Brigados generolas Modestas Petrauskas „Lietuva yra saugi”

Lankydamasis Čikagoje Lietuvos gynybos atašė Washingtone brigados generolas Modestas Petrauskas skyrė laiko ir interviu „Draugo” skaitytojams. Jis atsakė į „Draugo” redakto­rės Ramunės Lapas ir LŠSI vado pa­vaduotojos Romos Bikulčius klau­simus.

Gyvename pilname netikėtu­mų pasaulyje. Atrodo, dar neseniai problemos buvo sprendžiamos susitikimais, rankų paspaudimais, mandagiai aptarinėjant rei­kalus. Ir štai – pradėjote kadenciją Washingtone 2020-ųjų rudenį, įsi­siūbavus pandemijai, po to prasi­dėjo karas. Įvykių netrūksta – tik­ri „amerikietiški kalneliai”… Kaip ištveriate tokį suintensyvė­jusį gyvenimo ir darbo ritmą?

Na, kario tarnyba visuomet yra susijusi su situacijomis, kurios pasi­žymi didesniu intensyvumu. Konflik­tai, krizės, karai visą laiką yra šalia mūsų. Dar iki karo Ukrainoje Lie­tu­va aktyviai dalyvavo padėdama Va­ka­rų pasauliui tas krizes ir konfliktus spręsti. Žinoma, ir mūsų pačių istorijoje tų įtemptų momentų ne­tr­ūko. Susirinkome švęsti Lietuvos kariuo­menės dieną, ir vertėtų prisiminti, kad Lietuvos kariuomenė buvo įkurta tam, kad apgintų nepriklausomybę ir padėtų valstybei spręsti krizes bei konfliktus. Karas su Ukraina, be abe­jo, dar kartą priminė Lietuvai, kokius turime kaimynus, Rusiją ir Bal­ta­rusiją, ir kad ta grėsmė nuolat egzistuoja. Bet kažko labai netikėto neįvy­ko, nes tai yra nuolatinis kario gy­v­e­nimas – ruoštis konfliktams. Mes vi­sada gyvenome tikėdamiesi geriausio, bet ruošdamiesi blogiausiam scenarijui.

Kaip pasikeitė jūsų darbas Washingtone, prasidėjus karui Uk­rainoje? Ar intensyvesni tapo ry­šiai su Pentagonu, generolais JAV administracijoje? Ar daug at­sirado papildomų užduočių iš Lie­tuvos vadovų, KAM, o taip pat – iš mūsų sąjungininkų Amerikoje?

Karas Ukrainoje vyksta jau nuo 2014 metų, Washingtone pradėjau dirb­ti 2020-aisiais. Santykiai su JAV visuomet buvo intensyvūs, kadangi JAV yra pagrindinis Lietuvos strategi­nis partneris. Dar vienas kartas, kai Rusija nepagrįstai užpuolė nepri­klausomą valstybę, priminė mums, kokia trapi yra tarptautinė santvarka ir taika. Tuo pačiu dar kartą patvirtino, kad esame labai gerame savo saugumo ir gynybos užtvirtinimo kelyje – esame NATO aljanso nariai, investuojame į gynybą savarankiš­kai, kas dieną dirbame su sąjungi­nin­kais.

Turbūt žinote, kad NATO, su­pras­dama situacijos rimtumą, dar 2017 m. dislokavo priešakinių pajėgų bataliono kovinę grupę, kuriai vado­vauja vokiečiai. Vienas iš pagrindi­nių tikslų man atvykstant į JAV buvo dar labiau sustiprinti pačių Jungti­nių Amerikos Valstijų karinių pajėgų buvimą Lietuvoje. Tą bendromis pastangomis pavyko pasiekti, ir dabar tu­rime garantijas, kad rotacinis JAV sausumos pajėgų batalionas liks Lie­tuvoje ilgesnį laiką, tuo sustiprinant bendrą saugumo situaciją. Todėl leis­kite priminti, kad Lietuvos niekas ne­puola – Lietuva yra saugi. Glaudžiai bendradarbiaudami su JAV kariuo­me­nės vadovybe ir administracija nuolat siekiame, kad Lietuva taptų dar saugesnė, ir kad gautų daugiau paramos ginkluotųjų pajėgų vystymui. Taip pat labai svarbu užtikrinti nuolatinį dėmesį bei paramą Ukrai­nai, kadangi Ukraina kariauja už mus visus.

