Aistė ir Augustinas Žemaičiai: kitaip savo gyvenimo neįsivaizduojame

Ramunė Lapas.

Vieni tokio gyvenimo nesupran­ta, kiti galbūt taip pat norėtų, bet nesiryžta, o štai Aistė ir Augustinas apie tokį gyvenimo būdą svajojo, jį prisijaukino ir bent jau šiuo metu neįsivaizduoja savęs kitaip.

Vis prisimenu Vladimiro Vysockio dainą „Ji buvo Paryžiuje” – kad ir kaip besistengtų įsimylėjęs herojus, paskui savo širdies damą jis nesuspės, nes vieną dieną ji Paryžiuje, kitą jau Varšuvoje, po to – Irane, o tada, žiūrėk, jau Osle… Mes kalbėjomės Čikagoje ir išly­dėjome keliauninkus į Lietuvą, o kitas laiškas, žiūrėk, jau atskrido iš Duba­jaus… Taigi, koks motoriukas varo nuolat keliauti ir kaip atrodo tas šiuolaikinių klajoklių gyvenimas?

Veikia kaip tandemas

Augustinas ir Aistė susituokę jau beveik 11 metų. Suvedė juos „Protmušis”. Augustinas šiame proto sporte daly­vavo nuo paauglystės, nuo tada, kai proto žaidimai Lietuvoje dar žengė pir­muosius žingsnius. Jis buvo koman­dos kapitonas, rinko savo komandą ir pakvietė į ją Aistę. Taip, besivaržydami su kitomis komandomis dėl aukštų vietų, ir susidraugavo. Ir nors dabar jie žaidimuose nebedalyvauja, bet šios veiklos nenutraukė – yra Pasaulio viktorinos čempionato (World Quizzing Championships) Lietuvos etapo organizatoriai.

Čempionatas vyksta pirmąjį birželio šeštadienį, ir visame pasaulyje tuo pačiu metu užduodami tie patys klausimai, išversti į vietos kalbas. Augustinas pasakoja, kad išversti klausimus į lietuvių kalbą yra jo atsakomybė, ir jie­du su Aiste kasmet tuo metu stengia­si sugrįžti į Lietuvą. Šiemet čempionatas taip pat įvyko, nors dėl pandemijos šiek tiek vėliau, liepą, ir dalyvavo jame mažiau žmonių nei įprastai.

Aistė pastebi, kad nors jie abu pagal išsilavinimą yra teisininkai, savanoriška veikla jų gyvenime užima labai didelę vietą. Be minėto Pasaulio vikto­rinos čempionato, jiedu su Augustinu padeda organizuoti Nacionalinę viktoriną Lietuvoje, kuria jai klausimus. Augustinas turi keliolika internetinių puslapių, kuriuose skelbia įvairiau­sią informaciją – apie Lietuvą, Latviją, proto žaidimus, keliones ir kt. „Tikslas – Amerika” – taip pat sava­noriškas projektas, kuriam pora skyrė daug savo laiko ir jėgų.

Augustinas pasakoja, kad projektas „Tikslas – Amerika” prasidėjo kaip hobis, pagreitį įgijo pamažu. Pora kelia­vo po Ameriką, buvo Čikagoje, Detroi­te, pamatė lietuviškas bažnyčias, kitas vietas. Ieškojęs apie jas informa­cijos internete, kaip įprasta šiais laikais, bet nieko neradęs, Augustinas užsimojo po gabalėlį surinkti ir sudėti tą informaciją į vieną vietą. Nuvažiuoja į kokią nors šalį, pamato ar išgirsta apie ką nors lietuviško – ir paskelbia svetainėje „Gabalėliai Lietuvos”.

Taip jau būna, kad geros idėjos sklando ore. Apie panašų projektą galvo­jusi Lietuvos Respublikos ambasada Washingtone pasiūlė Augustinui parengti lietuviškų vietų žemėlapį. Tai jau buvo rimtas darbas, reikalavęs nemažai laiko, specialaus dėmesio ir lė­šų, kurių tuo metu neatsirado. Bet artėjo Lietuvos valstybės šimtmetis, Augustinas su Aiste laimėjo Vyriausybės kanceliarijos projektų konkursą ir ledai pajudėjo. Gavę finansavimą ekspe­dicijai (t. y., kelionės išlaidoms), jie galėjo rimtai atsidėti lietuviško paveldo paieškoms. 2017 m. Žemaičiai tyrinėjo rytinę JAV pakrantę, 2018 m. tęsė darbą vidurvakariuose, vėliau – Pietų Ame­rikoje, Kanadoje ir kituose JAV regionuose. Tęsti misiją JAV ir Kanadoje padėjo Lietuvių Fondas bei vietos lietuviai, o Pietų Amerikoje dirbo savo lėšomis.

