Agnės kelias – į Lietuvą ir pasaulį ieškoti lietuvių

Virginija Petrauskienė.

Lietuvos Respublikos generalinio konsulato darbuotoja Agnė Vertelkaitė neseniai visiems draugams ir pažįstamiems pateikė staigmeną. Paaiškėjo, kad ji palieka Čikagą ir keliasi gyventi į Lietuvą. Lėktuvo bilietas jau kišenėje, beje, jis tik į vieną pusę. Agnė tapo viena iš tų, kurie iš emigracijos vėl grįžta gyventi į Lietuvą. Jos kelionė – jau birželio 18 dieną. Ši žinia daugeliui yra netikėta. Panašu, kad net ir pačiai Agnei buvo mažoka laiko susigyventi su savo pačios sprendimu: jis priimtas per pusdienį, be ilgų kalbų ir svarstymų. Tačiau aišku viena: tai brandžios asmenybės sąmoningas pasirinkimas. Gyvendama Čikagoje, Agnė turėjo įdomų darbą, šeimą, draugų, namus. Kas atsitiko, kad po 13 metų, praleistų Amerikoje, ji panoro grįžti į Lietuvą? Apie tai – pokalbis su Agne.

Agne, esi Čikagos lietuviams puikiai pažįstama: be Tavęs nepraeidavo nė vienas konsulato renginys, garbingų svečių sutikimas, dalyvaudavai ir vietos lietuvių šventėse bei įvairiomis progomis rengiamuose susitikimuose. Todėl visiems įdomu, kodėl palieki Čikagą? Kokios yra tos priežastys, paskatinusios grįžti į Lietuvą?

Mintis, kad galėčiau grįžti į Lietuvą, formavosi per visus tuos devynerius metus, kuriuos dirbau konsulate. Tam įtakos turėjo mano brolis, kuris prieš kelerius metus grįžo į Lietuvą dirbti ir gyventi. Ir jis nė kiek nesigaili šio savo žingsnio, jam patinka Lietuvoje. Jis kartoja, kad yra laimingas, priėmęs tokį sprendimą. Pirminė brolio paskata buvo programa „Kurk Lietuvai”. Dar mano sprendimui turėjo įtakos ir generalinio konsulo Marijaus Gudyno nuomonė, taip pat ir ne vieno žmogaus, grįžusio gyventi į Lietuvą, liudijimai. Man pamažu formavosi mintis, kad ir aš visai norėčiau pabandyti sugrįžti, arba, kaip sakė programos „Kurk Lietuvai” vadovė, „pasimatuoti Lietuvą”. Galvodavau, kad jeigu pasitaikytų Lietuvoje kokios nors man įdomios veiklos, tai kodėl gi ne?

Todėl kai Jurgis Didžiulis, Lietuvoje žinomas dainų atlikėjas, muzikos ir dainų kūrėjas bei prodiuseris man pasiūlė įsijungti į komandą, kuri žada tęsti pernai pradėtą projektą apie lietuvišką tapatybę,  aš labai susidomėjau. Supratau, kad galėčiau panaudoti savo patirtį, įgytą per devynerius darbo metus konsulate.

Prieš tai jau buvau svarsčiusi, kam būtų reikalinga ta mano patirtis – ryšiai su užsienyje (šiuo atveju – Čikagoje) gyvenančiais lietuviais, išmanymas, kokia yra ta toli nuo Lietuvos susiformavusi mūsų tautiečių bendruomenė. Be to, pagal išsilavinimą esu psichologė. Manau, kad šios žinios man irgi turėtų praversti naujame darbe. Taip pat džiaugiuosi, jog nauja veikla gan artimai siejasi su Lietuvių Fondo (LF) tikslais – jau daugelį metų darbuojuosi šioje garbingoje organizacijoje. Jos pagrindiniu tikslu – lietuvybės puoselėjimu ir išsaugojimu – šventai tikiu. Todėl man svarbu, kad būdama LF Tarybos narė galėsiu ir toliau prisidėti prie Fondo augimo ir plėtros.

Koks tai bus darbas? Ar seniai esate pažįstami su J. Didžiuliu?

Susipažinome su juo prieš metus. Tuo metu Jurgis su savo komanda lankėsi Amerikoje. Jie klausė čia sutiktų žmonių, ką jiems reiškia būti lietuviais, filmavo bendruomenės gyvenimą. O iš surinktos medžiagos sukūrė filmą „To Be LT: kartu Amerikoje”. Jei kas nematė, gali jį pasižiūrėti „Youtube” svetainėje. Viena iš kūrybinės grupės stotelių buvo Čikaga. J. Didžiulio komandai reikėjo pagalbos susirasti čia gyvenančių aktyvių, kuriančių, įdomiai gyvenančių lietuvių. Aš juos vežiojau po Čikagą, daug laiko praleidome kartu. Bendraudama su jais aš pamačiau, kaip jie dirba, ko ieško, kas jiems svarbu. Man jų darbe viskas labai patiko: pozityvi kūrybinga nuotaika, improvizacijos, impulsyvumas. Tikriausiai ir Jurgiui tiko mano darbo stilius, kad jis mane pakvietė.

