Atsisveikinimas su ambasadore

Kitą mėnesį baigiasi pirmosios moters – Lietuvos Respublikos ambasadorės JAV Audros Plepytės ketverių metų kadencija. Prieš tai diplomatė dirbo Lietuvos atstovybėje Jungtinių Tautų organizacijoje, tad šaknys į Amerikos žemę, ypatingai New Yorką ir Washingtoną įleistos. Vis dėlto ambasadorė sako, kad brangiausios vietos jai tos, kuriose gyvena lietuviai.

Rosseta Vingevičiūtė-Wilbur.

Audra Plepytė, pirmoji moteris Lietuvos Respublikos ambasadorė JAV ir Meksikoje, po ketverių metų Washingtone ir aštuonerių metų Amerikoje ruošiasi naujam karjeros ir gyvenimo etapui. Paklausta, ar jau žino, koks bus jos naujas paskyrimas, ambasadorė diplomatiškai atsakė, jog pratęs darbus Užsienio reikalų ministerijoje transatlantinio bendradarbiavimo, saugumo ir kitais klausimais.

„Noras grįžti į Lietuvą visada yra. Smalsu, kas laukia, ir man patinka nauja veikla, iššūkiai. Bet aišku, jog per ketverius metus Washingtone tam tikros šaknys įleistos. Daug kas pažįstama, daug padaryta, taigi jausiu šiek tiek nostalgijos, ir dalis mano širdies pasiliks čia“, – aiškino ambasadorė.

Jungtinės Amerikos Valstijos A. Plepytės karjeroje yra išties ypatinga vieta. 1999–2002 m. ji dirbo Lietuvos atstovybės Jungtinių Tautų organizacijoje (JTO) vadovo pavaduotoja, po penkiolikos metų grįžo į New Yorką jau kaip Lietuvos misijos vadovė JTO.

1999 m. pusmetį dirbo Lietuvos ambasadoje Washingtone, ruošiantis NATO viršūnių susitikimui, kuriame buvo svarstomi Lietuvai gyvybiškai svarbūs klausimai. 2021 m. tapo Lietuvos ambasados vadove.

Puikiai prisimenu, kai pirmą kartą ,,Draugui“ kalbinau ambasadorę prieš ketverius metus. Tuomet nemažai kalbėjome apie darbą COVID-19 pandemijos sąlygomis, apie nuotolinius susitikimus. Kalbėjome apie zoom, o dabar – per zoom, bet taip pat nuoširdžiai, ir jaučiau, kaip ypač šiltai am­­basadorė atsiliepia apie savo susitikimus su Amerikos lietuviais skirtingose valstijose.

Brangiausios vietos Amerikoje – lietuviškos 

Paklausta, kokios Amerikos vietos jai itin brangios, A. Plepytė sakė, jog yra daug, gal net per daug brangių vietų, ypač ten, kur gyvena Amerikos lietuviai. Ji išskyrė Čikagą ir juokavo, kad jos apylinkėse Lietuvos kartais daugiau nei pačioje Lietuvoje, kuri sparčiai keičiasi, modernėja, gi Illinojaus lietuviai išlaikė daugelį vertingų tarpukario Lietuvos tradicijų. Ambasadorė tikisi, jog gal pavyks čia apsilankyti dar kartą prieš baigiant kadenciją.

Ambasadorė šiltai minėjo Connecticuto, Los Angeles ir netgi Texas lietuvius, taip pat vyresnės kartos Pennsylvanijos lietuvius, kurie, nors ir mažai bešneka lietuviškai, bet laikosi senų lietuviškų tradicijų, kepa gardžias lietuviškas bandeles.

Aišku, jog daug amerikietiškų prisiminimų bus susiję su New Yorku.

Kalbantis apie Amerikos lietuvius, man buvo įdomu, ar ambasadorė pastebėjo politinių nesutarimų, susiskaidymo, o gal kartų skirtumų tarp lietuvių, kurie atvyko į JAV skirtingais laikotarpiais.

Ambasadorė prisipažino mažai apie tai galvojusi, bet mano, kad yra gal daugiau skirtingos lietuvių grupės, bet nei Lietuvoje, nei tarp Amerikos lietuvių ji nematanti tokios ryškios priešpriešos, kokia yra kaimyninėje Lenkijoje, ar pačioje Amerikoje. Tiesa, ji prisiminė, jog per paskutinius Lietuvos rinkimus Amerikos lietuviai daugiausia balsų atidavė už konservatorius.

