Amerikos lietuvis trimitininkas groja Lietuvoje

Rimas Černius.

Muzikos pasaulyje yra nemažai atvejų, kada Lietuvoje gimę ir išsimokslinę muzikai sugeba pasiekti tokias aukštumas, kad galėtų koncertuoti pasaulinėje muzikos arenoje. Su džiaugsmu skaitome apie operos solistų Violetos Urmanos, Asmik Grigorian, Edgaro Montvido sėkmingus pasirodymus žymių operos teatrų scenose ir apie dirigenčių Mirgos-Gražinytės Tylos bei Giedrės Šlėkytės diriguojamų orkestrų koncertus ir įrašus. Tačiau smagu ir tai, kad užsienyje užaugę lietuviai gali būti priimti ir į Lietuvos profesionalios muzikos pasaulį. Tuo gali pasidžiaugti trimitininkas Dovas Lietuvninkas, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro trimitų grupės koncertmeisteris. 

Su Fulbright stipendija – į Lietuvą

Dovas Lietuvninkas užaugo Čikagos priemiestyje, Riverside miestelyje. Ten jis baigė Ames pradžios mokyklą, kurioje besimokydamas, jis susidomėjo trimitu, grojo mokyklos orkestre. 2012 m. Dovas baigė Riverside-Brookfield gimnaziją. Studijuoti išvyko į New Yorko valstijos universitetą. 2016 m. baigė žymią muzikos konservatoriją Eastman School of Music, kuri yra University of Rochester padalinys. Čia Dovas įgijo muzikos pedagogikos ir trimito bakalauro laipsnį. 

Baigęs muzikos studijas Eastman konservatorijoje, D. Lietuvninkas kreipėsi dėl Fulbright stipendijos paskyrimo. Stipendijų teikimo komitetui jis nurodė, jog norėtų vykti į Lietuvą tam, kad galėtų tobulinti savo trimito grojimo įgūdžius, grodamas su Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro trimitininku Laurynu Lape, taip pat studijuoti lietuvių liaudies muziką ir liaudies instrumentus su muzikantu Sauliumi Petreikiu. D. Lietuvninkui pavyko gauti Fulbright stipendiją ir jis su savo trimitu iškeliavo į Lietuvą. 

Giminės medyje – ir Vincas Kudirka

Su Lietuva D. Lietuvninkas tu­rė­jo ir tebeturi stiprių ryšių. Jau vien jo pavardė rodo, kad jis priklauso Lietuvai. Dovo seneliai pasitraukė iš savo gimtinės Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pateko į pabėgėlių stovyklas Vokietijoje. Kaip ir daugelis tų laikų lietuvių išeivių, jie po kurio laiko atvyko į Ameriką. 1957 m. Kazimieras Lietuvninkas vedė Adelę Juškaitę. Jie susilau­kė trijų vaikų: Vytenio, Gintaro ir Žibutės. Gintaras Lietuvninkas vedė Dalią Polikaitytę, plačios, patriotiškos ir muzikalios Polikaičių giminės atstovę. Jų vaikai yra duktė Vija ir sūnus Dovas. Dovas Lietuvninkas užaugo lietuvybę vertinančių tėvų, senelių aplinkoje. Jis lankė šeštadieninę litua­nistinę mokyklą, dalyvavo tautinių šokių grupėse, dainavo lietuvių choruose. Įdomu, kad jo šeimoje yra sudarytas giminystės medis, kuris rodo giminystę su Lietuvos himno autoriumi Vincu Kudirka. D. Lietuvninkas aiškina, kad jo prosenelė Emilija buvo Vincui Kudirkai pusiau sesuo – tas pats tė­vas, tik skirtingos motinos. Lituanis­tinėje mokykloje, kai pamokose būdavo  pasakojama apie Vincą Kudirką, Dovas atnešdavo savo giminės medžio piešinį ir galėdavo pasididžiuoti, kad jame yra įrašytas ir Vinco Kudirkos vardas. 

Muzikiniame kelyje – žymūs mokytojai

Prieš kelerius metus atvykęs į Lietuvą, D. Lietuvninkas greit pasižymėjo kaip puikus trimitininkas ir tapo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro trimitų grupės koncertmeisteriu. Jam teko groti daugelyje Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertų ir kartu atlikti kūrinius įrašų metu.