Aistė pastebi, kad jie visuomet veikia kaip komanda. „Nors nesame pasirašę jokių taisyklių, bet puikiausiai žinome, kas už ką yra atsakingas. Ir  ‘Tikslas – Amerika’ projekte, ir kituose tu žinai, ką tu darai, ir kitas žino, ką jis daro. Veikiame kaip tandemas, ir tada nebūna kivirčų, kad kažkas kažko nepadarė”.

Ji atskleidžia, kad nors jų su Augus­tinu interesai iš tikrųjų labai pana­šūs – kelionės, pasaulio pažinimas, – bet būdai, charakteriai skiriasi. „Aš gal labiau mėgstu bendrauti su žmonėmis, Augustinas yra kruopštesnis, detalus, uždaresnis. Aš visada žinau, kur jį rasiu – prie kompiuterio. Ir miega jis labai mažai,” – išduoda savo vyro stebėtino darbo našumo paslaptį Aistė.

Užbėgę laikui už akių

Laimingu sutapimu, kaip tik tuo metu, kai atsirado projektas „Tikslas – Amerika”, pasikeitė teisininkų poros darbo sąlygos. Iki tol dirbę įstaigose standartinę „nuo 8 iki 5” darbo dieną ir kelionėms skyrę tik atostogas bei ilguosius savaitgalius (ką pastebi Augustinas, išnaudodavę maksimaliai), nuo 2017 m. jie pradėjo dirbti nuotoliniu būdu. Šis modelis, kurį keliais me­tais vėliau išbandė daug žmonių visame pasaulyje, jauniems profesionalams tiko idealiai.

„Jau anksčiau mes sprendėme, – sako Augustinas, – ko gyvenime siekia­me? Karjeros, dar didesnės algos, aukštesnių pareigų? Tada laiko liktų vis mažiau ir mažiau. Ir klausimas – kur tuos pinigus leisti… Geresnis automo­bilis ar prabanga niekada nedomino nei manęs, nei Aistės. Ko norėjosi – tai pažinti pasaulį. O pasauliui pažinti, jeigu darysi karjerą, turėsi vis mažiau ir mažiau laiko. Gal galėsi 5 žvaigždučių viešbutyje apsistoti, bet laiko nuo to pažinti šalis nepadaugės”. Tuomet jie ir nusprendė gyventi taip, kaip gyvena dabar – keliauti dirbdami, dirbti keliaudami.

Pasakoja Aistė: „2017 m., kai mes išeidinėjom, visi sakė – ką jūs čia sugal­vojote, neįmanoma taip daryti, neįmanoma taip gyvent. O dabar tie patys žmonės, kurie sakė ‘ką jūs čia sau galvojat’, daro tą patį. Kitus gal privertė tos pasikeitusios gyvenimo aplinkybės, bet mums, kai pandemija įsikišo į gyvenimą, niekas nepasikeitė, nes mes jau ketvertą metų darėme lygiai tą pa­tį – dirbdavome nuotoliniu būdu, ar iš namų, ar iš kitos vietos pasaulyje”.

„Ir dabar yra žmonių, – tęsia Aistė, – kurie sako, kada jūs čia baigsite keliauti, kada pradėsite normaliai, sėsliai gyventi, eiti į darbą… Tada aš sakau, kad mes 10 metų stengėmės, kad galėtume gyventi taip, kaip mes dabar gyvename. O jūs mums siūlote grįžti, nuo ko mes tada ir bėgome. Bet, aišku, artimesni draugai, kurie žino, kaip mums svarbu pasaulio pažinimas, savanoriškos veiklos, mus palaiko. Ir tėvai supranta. Augustino tėvai patys keliautojai, šeimoje jam ir įdiegė tą keliavimo kultūrą”.

2020 m., advokatams Lietuvoje leidus įsisteigti nuotolinę kontorą, Aistė pasinaudojo šia galimybe. „Kartais Lie­tuva naujovių greitai neįsidiegia, bet šiuo atveju sureagavo žaibiškai, tai smagu, kad galima naudotis tomis galimybėmis, kurias dabartinis pasaulis suteikia”, – sako ji. Vienas iš iššūkių jos darbe – nuotoliniai teismo posėdžiai. Teko dalyvauti būnant Kolumbijoje, Arizonoje. Tam reikia ne tik labai gero interneto – posėdžiai vyksta per „Zoom”, – bet ir ramios aplinkos. Be to, skiriasi laiko juostos.