Apžvalgininkai sako, kad šio­mis dienomis mes taip priartėjome prie trečiojo pasaulinio karo ri­bos, kaip dar niekada nebuvome bu­vę. Incidentas Lenkijoje taip pat paskatino vėl aptarinėti NATO 5 straipsnį ir aplinkybes, kuriomis jis gali būti pradėti taikomas. Jū­sų komentarai ir mintys šia tema – ar pasaulis peržengs tą pavojingiausią ribą?

Incidentas Lenkijoje tiriamas, ga­lutinius sprendimus pamatysime netolimoje ateityje. Dėl 5 straipsnio – nemanau, kad reikia iš viso diskutuo­ti apie 5 str. inicijavimą, nes ta gali­mybė įstojus į NATO visada egzistavo. Atgrasant ir ginantis nuo Rusijos ir Baltarusijos esame apsaugoti NATO 5 str. kolektyvinės gynybos garantijų. Ir jeigu kažkas drįs mesti iššūkį NATO, – kuo aš mažai tikiu, kadangi NATO jau daugiau nei 70 me­tų yra stipriausias karinis aljansas pasaulyje, – visos valstybės yra, buvo ir bus pasiruošusios ir veiks atitinkamai. Dėl trečiojo pasaulinio karo ir apžvalgininkų nuomonių – aš net ne­siimsiu komentuoti, kadangi kariniai profesionalų vertinimai ir apžvalgininkų spekuliacijos viešoje erdvėje nelabai sutampa. 

JAV gyvena didelė lietuvių dia­spora. Paties blogiausio scenari­jaus atveju – kaip ją pasiektų rei­kalingiausios žinios, nurodymai? Ar yra sukurtas kažkoks tinklas turint galvoje, kad Amerikos lietuviai neturi nei radijo, nei TV, vei­kiančių visose valstijose? Ar žmo­nės patys turėtų apie tai galvoti ir tam psichologiškai ruoštis?

