Dėl to verta gyventi

Kalbėjosi Laima Apanavičienė.

Apie Angelės Barkauskaitės-Nel­sienės (Angela Nelsas) darbus „vardan tos Lietuvos” būtų galima para­šy­ti knygą. Ji kelias kadencijas buvo JAV valdžioje aukštai vertinamo BAFL (Baltic American Freedom League) prezidentė, pirmoji viceprezidentė, „Baltic Caucus” JAV Kongrese steigėja. Taip pat daugelį metų buvo JAV Lietuvių Bendruomenės (LB) Va­karų apygardos, JAV LB tarybos pre­zidiumo pirmininkė, Seimo ir Pasau­lio Lietuvių Bendruomenės (PLB) išei­vijos reikalų komisijos narė.

Už asmeninį indėlį plėtojant Lie­tu­vos ryšius su JAV ir Lietuvos pakvie­­timo į NATO proga prezidentas Val­das Adamkus apdovanojo A. Nelsienę „Atminimo ženklu”. Ji buvo pagerbta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedi­mi­­no ordinu, NATO žvaigžde-medaliu, aukščiausiu Latvijos medaliu už pagalbą stojant į NATO, JAV prezidento George W. Bush, JAV Kongreso narių ir senatorių padėkomis bei dau­geliu kitų apdovanojimų.

Su Angele Nelsiene kalbėjomės apie jos įvairiapusę lietuvišką veiklą.

Anokia paslaptis, kad lietuvybė, tautiškumas pirmiausia puose­lėjami šeimoje. Ar sutinkate su šia nuomone?

Gimiau patriotiškoje, visuome­niš­koje, katalikiškų pažiūrų Suvalki­jos ūkininko Ciprijono ir Petronėlės (Guogaitės) Barkauskų šeimoje. Per pirmąją sovietų okupaciją mūsų šei­ma buvo tremiamųjų į Sibirą sąraše, todėl 1944 m., artėjant antrajai sovie­tų okupacijai, palikome tėviškę arklių traukiamais vežimais.

Meilė lietuviškai kilmei ir paveldui tikrai kilo iš šeimos. LB prasmę ir reikalingumą išlaikyti lietuvybę to­­li nuo tėvynės supratau iš tėvų ir prelato Mykolo Krupavičiaus, jis bu­vo tėvelio draugas. Tėvelis domėjosi politika, kasdien būtinai kaip Šven­tąjį Raštą skaitydavo laikraštį „Drau­gas”, mamytė mėgo literatūrą, filoso­fines knygas, Antano Maceinos kūrybą.

Visa, kas susiję su žeme ir Lietu­va, perėmiau iš savo tėtės. Jam nieko nebuvo brangesnio už Lietuvos žemę, tikėjimą, mūsų dainas ir gražius kai­myniškus santykius. Šviesus kaimo gy­venimo įvaizdis ir lėmė, kad užaugau didžiuodamasi savo lietuviška kil­me ir brangindama viską, kas lie­tuviška. Jaunystėje dalyvavau skau­tų ir ateitininkų veikloje, dainavau ir šokau Čikagos lietuvių operoje. Visas mano ir mano šeimos gyvenimas su­sijęs su vienokia ar kitokia lietuviška veikla.

Su vyru Romu šeimoje puoselėjame lietuvybę, jos dvasia užaugino­me tris dukras – Audrą Narbutienę, Renatą Paulienę ir Ingą Rugenienę. Turime dešimt anūkų, jie taip pat kal­­ba lietuviškai, šoka tautinių šokių ansambliuose. Džiaugiamės, kad mū­sų vaikaičiai mielai lankosi Lietu­voje.

Kaip įsitraukėte į JAV LB veiklą?

Į visuomeninę veiklą įsitraukti ma­ne paskatino trys žmonės: Los Angeles šeštadieninės lituanistinės mokyklos direktorius Vladas Pažiū­ra, pasiūlęs dirbti mokykloje ir Ben­drajame Amerikos lietuvių fonde (BALF), žurnalistas ir rašytojas Juo­zas Kojelis ir, žinoma, mano vyras Ro­mas. Jis pats buvo veiklus visuome­nininkas – iš pradžių Omaha (Ne­braska), vėliau Californijoje.