Ką pandemija pakoregavo – tai ke­lionių dažnumą. Iki pandemijos išva­žiavimai ir grįžimai buvo dažnesni. Dabar – dėl testų, karantino, izoliacijos buvimo laikas vienoje vietoje pailgėjo, tarkim 3–4 mėnesius pora praleidžia kažkur kitur, 2 mėnesius – Lietuvoje. „Yra dalykų, dėl kurių mūsų darbe reikia grįžti, – aiškina Augustinas. – Pvz., dėl darbo Lietuvos archyvuose, kur ieško­me informacijos apie protėvius klientų, siekiančių atkurti Lietuvos piliety­bę, ar tiesiog norinčių sužinoti savo kilmę. Nors kai kas prieinama internetu, daug ką realiai gali padaryti tiktai bū­damas vietoje”.

Apie darbą Augustinas pasakoja, kad klientai juos dažniausiai susiranda per internetą. Ir bendrauja jie daugiausia nuotoliniu būdu, akis į akį susitinka tik progai pasitaikius. Jis ma­no, kad jų pliusas – pasaulio ir kultūrų pažinimas, tai leidžia greičiau užmegzti bendrą kalbą su klientu, ypač jeigu jis išvykęs su pirmąja banga ir jau nebekalba lietuviškai. „Pavyzdžiui, – sako Augustinas, – klientas mano, kad jo seneliai imigravo į Pennsylvaniją, susituokė tokioj ir tokioj bažnyčioj, o mes žinome tą bažnyčią, esame ją nufotografavę – kitų tokių teisininkų ar genealogų Lietuvoje nėra”. Daugiausia bylų – pilietybės atkūrimo, daugiausia klientų – dipukai iš JAV, Kanados, Australijos, taip pat – litvakų palikuonys Izraelyje, Pietų Afrikos Respublikoje.

„Pagal šalis bene daugiausiai klien­tų yra Brazilijoje, – sako Aistė. – Ten nesaugu, mes pajutome tą savo kailiu, tai žmonės stengiasi atkurti pilietybę ir, prireikus, turėti galimybę išvykti. Yra Brazilijos lietuvių, kurie išvyksta gyventi į Lietuvą, arba, jei nemoka lietuvių kalbos, į Portugaliją, jie gauna ES pasą. Kiek mes esame žmonių susitikę Brazilijoje, tai nebuvo nė vieno, kuris nebūtų buvęs apiplėštas per gyvenimą – bent kartą, ar du, ar tris. O vienas mūsų bendraamžis sakė buvęs apiplėštas net 14 kartų. Tokia yra gyvenimo realybė”.

Medaus mėnesio „dovana” – žemės drebėjimas

Augustinas papasakojo nemalonų „nuotykį” iš savo patirties – kaip jį Brazilijoje užpuolė plėšikai, parvertė, pradėjo plėšti kišenes. Paprastai kelionėse jis vilki liemenę su daug kišenių. Išplėšė kelias, bet piniginės, mobiliojo telefono nerado. Tai atsitiko vidury šviesios dienos per Rio de Janeiro karnava­lą. Gatvės buvo pilnos žmonių ir po­licijos. Bet niekas nesikišo ir tų, plėšikų, žinoma, niekas vėliau neieškojo. Tai įprastas dalykas. Aistė sako, kad vėliau, mintyse atgamindami įvykį, jie suprato, jog buvo sekami, net matė, kas seka. „Mes Amerikoje stebi­mės, kad yra rajonų, kur žmonės auto­mobilių nerakina, ir yra rajonų, į kuriuos net nevažiuoja niekada. Didžiulis skirtumas. O Brazilijoje visur ir visa­da nesaugu, diena, naktis – nesvarbu”, – pastebi ji.

Neeilinį nuotykį jie išgyveno ir per savo medaus mėnesį Japonijoje – 2011 m. kovo 11 d. šalį sukrėtė didžiulis žemės drebėjimas ir jį atsekęs cunamis. Augustinas su Aiste buvo aukščiausia­me Tokijo dangoraižyje, kai pajuto, jog pradėjo drebėti žemė. Pradėjo kristi daiktai, visiems liepė gultis ant žemės, slėptis po stalais. Kai jau buvo galima atsikelti, pro langą tolumoje matė­si dūmai. Tada reikėjo evakuotis laiptais žemyn iš 148 aukšto. Metro nevažiavo, visi traukiniai sustojo, bet pa­nikos nebuvo. Prie telefonų būdelių stovėjo eilės žmonių, norinčių susisiekti su savo artimaisiais. Iš tikrųjų tik nusileidę iš dangoraižio jie suprato, kas atsitiko, nes dideliuose ekranuose nuolat sukosi baisūs vaizdai. Kai pagaliau susisiekė su tėvais, sužinojo, kad jie jau buvo jų nuotraukas po ambasadas išsiuntinėję… „Galima suprasti tėvų rūpestį, kai per televiziją rodo baisius vaizdus ir negali susisiek­ti. Mes nebuvome cunamio vietoje, buvome Tokijuje, kuris kažkiek drebėjo. Bet jie to nežinojo. Pirmąsias porą die­nų buvo nukelti skrydžiai, o trečią, kai mes turėjome išskristi, jau leido. Prasprūdome pro adatos skylutę”, – prisimena neeilinį įvykį Aistė.