Norėčiau pažymėti, kad Lietuvos kariuomenė yra stipri ne tik savo pa­jėgumais, kariais, ginkluote, sąjun­gi­ninkais, bet ir visapusiška visuome­nės parama, ji dabar didžiausia per visą istoriją. Ir ta visuomenės parama neturėtų turėti ribų ar sienų. La­bai norėtųsi, kad visi galėtume be­tar­piškai bendrauti ir spręsti, kaip galima būtų valstybę ginti ne tik ginklu, bet ir savo asmeninėmis ar kolektyvi­nėmis iniciatyvomis – tiek tų, kurie gyvena Lietuvoje, tiek ir tų, kurie gy­vena užsienyje. Šiuo keliu mes eina­me, bet dar yra kur tobulėti. Matome vis daugiau valios įtraukti piliečius į tą mūsų visuotinį pasipriešinimą, pa­rodymą priešui – tai dar viena at­gra­symo technika, – kad esame pa­si­ruo­šę ginti ne tik ginklu, bet ir vi­suo­ti­nės gynybos būdu. Yra labai daug sferų, kur save gali realizuoti ka­riuo­menei nepriklausantys žmo­nės. Šau­lių sąjunga galėtų būti kaip katalizatorius, apjungiant tą ginkluotą ir ne­ginkluotą gynybą. Labai norėčiau padėkoti Šaulių sąjungai išeivijoje už jos veiklą organizuojant JAV gyvenan­čius lietuvius prisidėti prie Lie­tuvos kariuomenės ir saugumo stip­ri­nimo, prie paramos Ukrainai. Ką turėtų kiekvienas padaryti, kad bū­tume stipresni, – tai jau kiekvieno sa­vimonės reikalas. Tačiau jei žmogus pats nesijaus Lietuvos saugumo ir gy­nybos dalimi, niekas neprieis ir ne­įkrės to iš išorės. Norėčiau paskatinti visus nelaukti, kol kažkas pasakys, ką ir kaip daryti, bet organizuotis bendruomenėse, organizacijose, gal­vo­ti, kaip galėtumėte prisidėti. Kal­bant, pvz., apie JAV Lietuvių Bend­ruo­menę, puikiai galima prisidėti aiškinant visuomenei, o taip pat ir sprendimų priėmėjams, už kuriuos balsuojate, apie poreikį toliau remti Ukrainą, nes karas gali užsitęsti. Apie poreikį ir toliau siųsti JAV karius į Lietuvą, toliau rotuoti tą svarbų batalioną. Apie poreikį ir toliau skirti finansines lėšas Lietuvai jos ginkluotųjų pajėgų vystymui. Galima prisidėti naikinant bet kokias sienas mūsų ir kitų supratime, kad, reikalui esant, kur bebūtume, kur begyventu­me, turėtume bendrą sistemą remti ginkluotą ir neginkluotą pasipriešinimą Lietuvoje. Kiek suprantu, to da­bar siekia Pasaulio Lietuvių Bend­ruo­menė sąveikoje su Krašto apsaugos sistema. Tad tapkime dalimi to, kas užtikrins Lietuvai saugumą, ne­priklausomybę ir žengimą pirmyn. 

Kodėl Lietuva taip glaudžiai bendradarbiauja su Pennsylvani­jos Nacionaline gvardija?

Visa kariuomenė, visa Lietuva la­bai didžiuojasi šia programa, State Partnership Program, kuri kitais me­tais minės 30-metį. Programa buvo inicijuota 1993 m. su mintimi padėti toms valstybėms, kurios atsikratė oku­pacijos ir nori grįžti į Vakarų valstybių šeimą, nori integruotis į NATO. Kiekviena valstija pasirinko valstybę, su kuria norėtų bendradarbiauti. Gal dėl istorinių ryšių, o gal dėl to, kad Pennsylvanijos Naciona­li­nėje gvardijoje tuo metu buvo tarnaujančių lietuvių, ši valstija pasirinko Lietuvą. Jeigu pasižiūrėtume į bet ko­kią Lietuvos kariuomenės vystymo kryptį, net tokią specifišką kaip ki­ber­netika ar taiklusis šaudymas, vi­sur atrasime Pennsylvanijos Nacio­na­linės gvardijos pėdsaką. Labai sėkmingai bendradarbiaujame.

Kuo dar galime didžiuotis?

Amerika labai gerbia mūsų pastangas investuoti į gynybą. Dabar Lietuva tam skiria daugiau nei 2,5 proc. BVP, bet vyksta rimtos diskusijos apie dar didesnių lėšų skyrimą. Taip pat Lietuvos kariai jau seniai da­­lyvauja Amerikos tarptautinėse operacijose – dislokavomės Irake, Afganistane, kituose karštuose taš­kuose, labai padedame Ukrainai. Pas­taraisiais metais Lietuva įsigijo ir planuoja įsigyti JAV gaminamus ka­rinius pajėgumus. Kalbu apie salvi­nės ugnies sistemas HIMARS, leng­vuosius taktinius visureigius JLTV, dronus, radarus, sraigtasparnius „Black Hawk” ir kt. Tai irgi rodo mū­sų pasiryžimą modernizuotis, eiti pir­myn ir glaudžiau integruotis su JAV kariuomene. Lietuvos kariuo­menė pastaruoju metu labai sustip­rėjo. Plečiasi ir savanorių, šaulių ratas. Išeivijos šauliams taip pat linkiu plėstis ir stiprėti.