Kalbino Audronė V. Škiudaitė.
„Draugas” jau rašė apie grupę lietuvių kilmės moksleivių ir studentų iš JAV ir Kanados, kurie šią vasarą su LISS (Lithuanian International Student Services) programa, plėtojama JAV LB, lankėsi Lietuvoje ir pagal savo pomėgius ar specialybę turėjo progos padirbėti įvairiose institucijose. Šiandien plačiau supažindiname su viena iš šios grupės Amerikos lietuvaičių – Gabrielle Gedo, kuri yra plačiai lietuvių bendruomenėje žinomo visuomenės veikėjo, politologo Tomo Remeikio anūkė.
Mieloji Gabriele, Jūsų apsisprendimas „būti lietuve” greičiausiai eina iš šeimos. Kokį Jūs prisimenate savo senelį, politologą Tomą Remeikį? Kokias pamokas jis davė Jums ir kitiems, su kuriais bendravo?
Augau „mišrioje” šeimoje, kaip antrabangės ir amerikiečio dukra, taigi lietuvybė mūsų šeimai visada buvo ypač svarbi, ir išlaikyti tas šaknis reikalavo daug darbo. Būdama dvikalbė nuo pat pradžių, nuo mažens, supratau, kaip svarbu suprasti įvairias kultūras ir jas branginti. Manau, todėl man taip įdomu ir smagu mokytis kitų kalbų (ispanų mokausi jau daug metų, o neseniai pradėjau ir vokiečių kalbos studijas) ir smalsu susipažinti su kitomis kultūromis. Mano senelio akademinė veikla man parodė, kad yra daugiau negu vienas būdas „būti lietuviu” ir suprasti savo šaknis. Kadangi man taip rūpi kalba ir literatūra, tai bandau tobulinti savo lietuvių kalbą. Todėl džiaugiuos, kad Lietuvoje turėjau progos daug rašyti ir kalbėti lietuviškai.
Praplėčiau savo intelektualinius įgūdžius – vertėjaujant tarp ispanų ir lietuvių kalbų. Intelektualinis gyvenimas ir kalbų turtas – tai tikrai dalis to, ko pasisėmiau iš savo senelio lietuvybės.
O šią vasarą mačiau senelio redaguotą knygą, išverstą į ispanų kalbą. Tai buvo tikrai ypatingas momentas pamačius, kaip mano senelio akademinis pasaulis susilietė su manuoju.
Prašytume papasakoti apie save ir savo lietuvišką gyvenimą bei veiklą. Ką ketinate veikti ateityje, kokį kelią rinktis?
Gyvenu netoli Washington, D.C., o studijuoju Williams College Massachusetts valstijoje. Ypač domiuosi kalbomis, literatūra ir įvairiomis kultūromis. Laisvalaikiu skaitau, žiūriu televizijos programas ir bendrauju su draugais. Mėgstu keliauti ir tikiuos, kad netrukus turėsiu progos grįžti į Europą ir į Lietuvą.
Su mama visada bandome kalbėti lietuviškai (nors ne visada sekasi), o kai buvau maža, pas mus gyveno lietuvaitės auklės. Žinoma, daug metų mokiausi lituanistinėje mokykloje, o po to kelerius metus ten dirbau mokytojos padėjėja. Bebaigiant gimnaziją, vieną vasarą, kelias savaites dirbau „Drauge”, kur buvo smagu daugiau sužinoti apie rašymą ir spaudą. Todėl stažuotė M. Mažvydo bibliotekoje, atrodo, buvo natūrali to lietuviško švietimo dalis.
Dar šokau šokių grupėje ir dalyvavau šokių šventėje Bostone. Kai buvau maža, Washingtone atsikūrė skautų draugovė, tai daug metų labai smagiai praleidau skautuose. Ypač patiko dalyvauti naktinėse iškylose ir tautinėje stovykloje. O ką tik tapau skaute akademike, tai toliau galėsiu derinti lietuvybę su savo dabartiniu gyvenimu universitete (ir daugiau suprasti savo šaknis, nes mano seneliams ir mamai tai labai svarbi organizacija). Tampant akademike teko apginti temą apie pasakas ir jų reikšmę skirtingose kultūrose. Tai buvo viena iš pirmųjų progų dalyvauti intelektualiniame pasaulyje, kuris buvo ir atskiras nuo universiteto, ir tikrai lietuviškas pasaulis.
Būtų įdomu sužinoti, kaip Jums sekėsi Lietuvoje šią vasarą, kokius įspūdžius parsivežėte.
Man šią vasarą, beveik mėnesį, buvo labai smagu gyventi Lietuvoje. Prieš tai Lietuvoje buvau lankiusis tik 2007 m. Per tą laiką daug kas pasikeitė ir mano požiūryje, ir pačioje Lietuvoje. Mačiau daugiau „chain” restoranų, o Gedimino kalne nebebuvo medžių. Buvo gražių, naujų parduotuvių, o pati šalis man atrodė modernesnė. Tai man suteikė pasitikėjimo matyti, kaip Lietuva subrendo ir suklestėjo. Tuo pačiu buvo labai smagu matyti, kad kai kurie dalykai nepasikeitė. Nudžiugau, kai pamačiau, kad mano mėgstamiausias restoranas Vilniuje – „Soprano” Pilies gatvėje vis dar stovi. Žavėjausi vėl lipdama į Gedimino kalną. Buvo įdomu patirti šią šalį ne kaip vaikas su tėvais, bet kaip studentė su draugais. Man ypač patiko gyventi Vilniuje. Buvo tikrai gera proga trumpai pagyventi Lietuvoje ir susipažinti su miestu. Džiaugiaus, kad patyriau, ką reiškia eiti į darbą – pėsčiomis ar važiuoti troleibusu. Susipažinau su restoranais ir parduotuvėmis. Smagiai vakarus leidau Iliuzijos muziejuje, Vasaros terasoje ar Vašingtono aikštėje. Taip pat buvo proga vėl susipažinti su giminėmis, net dalyvauti pusseserės mokyklos išleistuvėse ir sugrįžti į saulėtą (bet dar gan šaltą) Palangą ir kartu švęsti Onines.
Šį kartą keliavau į Lietuvą dalyvauti LISS (Lithuanian International Student Services) studentų programoje. Atlikau stažuotę M. Mažvydo bibliotekoje; buvo smagu ir dirbti Lietuvoje. Dirbau lituani(sti)kos skyriuje, kur susipažinau su jų ispanų kalbos tekstais ir apie juos rašiau.
Parašiau straipsnius apie profesorę Birutę Ciplijauskaitę ir jos išverstą literatūrą. Perskaičiusi ispanų kalbos laikraščių iškarpas apie Lietuvos kelią į nepriklausomybę, parašiau šių publikacijų apžvalgą. Išverčiau kelis „blog” straipsnius iš lietuvių kalbos į anglų. Buvo nuostabi proga toliau pažinti šią šalį ir savo intelektualines bei lietuviškas šaknis.
Dėkojame už atsakymus puikia lietuvių kalba.