Santa Monica (CA) apylinkės pir­mininkas J. Kojelis, su mano vyro Romo (buvusio LA apylinkės pirmi­ninku) įtraukė mane į JAV LB Vaka­rų apygardos valdybą. Valdyba tuoj pat paskyrė mane į vicepirmininkės pareigas. Po to – pirmininkė, JAV LB tarybos prezidiumo narės, prezidiumo pirmininkė. Buvau pirma mote­ris, išrinkta JAV LB tarybos prezidiumo pirmininke!

Dirbote ir daugelyje kitų organizacijų?

Daugelį metų buvau ne tik JAV LB Vakarų apygardos, bet ir kelių kitų organizacijų pirmininkė. Visuo­menės buvau išrinkta (iki šiol tebesu) PLB Seimo narė.

V. Pažiūra prikalbino mane įsitraukti į BALF’o organizaciją, įsteig­tą ankstesnių emigrantų lietuviams pabėgėliams Vokietijoje šelpti. Suti­kau, nes mano seneliai Guogai, jų sū­nus Antanas ir dvi dukros su šeimo­mis buvo ištremti į Sibirą, o ši organizacija, kurios pirmininkė JAV bu­vo Amerikos lietuvė Marija Rudienė, rado būdų šelpti Sibiro tremtinius, miško brolius ir pogrindžio aktyvistus, kalinius. Rengdavome koncertus, o surinktas lėšas skirdavome politiniams kaliniams, Sibiro tremtiniams, Lietuvoje kalinamiems disidentams šelpti. Fonde dirbau iki pat jo uždarymo 2008-aisiais.

1987-aisiais J. Kojelis įtraukė ma­ne į BAFL – politinę, nepartinę, pelno nesiekiančią organizaciją. Pasinė­riau į Lietuvos laisvinimo bylą ir su tuo susijusius didelius politinius projektus bei darbus. Tiesa, kai kurie JAV LB vadovai mane ir mano veiklą kritikavo – išgyvenau daug „įkandi­mų”.

Taip pat dirbau Californijos lie­tu­vių radijuje programos redaktore ir pranešėja. Darbas radijuje nebuvo lengvas, bet man labai patiko. Buvo puiki darbo grupė, ir mes visi nuo­šir­džiai stengėmės. Dabar ten esu gar­bės narė. Taigi mano visuomeninės veiklos etapą sudarė darbai švietimo, šalpos ir informacijos srityse.

Nėrėte į visuomeninę veiklą, o tuo metu buvote trijų dukrų ma­ma?

Kažkaip pamažu visa šeima įsitraukėme į lietuvišką veiklą. Sekma­dieniais važiuodavome 40 mylių į LA Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčią.

Dukros Audra, Renata ir Inga mo­­kėsi lietuviškoje mokykloje, aš joje dirbau. Vyras Romas buvo išrinktas tėvų komiteto pirmininku, tad vi­sa mūsų šeima šeštadienius leisda­vo­me lietuviškoje aplinkoje. Dukros dar lankė skaučių sueigas, vėliau – ateitininkų susirinkimus. Dar vėliau jos pradėjo šokti ir dainuoti Onos Razu­tienės įsteigtame „Spindulio” ansamblyje…

Man būnant JAV LB Vakarų apygardos pirmininke, O. Razutienė bu­vo mūsų valdyboje ir mane nuolat kviesdavo atidaryti ansamblio rengi­nius, jaunimo šventes. Vėliau tų šven­­čių programas pakvietė vesti mano dukras Audrą ir Renatą.

Su „Spindulio” ansambliu autobusu keliavau į tolimą Spokano mies­tą Oregono valstijoje, į pasaulinę parodą. Buvau programos vedėja-prane­šėja ir atsakinga už techninės dalies sklandumą. Ateityje niekada nebe­pri­siėmiau šios pareigybės!

