Ieva Marija Mendeikaitė.
Per pastarąjį pusmetį Lietuvoje buvo išleista gausybė įdomios negrožinės literatūros – ir verstinės, ir mūsų pačių autorių, todėl tikrai verta bent keletą jų aptarti, kadangi jos tikrai sudomins įvairių literatūrinių skonių skaitytojus, o gal net ir bus atrasti nauji literatūriniai žanrai, kuriais susidomėsite. Šio pusmečio sąraše tikrai daug temų – nuo žymių asmenybių biografijų, apmąstymų apie miestus ir jų kismą iki filosofinių įžvalgų, žvilgsnio į slėpiningą gamtos pasaulį ar mūsų psichologijos gelmes. Geriausia prieiga prie šių temų – pati negrožinė literatūra.
Viena didžiausių šio pusmečio negrožinės literatūros naujienų Lietuvoje – Rasos Drazdauskienės išversta klasiko Vladimiro Nabokovo knyga „Kalbėk, atmintie”. Ši knyga, be abejo, patiks visiems, kam iki šiol patiko V. Nabokovo kūryba, tačiau tikrai turėtų palikti įspūdį ir tiems, kurie su rašytojo kūriniais iki šiol dar nėra gerai susipažinę. „Kalbėk, atmintie” – netipinių pasakojimų rinkinys, autoriaus apmąstymai apie pirmąją jo gyvenimo pusę vis klausiant savęs, kas yra atmintis, kaip mes prisimename savo praeitį, kaip „atmintyje sugriūva namai”.
Autorius keliauja per savo gyvenimą nuo priešrevoliucinės Rusijos, augimo inteligentų šeimoje, gana kosmopolitiškoje šeimoje – jo šeima nemažai keliaudavo, o ir pats V. Nabokovas anglų kalbą iš pradžių mokėjo geriau nei rusų. Revoliucija Rusijoje ir bėgimas į užsienį, netekus savo turtų, bandymas pradėti naują gyvenimą emigracijoje, šeimos sukūrimas. Tai ir autoriaus giminės istorija, ir paveikslai tų, kurie jį supo nuo pat vaikystės. Šie pasakojimai knygoje susijungia į vientisą lydinį, kuris tampa daugiau nei vieno žmogaus ar jo šeimos istorija, tai ir apmąstymai apie kūrybą, ir apie tai, kaip formuojasi asmenybė.
V. Nabokovas tiesiog fenomenaliai pastabus detalėms, atkeliaujančioms net ir iš pačios tolimiausios vaikystės prisiminimų, o kai kurios detalės yra tokios taiklios, kad tiesiog puikiai nusako mūsų santykio su mūsų aplinka kismą. Knygoje matomas autoriaus ankstyvas susižavėjimas knygomis, netikėtai atsiradęs pomėgis stebėti drugelius. Knygoje gausu ir atsiminimų apie pirmąsias meiles, nostalgiškų vaizdinių iš klajonių po miškus su savo drauge ir ne tokį artimą Sankt Peterburgą. Knygą visą laiką lydi akyla savistaba ir nors čia autorius gali pasirodyti labai pedantiškas, jis leidžiasi nunešamas savo minčių tėkmės. Ši knyga – žvalgymasis per petį į prarastą tėvynę ir apmąstymai apie tai, kas yra buvimas emigrantu. Humoro šiuose prisiminimuose taip pat netrūksta, kartais jis gali pasirodyti netgi kiek kandus, nukreiptas į tam tikrus rašytojus ar net garsius psichoterapeutus. Knygą verta atsiversti visiems, mėgstantiems gerą literatūrą ir tiems, kurie mėgsta analizuoti žymių personažų, šiuo atveju – rašytojų biografijas.
Kita ne mažiau įspūdinga ir unikali istorija, išleista per pastaruosius pusę metų – Marijos Drėmaitės ir Rasos Antanavičiūtės knyga „Neįgyvendinamas Vilnius”. Ji ypatingai turėtų patikti visiems, kurie domisi Vilniaus istorija, architektūra. Miesto struktūra, jo elementai ir miesto gyventojų gyvenimo būdas visuomet buvo pagrindinis elementas, kurį turėjo apsvarstyti visi miestą kuriantys architektai, politikai ir istorikai. Šioje knygoje pristatomi daugiau kaip šimtas Vilniaus miesto projektų, kurie leidžia susipažinti su įvairiausiais planuotais miesto kūrimo planais – nuo grandiozinių projektų su planu visiškai pakeisti miesto kraštovaizdį iki tikrai absurdiškų pasiūlymų.
Tai pasakojimas apie galimas miesto vystymosi kryptis ir apie jį kuriančių fantazijas bei norus. Šiuose noruose gausu ir bandymų miestiečiams primesti tam tikrą ideologinę kryptį, politiškai įamžinti tam tikras miesto vietas. Vis dėlto daugelį projekto kūrėjų vienijo tikėjimas, kad jie kuria patogesnį, geresnį miestą, žinoma, buvo ir tokių, kuriuos į priekį vedė visai kiti interesai. Kaip rašo Marija Drėmaitė, architektai modernistai dar nuo XIX a. siekė pagydyti, „jų žodžiais tariant, atgyvenusį bei nesveiką miestą ir sutvarkyti įsivaizduojamą chaosą”, jie tikėjo, kad didelės miesto pertvarkos gali išspręsti visas visuomenės problemas. Turint galvoje, kad Vilniaus statusas per visą XX amžių vis kisdavo, valdžios vis keisdavosi, tad ir planai buvo keičiami, skirdavosi ir Vilniaus vizija – knygoje aprašoma miesto vizijų raida nuo „apskritojo Vilniaus” iki daugelio dar prisimenamų dipolio Vilnius-Kaunas planų.