D. Lietuvninkas savo grojimo meną tobulino, mokydamasis pas žymius trimitininkus. Eastman konservatorijoje jis dirbo su profesoriumi Ja­mes Thompson, o Lietuvoje – su trimitininku Laurynu Lape. O pastaruoju metu Dovas tobulinosi Helsinkyje, Sibelijaus akademijoje pas trimitininką Pasi Pirinen. 

Pandemija sujaukė muzikinį gyve­nimą visame pasaulyje. Tačiau pande­mijos metu D. Lietuvninkas dalyvavo nuotoliniuose koncertuose, tokiu būdu stengdamasis ne tik išlaikyti, bet dar ir patobulinti savo muzikavimo įgūdžius. 

Muzikantas į savo koncertus stengiasi įtraukti ne tik lietuviškos, bet ir amerikietiškos muzikos. Pavyzdžiui, 2020 m. kovo 1 d. Vilniuje vyko koncer­tas, pavadintas „Skrydis per Atlantą”, kurį atliko trimitininkai D. Lietuv­ninkas ir Laurynas Lapė, smuikininkė Rasa Vosyliūtė, pianistė Dovilė Bagdo­naitė ir varinių instrumentų kvintetas „Brasspalvos”. Programoje buvo groja­mi ne tik lietuvių kompozitorių, bet ir amerikiečių kompozitorių veikalai. 2020 m. rudenį D. Lietuvninkas kartu su Sauliumi Petreikiu ir D. Bagdonaite grojo virtualiame koncerte, skirtame „Neringos” stovyklos paramai. Jis taipogi koncertavo su Lietuvos žymiuoju Čiurlionio styginiu kvartetu. Daugelio koncertų įrašų, kuriuose groja D. Lietuvninkas, galima pasiklausyti YouTube svetainėje. 

 

Dovas Lietuvninkas: „Žiūriu, kur mane nuplukdys gyvenimo upė”

D. Lietuvninkas mielai sutiko atsakyti į kelis „Draugo” klausimus apie savo gyvenimą ir muzikavimą Lietuvoje.

Žinome, kad laimėjote Fulbright stipendiją ir išvykote į Lietuvą tobulintis. Čia turėjote galimybę muzikavimo meno pasimokyti iš žinomų Lietuvoje muzikantų Lauryno Lapės ir Sauliaus Petreikio. Kaip sekėsi su jais bendrauti?

Labai gerai sekėsi, ir toliau sekasi! Laurynas dabar yra mano kolega Lietuvos Nacionaliniame simfoniniame orkestre ir mes dažnai koncertuojame kartu su įvairiais kitais ansamb­liais ir atlikėjais. Su Sauliumi taip pat kartais tenka pakoncertuoti ir pabend­radarbiauti. Abu jie tapo mano gerais draugais ir aš labai džiaugiuos susipa­žinęs su jais!

Kaip patekote į Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą (LNSO)?

Į LNSO patekau kaip visi kiti – laimėjau konkursą. Šis konkursas vyko 2018 m. vasarą. Buvo keli turai, kuriuo­se reikėjo atlikti solo kūrinį kartu su akompanimentu (F. J. Haydn trimito koncerto Es-dur pirmąsias dvi dalis) ir visą sąrašą orkestrinių ištraukų iš simfoninio repertuaro. Komisiją suda­rė trimitų grupės nariai, kitų instrumentų grupės koncertmeisteriai ir LSNO dirigentai (tarp jų – dabartinis meno vadovas Modestas Pitrėnas, taip pat ir garbės dirigentas, 50 metų vado­vavęs orkestrui prof. Juozas Domarkas). Man labai pasisekė, kad buvau Lietuvoje kaip tik tuo metu, kai atsilaisvino vieta, nes konkursai į tokias pozicijas itin reti.

Kiek teko koncertuoti su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru prieš pan­demiją? Kurie koncertai paliko didžiausią įs­pūdį?