Jo pasiūlymą jungtis į komandą ir dirbti kartu gavau prieš mėnesį. Jurgis rašė, kad projektas apie lietuvišką tapatybę bus tęsiamas ir turėtų nenutrūkti dvejus metus. Yra sumanymas surengti dar šešias ar aštuonias panašias keliones į įvairias pasaulyje išsibarsčiusias Lietuvių Bendruomenes ir su jose esančiais lietuviais, arba litvakais, arba tais žmonėmis, kuriems Lietuva kažką reiškia, pasikalbėti. Tiesiog užduoti klausimą, ką jiems reiškia būti lietuviu. Projekto tikslas – atskleisti tą modernią lietuvišką tapatybę, kurioje telpa ir kitų religijų, kitų rasių ir mišrių šeimų palikuonys. Žodžiu, išplėsti supratimą, kas yra lietuvis. Taip pat atvykus pas lietuvius, gyvenančius bet kurioje pasaulio šalyje, priminti jiems jų šaknis, ir tai, kad būti lietuvių tautos atstovu yra smagu ir gera, kad reikia savo tapatybe džiaugtis ir dalintis su kitais, taip pat išlaikyti ryšį su savo protėvių šalimi, pagalvoti, kaip prisidėti prie jos klestėjimo. Apsilankymo metu vykstantys susitikimai, pokalbiai bus fotografuojami ir filmuojami. Vėliau ši surinkta medžiaga bus skelbiama internete.  To reikia, kad emigrantų įvaizdis, kuris, reikia pripažinti, Lietuvoje suformuotas gana prastas, pasikeistų. Nes lietuviai, kad ir kurioje pasaulio dalyje gyventų, yra panašūs tarpusavyje. Norime visiems savo tautiečiams priminti, kad mes esame viena tauta ir turime kurti tą globalią Lietuvą. Toks yra pagrindinis tos Globalios Lietuvos idėjos plėtojimas. Pasinaudosiu proga ir paraginsiu visus prisijungti prie „ToBeLT” bendruomenės socialiniame tinkle „Facebook”, spaudžiant „patinka”. Ten galėsite stebėti projekto eigą, sužinoti naujienas, dalintis mintimis, patarimais.

Nuo pasiūlymo iki skrydžio į Lietuvą, neturint atgalinio bilieto, praeis vos kelios savaitės? Tiek laiko užteko priimti sprendimą? Kaip į jį reagavo šeima, draugai?

Tai buvo, galima sakyti, žaibiškas sprendimas. Užteko pusdienio jį priimti. Viena, matyt buvau jam subrendusi, antra, nebuvo daug laiko svarstyti, trečia, tiesiog reikėjo kažką keisti ir rasti būdą toliau augti, tobulėti. Kai pranešiau naujieną čia gyvenantiems tėvams, juos ištiko lengvas šokas, tačiau jie jau kitą dieną suvokė, jog tai geras pokytis ir ėmė džiaugtis. Sumišę jausmai apėmė ir apie pokyčius išgirdusius artimiausius draugus – jie nuliūdo, kad teks išsiskirti, bet kartu nuoširdžiai džiaugėsi už mane ir linkėjo kuo geriausios sėkmės. Tikiu, kad jie mane aplankys Vilniuje, kur gyvensiu jau nuo birželio 19 dienos.

Ar jauti nerimą prieš būsimus gyvenimo pokyčius?

Be abejo, šiek tiek baisu – jausmai gerokai susipainioję. Viena, tikiuosi kažko ypatingo, įdomaus. Tikiu, kad naujame gyvenime turėsiu progą pasižvalgyti po pasaulį, susitikti daug įvairių žmonių, įgyti globalesnės patirties. Bet kartu yra ir baimės, netikrumo. Kai kas man pataria pasiruošti tam, kad Lietuvoje žmonės niūresni, orai mažiau saulėti… Taip pat man liūdna palikti čia esančius žmones, su kuriais teko nemažai bendrauti. Čia yra jau susidaręs draugų ratas, kolegos, čia lieka mano tėvai, artimas draugas. Labai gaila palikti Čikagą, man tas miestas labai patinka, jame pragyvenau 13 metų. O dar rūpesčių gausybė: reikia pakuotis daiktus, išspręsti daugybę persikėlimo klausimų.

Su savo „bosu”,  LR generaliniu konsulu Čikagoje Marijumi Gudynu išvykstate beveik tuo pačiu metu. Atsitiktinumas?

Kartu dirbome penkerius metus, per tą laiką labai susigyvenome. Geresnį vadovą sunku įsivaizduoti. Jis buvo ne tik generalinis konsulas, puikus diplomatas, bet prireikus konsulate galėjo tapti tuo, kuo reikia: sujungti elektros laidus, nešioti dėžes, dažyti, o neretai ir paguosti, patarti. Tačiau nė kiek neabejoju, kad atvažiuos kita komanda ir dirbs labai gerai. O tai, kad išvykstame panašiu metu, tikrai yra grynas atsitiktinumas, kuris mums kelia šypsenas. Kartu labai džiaugiuosi, kad Vilniuje bus geras bičiulis, išgyvenantis panašų pasikeitimą, taip pat ryškiai prisimenantis Čikagą, pažįstantis tuos pačius nuostabius žmones.

Ar pasilieki galimybę grįžti?

Be abejo, nes čia lieka daug mano sielai brangių žmonių, bendraminčių. Dėl darbo konsulate aplink mane palaipsniui atsirado tarsi didelė šeima, kurios nariams galėdavau skambinti asmeniškai, kreiptis, kalbėtis. Pati save guodžiu, kad su visais šiais žmonėmis bendrausime, susitiksime virtualioje erdvėje…