Knygoje aprašomi konkretūs projektai, kurie turėjo atsirasti Vilniuje – tai ir galingi Sovietų rūmai Lukiškių aikštėje, taip ir nepastatytos bažnyčios ar mečetės, Vilniaus marios Turniškėse, Valakampiuose ar Pūčkoriuose, ką jau kalbėti apie taip ir neatsiradusius paminklus. Darbininkų kvartalai, eismo pertvarkymai, prekybos centrai, kultūros įstaigos ar privatūs namai – ko jau ko, bet vizijų Vilniaus miestui netrūko, o knygoje pateikiama gausybė schemų, nuotraukų, brėžinių padeda įsivaizduoti, kaip Vilnius galėjo pasikeisti. Ši knyga tikrai bus įdomi tiems, kurie domisi ne tik Vilniaus miestu ar architektūra, bet ir norintiems pagilinti savo žinias meno ir architektūros srityje. O norintiems dar geriau susipažinti su Lietuvos architektūra ir menu, verta atsiversti dar vieną R. Antanavičiūtės knygą „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse”, kurioje autorė nagrinėja, kaip pirmoje XX a. pusėje Vilniuje vyko viešųjų erdvių ženklinimo procesas ir kaip jame atsispindėjo politinių valdžių kaita bei kiek miesto vizijų buvo planuota, bet nebuvo įgyvendinta.
Trečioji knyga, kurią tikrai verta apžvelgti – Julian Baggini „Kaip mąsto pasaulis”, kurią neseniai į lietuvių kalbą išvertė Leonas Judelevičius. Knyga turėtų atkreipti dėmesį visų, kuriems patinka filosofija ir tiems, kurie tikisi vienoje knygoje atrasti esminius filosofijos raidos bruožus. Tai knyga, kuri yra lyginama su gerai visiems pažįstama Yuvalio Noah Harari knyga „Sapiens”. Vis dėlto J. Baggini yra šiek tiek kuklesnis. Autorius teigia, kad perskaitę jo knygą žmonės tikrai neras visų atsakymų į esminius filosofinės raidos klausimus, tačiau užtikrina, kad perskaitę ją žmonės sužinos apie tai, ką reikėtų suvokti, o tai, savo ruožtu, padės jiems įsisąmoninti tai, ką reikia suprasti.
J. Baggini knyga taip pat turi panašumų su kitu kūriniu – Jostein Gaarder „Sofijos pasaulis”. Sofijos pasaulis patrauklia forma papasakojo pasaulio filosofijos istoriją – sujungiant mokslą su grožine literatūra. Britų filosofo ir žurnalisto J. Baggini tikslas taip pat panašus, bet metodas, žinoma, kitas – tai koncentruota pagrindinių idėjų, filosofijos krypčių, tradicijų, mąstymo būdų apžvalga, bandymas tyrinėti tuos pamatus, kurie lemia, kokiais būdais renkasi mąstyti pasaulis. Anot autoriaus, filosofija tampa svarbi ne vien tik bandant suprasti tautas, bet ir jų istorijas. Žengdami idėjų raidos keliais galime pamėginti suvokti ir tai, kokios tradicijos susiklostė aptariamose valstybėse, taip pat suprasti jose vyraujančias etikos normas, tarpusavio bendruomeniškumą.
Autorius savo knygoje atliekamam tyrimui pritaiko ne visai tradicinę struktūrą – skyrius skirsto ne pagal valstybes, teritorijas, o aptardamas mąstymo kryptis, tarkime, pasaulietiškasis protas, tradicijų svarba, kaip skirtingai suvokiamas laikas ar vieta, santykiai su gamta, kas yra harmonija ar dora bei tai, kodėl kai kuriose valstybėse išsivystė didesnis poreikis priklausyti bendruomenei, o kitose – individualumas, kodėl vienur religija tvirtai įaugusi į visuomenės kūną, o kitur yra laikomasi labai pragmatiško požiūrio į gyvenimą. Tiesa, tokia struktūra gali būti ir šiek tiek blaškanti. Kai kuriems gali pasirodyti, kad J. Baggini greitai peršoka nuo vienos temos – religijos, mokymo, filosofijos – prie visai kitos. Vis dėlto toks metodas skaitytojui gali padėti sukurti platesnę perspektyvą, sukonstruoti bendrą suvokimą, kaip suprasti pasaulį kaip vienetą, kartu pateikiant požiūrį į tai, kad galbūt nėra vieno teisingo mąstymo būdo.
Žinoma, kaip ir minėtoji Y. N. Harari knyga, taip pat ir ši susiduria su panašia problema – kai tiek daug temų, kartais vienoje ar kitoje vietoje galima nuslysti paviršiumi. Nors šioje knygoje taip pat galima išvysti vienokių ar kitokių paviršutiniškų apibendrinimų ar kai kurių filosofijos krypčių, net žemynų neaptarimo, vis dėlto J. Baggini knyga – tikrai solidus įvadas tiems, kurie nori pradėti nagrinėti įvairias mąstymo kryptis.
Be šių verstinių ir Lietuvos rašytojų išleistų knygų per pusmetį išėjo ir daugybė kitų, vertų dėmesio literatūros kūrinių. Jų tikrai yra labai daug, reikia tik pasidomėti ir tikėtina, kad netrukus atrasite savo naują mėgsta-mą rašytoją, o gal net ir interesų kryptį.
Straipsnis skelbtas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2021-ųjų m. Gruodžio 23 d. numeryje, nr. 46 (100))