Paprastai, LNSO koncertuoja savo „namuose”, Lietuvos nacionalinės filharmonijos didžiojoje salėje šeštadienio vakarais. Sezonas vyksta nuo rugsė­jo pradžios iki gegužės pabaigos, o vasaros metu dalyvaujame įvairiuose fes­tivaliuose ir projektuose, darome įrašus. Sezono metu orkestras taip pat nuolat pasirodo Kauno ir Klaipėdos koncertų salėse bei kituose Lietuvos miestuose, ir paprastai per metus būna bent kelios gastrolės į užsienį. Kol kas kartu su LNSO esu koncertavęs Latvi­joje, Lenkijoje, Čekijoje ir Šveicarijoje (dėl pandemijos buvo atšauktos planuo­tos gastrolės į Airiją, Škotiją ir Kiniją). Man didelį įspūdį paliko gastrolės Šveicarijoje, nes tai buvo mano pirmi, kaip orkestro nario, koncertai. Per tas kelias savaites teko labai greitai daug ko išmokti, nes programose buvo gan rimtų kūrinių trimitui, tarp jų Igorio Stravinskio baletas „Petrouchka” ir John Williams „Žvaigždžių karų” siuita. Be abejo, taip pat buvo labai smagu praleisti laiką Šveicarijos kalnuose vasaros metu ir tokioje smagioje, beveik atostogiškoje atmosferoje susipažinti su naujais kolegomis.

Teko skaityti, kad pandemijos metu atlikote virtualų koncertą Neringos stovyklai. Kaip pavyko? Ar gro­jote kituose virtualiuose koncer­tuose?

Aš manau, kad tas koncertas labai gerai pavyko! Aš išsirinkau kūrinius, kurie buvo susiję su gamta, tai, manau, labai tiko Neringos stovyklai, kuri yra prie Vermonto kalnų, miškų. Į koncertą prisikviečiau ir Saulių Petreikį, tad be trimito muzikos dar kelias dainas sudainavome pritariant kanklėms. Taip pat su LNSO mūsų tuščioje salėje grojome nemažai koncertų, kurie buvo transliuojami žiūrovams internetu (mūsų koncertų, net ir „prieš­pandeminių”, galima pamatyti svetainėje www.nationalphilharmonic.tv).

Kas jus paskatino stoti į Sibelijaus akademiją Helsinkyje? Ar ten dirbote su trimitininku Pasi Pirinen? Kokie įspūdžiai iš Sibelijaus akademijos?

Aš nutariau išsiųsti prašymą studijuoti Sibelijaus akademijoje, kai sutikau joje dirbantį trimito dėstytoją Pasi Pirinen tarptautiniame festivalyje 2018 m. Kai įstojau į akademiją ir tuo pačiu metu laimėjau poziciją LNSO, su Pasi radome sprendimą, kaip aš nuotoliniu būdu galėčiau derinti magistro studijas su darbu orkestre. Teko kartais nukeliauti į Helsinkį ir gyvai pasimatyti su dėstytoju, pagroti koncertuose. Mane sužavėjo nuostabios akademijos patalpos ir aukšto lygio studijų kokybė.

Sėkmingai  baigėte magistrantūros mokslus Sibelijaus akademijoje. Kokie prisiminimai iš baigiamojo koncerto?

Dėl pandemijos suvaržymų, teko baigiamąjį koncertą atlikti Vilniuje, ir esu labai laimingas, kad net gavau leidimą pasinaudoti Filharmonijos didžią­ja sale šiai progai. Nors man ne viskas pavyko 100 proc. puikiai, bet esu gana patenkintas galutiniu rezultatu, juolab kad koncertą nepaprastai profesionaliai įrašė Filharmonijos draugai – Aleksandros ir Viliaus Kerų „Baltic Mobile Recordings” (įrašus galima rasti mano asmeninėje YouTube pasky­roje). Visi atlikti kūriniai buvo man labai artimi ir, tikiuosi, kad man pavyko tai perteikti klausytojams.

Ar turite ryšių su Royal Concertgebouw orkestru Amsterdame?

Rugsėjį persikeliu į Amsterdamą metams, nes laimėjau poziciją Karališkojo Concertgebouw Orkestro akademijoje (Royal Concertgebouw Orchestra – RCO). RCO „akademija” yra vie­nerių metų pozicija, beveik kaip stažuotė, kurios metu akademistai turi progą groti iki 12 koncertų su orkestru. Taip pat akademistai studijuoja su kitais orkestro nariais (mano atveju, su solo trimitininkais Omar Tomasoni ir Miro Petkov) ir kartu rengia kameri­nės muzikos koncertus, vykdo įvairius edukacinius projektus.

Žinau, kad atlikote koncertus su Čiurlionio styginiu kvartetu. Kas jus suvedė? Ar dar tebebendraujate?