Kad lietuviškos tradicijos diplomatei svarbios, liudija ir tai, jog jos dvylikametis sūnus ne tik lankė šeštadieninę lietuvių mokyklą, bet ir šoko lietuvių dainų šventėje, ir dabar prašo mamos namuose kalbėti tik lietuviškai, kad greitai pritaptų prie naujų draugų Lietuvoje. Vyresnysis A. Plepytės sūnus baigė studijas Manchesteryje ir planuoja grįžti į Lietuvą.

Ukrainos draugė

Vasario mėnesį Lietuvos ambasadorei Washingtone buvo įteiktas Ukrainos draugų apdovanojimas, kurį skiria Ukrainos nacionalinės informacijos tarnyba. Ir galima sakyti, jog diplomatės kadencija paženklinta karo Ukrainoje.

A. Plepytė ir Ukrainos ambasadorė Oksana Makarova JAV atvyko į Washingtoną beveik tuo pačiu metu, ir ne viename renginyje Washingtone mačiau jas kartu.

Ambasadorė teigė, kad tragiški įvykiai suartina žmones ir žavėjosi savo ukrainietės kolegės profesionalumu, ištverme, ryžtu ir stiprybe. Ji sakė neabejojanti, jog jos palaikys ryšius ir baigusios darbą JAV.

Kalbėjomės tuoj po bevaisių Ukrainos ir Rusijos derybų Stambule. Lietuvos diplomatė pripažino, jog Rusija tikrai nėra šalis, kuri siekia rimtų derybų ir nori susitarti. „Šaunu, kad ukrainiečiai stengiasi, jų surengtos netikėtos operacijos rodo, kad ukrainiečiai nepraranda ryžto priešintis ir ginti savo tėvynę. Atsiranda ir antras, ir trečias kvėpavimas“, – su akivaizdžia pagarba kovotojams kalbėjo ambasadorė.

Todėl ypač svarbu, kad Ukrainos tema nebūtų nustumta į antrą ar trečią pasaulio politikos planą.

Interviu „Draugui“ prieš ketverius metus A. Plepytė sakė: „Tikrai nenoriu menkinti Europos, bet Amerika visada buvo mū­sų didžioji atspirtis.“ Todėl klausiau – ar, ženkliai pasikeitus politinei situacijai JAV, ji vis dar taip mano.

Ambasadorė patikslino, jog, nepaisant kai kurių stebinančių pareiškimų, parama Ukrainai iš JAV tebeeina, ir Amerikos parama Europos saugumui, ypač branduolinio skėčio garantijos, išlieka svarbios – jų negalima menkinti.

Kita vertus, džiugu matyti, kad Europa imasi daugiau atsakomybės. Pavyzdžiui, Lietuva gynybai jau planuoja skirti apie penkis procentus BVP. Išlaidas gynybai sparčiai didina ir Lietuvos kaimyninės šalys, ir kitos Europos Sąjungos valstybės.

„Europos saugumas negali būti milžinas ant vienos kojos, jis turi tvirtai stovėti ant dviejų kojų“, – sakė ambasadorė.

Žvilgsnis į ateitį 

A. Plepytė susimąstė paklausta, koks būtų didžiausias jos kadencijos JAV pasie­kimas. „Negaliu išskirti vieno konkretaus dalyko, kiekviena diena buvo kupina iššūkių, spręstinų klausimų, aktyvaus bendravimo su JAV administracija, nevyriausybinėmis organizacijomis“, – aiškino ambasadorė. Ir pabrėžė, kaip pasikeitė Lietuvos situacija apskritai per jos darbo dip­lo­matinėje tarnyboje metus – Lietuva įrodė, kad nėra prašytoja, o yra patikimas ir tvirtas partneris.

A. Plepytė sakė, jog nėra ypatingos ambasadoriaus pareigų perdavimo tradicijos, bet ji gerai pažįsta būsimąjį Lietuvos ambasadorių JAV Gediminą Varvuolį, su kuriuo Užsienio reikalų ministerijoje dirbo tris dešimtmečius, ir su kuriuo nuolat bendrauja. Žadėjo jam perduoti kontaktus, patirtį, bet aišku, jog naujam ambasadoriui darbą teks pačiam pradėti nuo asmeninių susitikimų.

„Diplomatiniame darbe daug kas paremta asmeniniais ryšiais“, – pabrėžė ambasadorė.

Kitą mėnesį Lietuvoje vyks kasmetinis Lietuvos diplomatinio korpuso susitikimas, ir galima spėti, kad kolegos turės daugybę klausimų kadenciją JAV baigusiai A. Plepytei.