Nuostabi šeimos šventė – Halloweenas

Augustinui aplankius jau 119 šalių, o Aistei – apie 100, natūralu, kad keičia­si kelionės akcentai. Trumpos savaitgalinės kelionės dabar sunkiai įsivaiz­duojamos – kaip ir turistiniai „must see” sąrašai. Dabar kur nors vykstant porai įdomiau prisiderinti prie vietinių švenčių, pamatyti tradicijas, leidžiančias labiau pažinti šalies kultūrą.

Patekti į dar vieną žemės drebėjimą šeima nenorėtų, bet štai „pagauti” saulės užtemimą būtų įdomu. Kaip ir pamatyti olimpiadą, kas šiemet nepasisekė. Užtat buvo proga dalyvauti tikrame amerikietiškame Halloweene. Apsistoję Kniežų šeimoje Lemonte, kartu su jų trimis vaikais Aistė ir Augustinas vaikščiojo „trick or treat” ir pirmą kartą galėjo pamatyti, kaip iš tikrųjų Amerikoje švenčiamas Halloweenas. „Šaunesnės šeimos šventės ir norėdamas nesugalvotum, – sako Ais­tė. – Visi linksmi, atidaro duris, pila tuos saldainius, kiek kostiumų prisižiūrėjom visokiausių, mums tai buvo didelė atrakcija. Mes taip pat šiemet pervažiavome daug valstijų ir matėme, kiek žmonės įdeda pastangų puošdami namus, kiemus, tų numirėlių privilio­dami ir įkasdami juos į žemę… Tai tikrai mums buvo didelis įspūdis. Nieko panašaus Lietuvoj neturim. Čia – dalis kultūros”.

„Yra keliautojų kategorija, – sako Augustinas, kurie atradę kokią nors vieną ar kelias šalis, visada ten nori sugrįžti. Man tuo tarpu norisi pažinti kuo daugiau pasaulio. Puikiai suprantu, kad kažkur nesu buvęs, o man ten bū­tų labai įdomu ir labai patiktų pamatyti tą pasaulio įvairovę”.

Poros mylimiausias pasaulio kampas – Azija. Konkrečiau – Rytų, Pietry­čių Azija. Šiemet per pandemiją Žemai­čiai net keturis mėnesius praleido Pietų Korėjoje ir turėjo progos tikrai gerai susipažinti su kultūra šalies, kuri pagal plotą yra kaip pusantros Lietuvos. Labai patinka Indonezija.

Stengiasi įsigyventi į aplinką

Kitoje šalyje Aistė ir Augustinas stengiasi įsigyventi į tos šalies kultūrą, gyventi tuo pačiu ritmu su vietiniais. Jie žiūri tos šalies filmus, klausosi tos šalies muzikos, ragauja vietinius patiekalus. Žinoma, turi ir mėgsta­mas virtuves. Jiems labiausiai patinka Pietų Korėjos, Turkijos virtuvė ir …daugelio peikiami Amerikos greitojo maisto tinklai.

„Žmonės dažnai net nuvažiavę kitur stengiasi elgtis kaip visada. Ieško maisto, prie kokio yra įpratę, tokiu bū­du nė nesužino kažko, kas jiems galbūt ten labai patiktų”, – svarsto Augustinas. Jo filosofija: jeigu kažkas gerai, tai, aišku, laikina. Bet jeigu kažkas blogai, tai irgi laikina.

Augustinas papasakoja pavyzdį. Kai gyveno Sarajeve, tame mieste 10 val. vakaro visai nakčiai išjungdavo vandenį, ir karštą, ir šaltą. Jeigu taip reikėtų gyventi nuolat, būtų nelabai patogu. Bet kai žinai, kad tik savaitę – nieko tokio. Tik dar geriau supranti žmones, kurie su tokia problema turi būti visą laiką.