Mano pažintis su Čiurlionio kvartetu prasidėjo nuo pažinties su giminai­čiu, buvusiu kvarteto violončelininku Sauliumi Lipčiumi. Su juo giminiuojamės per mano tėvo pusseserę Nijolę Lipčiūtę-Voketaitienę. Atvykus į Lietu­vą, mano teta Nijolė iš karto skatino susipažinti su Sauliumi ir jo šeima, kurie visi yra labai mieli ir šilti. Tuo metu Saulius dar griežė kvartete (jis neseniai išėjo į pensiją po 50 metų  grojimo jame) ir mes kelis kartus pasinaudojome pro­ga pakoncertuoti kartu.

Kokią muziką atlieka varinių pučiamųjų kvintetas „Brasspalvos”? Ar dar su jais tebegrojate?

Su kvintetu „Brasspalvomis” groja­me labai daug įvairios muzikos ir koncertuojame tiek savo surengtuose koncertuose, tiek renginiuose. Mūsų repertuare yra džiazo, bliuzo ir tango, taip pat ir klasikinės muzikos bei šiuolaikinių kūrinių parašytų mūsų ansambliui. Aš taip pat groju kvintete „Phil Brass”, kuris yra sudarytas iš LNSO narių ir su jais grojame labiau klasikinį varinių pučiamųjų kvinteto repertuarą.

Ar muzikinis gyvenimas Lietuvoje pradeda sugrįžti į normalias vėžes? Kokiuose koncertuose planuojate dalyvauti šiais ir ateinančiais metais?

Gyva muzika po truputį grįžta į koncertų sales ir lauko erdves Lietuvoje – Filharmonijoje jau koncertuoja­me ribotam kiekiui žiūrovų ir ruošiamės įvairiems festivaliams. Su savo kvin­tetais turime numatytų pasirodymų šią vasarą ir aš pats laukiu kitų koncertų įvairiuose Lietuvos miestuose. Tikimės, kad netrukus grįš visų įprastinė koncertinė veikla. Kitais metais, be abejo, būsiu Amsterdame ir tikiuosi, kad koncertai bei gastrolės su RCO įvyks kaip planuota.

Kokie kompozitoriai ir jų muzikiniai veikalai jums labiau­siai pa­tinka?

Man patinka labai įvairi muzika. Iš klasikinės muzikos pasaulio labai mėgstu vėlyvojo romantizmo kompozitorius – Jean Sibelius, Gustav Mahler ir Richard Strauss, modernizmo atstovus Dmitri Shostakovich, Igor Stravinsky, taip pat ir avangardistus Frank Zappa, Charles Ives ir minimalistą Ar­vo Pärt. Man taip pat labai artima folk muzika ir tokie atlikėjai kaip Bob Dylan, Woody Guthrie ir Nick Drake, eks­perimentinio folk grupė Akron/Family, roko grupės Tame Impala, King Gizzard and the Lizard Wizard, The Who, King Crimson. Kai klausausi džia­zo, labai mėgstu trimitininkus Chet Baker ir Miles Davis. Iš lietuviškų atlikėjų man labai patinka Andrius Mamontovas, Kamanių Šilelis, Vytautas Kernagis, Bjelle.

Kas jums patinka ir kas nepatin­ka Lietuvoje? Ar pasiilgstate Amerikos? Ar planuojate sugrįžti į JAV ir čia siekti muzikinės karjeros?

Man Lietuvoje gyvenant labai patinka jos stipri muzikinė ir meninė kultūra, taip pat ir žmonių artimas ryšys su gamta. Aš esu tiesiog įsimylėjęs Vilnių, jo unikalią, bohemišką ir tuo pačiu modernią atmosferą. Jis yra puikaus dydžio – nei per didelis, nei per mažas – nepaprastai žalias ir iš visų pusių supamas gamtos. Aš labai žaviuosi Vilniaus seną­ja architektūra, kupina įvairiausių tautų ir tikėjimų istorijų. Nors dar vis laukiu, kada Lietuvą pasieks labiau vakarietiškos pasaulėžiūros tokiais klausimais, kaip LGBT+ teisės ir rasių lygybė, man Lietuvos jaunimas suteikia vilties, kad tai jau ne už kalnų.

Be abejo, aš labai pasiilgstu savo šeimos ir draugų, Amerikos gamtos ir kultūros (ir kokybiško meksikietiško maisto), bet šiuo metu užtenka grįžti porą kartų per metus ir visus aplankyti. Kol kas ateities planas yra grįžti į Ameriką ir čia toliau groti, mokytojauti, bet kažin kada tai bus – kaip visa­da sakau, kad pasiduodu srovei ir lau­kiu, kur mane nuplukdys ta gyvenimo upė.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Liepos 3 d. numeryje, Vol. CXII NR. 52)