kaminskaite, Giedre Elekšyte-Knieža ir Vilija Yčaite – meistriškai sudėliojo aikštės kompozicijas, šokėjų įėjimus ir išėjimus, perėjimus iš vieno šokio į kitą. Šokių aikštėje kūrėsi vis įdomesni ir nuolat besikeičiantys audeklo raštai, saulutės, ratilai, grandinėlės.

Jiems, o taip pat ir šokių mokytojams, šokėjams, organizaciniam komitetui, vadovaujamam Lino Leonardo Orento, bei visiems savanoriams lenkiame galvas už puikiai surengtą šventę.

x_xxBAL_8455Tarp žiūrovų buvo ir garbės svečių. Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkė Loreta Griaužinienė sveikindama šventės dalyvius kalbėjo: ,,Aš pasakysiu vieną sakinį, kuris apibūdina viską: aš tiesiog didžiuojuos savo tautiečiais. Aš didžiuojuosi, kad jie sugeba savo entuziazmu susiburti, niekieno neraginami puoselėti tradicijas, lietuvybę. Šokis apjungia visų kartų, iš visų kraštų čia suvažiavusius mūsų tautiečius. Tai yra nuostabu”.

Reportažą iš Baltimorės galima baigti Lietuvos ambasadoriaus JAV Rolando Kriščiūno apibendrinančiais žodžiais: ,,Šokių šventė nėra tik kvapą užimantis renginys, tai nėra tik lietuvių indėlis į pasaulio paveldą (nes mūsų dainų ir šokių šventės yra pasaulio paveldo, lobyno, dalis), tai nėra tik lietuviška meilė ar duoklė tradicijai. Tai kur kas daugiau. Tai tūkstančiai širdžių, plakančių tuo pačiu ritmu, tradicinių šokių ritmu, tai tos nematomos gijos, kurios mus sujungia į viena, mes tampame vienu.”

x_xxBAL_8012

x_xxBAL_8719

x_xxBAL_7867

Akimirkos iš Šokių šventės.
Akimirkos iš Šokių šventės.