Aistė antrina Augustinui sakydama, kad dalį problemų pamatai tik kur nors gyvendamas. Niekas juk nerašo apie tai, kad Sarajeve naktį užsuka vandenį, ar kad New Yorko gatvėmis laksto žiurkės. … ,,Kiekviename mieste yra kažkas, prie ko gyventojai pripratę ir apie ką niekam nepasakoja. Tu sužinai tik ten būdamas, su kuo žmonės susiduria kas dieną. Per savaitgalines išvykas, nakvodamas užsieniečiams skirtuose viešbučiuose, to nepajusi. Kai pradėjome ilgiau keliauti, tik tada pradėjome susipažinti su tuo, kuo žmonės gyvena, koks jų gyvenimo būdas”, – sako Aistė.

Nors gali atrodyti, kad gyventi vis kitur yra brangu, iš tikrųjų išlaidos nedaug didesnės, nei gyvenant tik Lietuvoje. Žinoma, čia praverčia patirtis ir žinojimas, kur ir kaip apsistoti. „Bet svarbiausia yra tinkamai šalis”, – sako Augustinas. Jis pasakoja, kad visą pasaulį sąlyginai yra suskirstęs į tris zonas. Pirmoji – tai Amerika ir Europos šalys, kur viskas kokybiška, bet brangu. Čia ilgesnį laiką praleisti būtų labai brangu, nebent važiuoji, kaip šiuo atveju, į ekspediciją, kai išlaidas padengia, nakvoti priima projekto rėmėjai. Arba – vyksti kaip turistas, trumpam. Kitas polius – taip vadinamos trečiojo pasaulio šalys, kur viskas pigu, bet bloga kokybė, higiena, nepatikimas internetas. Čia irgi stengiesi neužsibūti, nes negali dirbti. Ir yra per vidurį, tas antrasis pasaulis, kur gyvenimo kokybė gana aukšta, o kainos gana žemos. Prie tokių galima priskirti Braziliją, Kolumbiją, Tailandą, Indoneziją, Kazachstaną… Tarkim, Kolumbijoje papietauti restorane gali už du dolerius, išsinuomoti gerą butą su internetu – už 20–30 dolerių parai. „Tai toje, antroje, zonoje mes galime gyventi ilgiau, dirbti ir mums neišeina brangiau”, – apibendrina Aistė.

Biuras – kuprinėje

„Draugo” redakcijoje Aistė ir Augustinas pasirodė vilkini vienodomis ryškiomis žaliomis striukėmis („uniforma”, kurią jie įsigijo atvėsus orams), nešini kuprinėmis ir fotoaparato trikoju. Ar tai visa jų manta? Beveik. Na, trikojo, sako Augustinas, jie paprastai nesiveža, tik į ekspediciją. Aistė pastebi, kad tikrai labai mažėja su savimi pasiimamų daiktų kiekis: „Į JAV beveik 6 savaitėms atvykome tiktai su kuprinėmis – kiekvienas po kuprinę, ir jokių lagaminų. Supranti, kad ne į Šiaurės Korėją skrendi: jei kažkas suges ar dings, galėsi nusipirkti, nereikia vežtis atsarginių daiktų kiekvienam atvejui”.

„Kuprinėje daugiausia technika, – paaiškina Augustinas. – Kompiuteriai, su dviem ekranais, kad būtų patogu dirbti, diskai, kur laikome dokumentų ir nuotraukų kopijas, rūbai tik keli”. Pasiruošimas kelionei taip pat tapo įprastas ir greitas. „Aš turiu ‘excel file’, kuriame viskas surašyta, ką pasiimti į kelionę. Kaip pilotas prieš skrydį pereinu tą ‘check list’… Ir ne tik ką pasiimti, bet ir ką padaryti – vizos, žemėlapiai, programėlių persisiuntimas”, – priduria jis.

Kalbėdami apie ateitį, Žemaičiai sako, kad projektas „Tikslas – Amerika” jau iš esmės baigtas, nors, žinoma, visuomet atsiras kuo papildyti lietuviškų vietų žemėlapį. O „Gabalėliai Lietuvos” projektui, kuris apima visą pasaulį, iki pabaigos dar toli. Kai galima bus laisvai keliauti per Europą, jiedu norėtų aplankyti DP stovyklas Vokietijoje, Danijoje, Anglijoje, taip pat Prancūziją, Italiją, Šveicariją, kur yra daug įdomaus lietuvių palikimo. Ir visur kitur, kur tik nuvyks, Augustinas ir Aistė, žinoma, ir toliau ieškos „Gabalėlių Lietuvos”.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Gruodžio 30 d. numeryje, Vol. CXII NR. 101)