Nemažai laiko atiduota JAV LB Vakarų apygardai. Vakarų apygardai priklausė 7 valstijos. Tada dar nebuvo „Zoom”, nebuvo galima internetu suorganizuoti nuotolinių konferencijų. Kaip sekėsi koordinuoti darbus?

Vakarų apygarda plotu buvo di­džiausia, bet lietuvių bendruomenė­mis nebuvo gausi. Daugiausia lietuvių būriavosi LA, prie Šv. Kazimiero bažnyčios.        

 Dabar, kai viskas jau praeityje, pati stebiuosi, kaip viską sugebėjome atlikti. Buvau jauna, dirbdavau iki pa­ryčių, kai vyras ir dukros jau mie­godavo.

Turėjau telefoną, faksą, laiš­kų parašyta tūkstančiai… Savaitga­liais – linksmi pobūviai pas draugus, gyvenančius net ir už 70 mylių, O kitą rytą atsikėlus – vėl į parapiją, su dė­žėmis lietuviškų staltiesių, lietuviš­ku koplytstulpiu ir gėlėmis…

Dirbome sutartinai ir tikrai daug nuveikėme! Apylinkės išsibarsčiusios, kiekviena vis kitokia, todėl ir iššūkiai buvo skirtingi. Kai kuriose jų daugumą jau sudarė mišrios šei­mos, todėl ir iššūkiai buvo didesni. Stebino sutuoktinių tolerantiškumas ir parama lietuviškai veiklai. Tokie susitikimai buvo vertingi.

Visada vertinau nepiktybinę kritiką. Tai padėjo tobulinti veiklą, el­gesį ir bendravimą su kitaip mąstančiais ar veikiančiais. Puikiai bendradarbiavau su PLB ir JAV LB Krašto valdybos pirmininkais: Bro­niu­mi Nainiu, Vytautu Kamantu, dr. Vytautu Bieliausku, Algiu Rugieniu­mi, Vytautu Maciūnu, dr. Antanu Raz­ma, Algimantu Gečiu.

Surengėme gerai pavykusius di­delius renginius – Kultūros šventę (su tuomete JAV LB Kultūros tarybos pirmininke Ingrida Bubliene), Muzi­kos premijų šventę (su pirmininke Marija Remiene), įvairius koncertus, parodas, paskaitas, šventes.

Kaip kilo šis sumanymas įsteig­ti apylinkę pramogų sostinėje Las Vegas?

Dabar net juokinga ir neįtikėtina ta Las Vegas istorija… Tuo metu dažnai skraidžiau į Washingtoną ir lan­kiau įvairaus rango valdžios atsto­vus, ieškodama paramos iš pradžių Lietuvos nepriklausomybei atkurti, vėliau priėmimui į NATO, pagalbos atgaivinant sunaikintą ekonomiką. Valdininkų durys lengvai neatsiverdavo, reikėjo nuolatinio spaudimo. Dukros Renatos uošvis Vytautas Pau­lius ir mano vyras Romas padarė „sprendimą”: Pauliai išsinuomojo bu­tą netoli Kapitolijaus, o Romas „pa­aukojo” mane. Taip pradėjau savo „lo­bistės” karjerą. Darbo dienomis lan­kydavau Kongreso narių ir senatorių kabinetus, o savaitgalius leisdavau pas Renatą ir Raimundą bei Vytautą ir Bronę Paulius.

Ieškodama paramos Lietuvai, dė­vėdavau įvairių organizacijų pirmi­ni­n­kės „kepures” ir dėl to sulaukda­vau daugiau dėmesio, nes atstovavau įvairių valstijų gyventojams. Trūko Nevados – taip ir sugalvojau ten steig­ti lietuvišką apylinkę! Tačiau maža bėda – Nevadoje tebuvo saujelė lietuvių ir nė vienas jų nesutiko būti pirmininku ar pirmininke.

Prieš išvykdami namo, sustojo­me „Ceasars Palace”. „Bet ir čia ne­si­seka”, – skundėmės vienas kitam lie­tuviškai. Staiga mus lietuviškai už­kal­bino malonus vyras, supažindino su savo žmona Mary – Amerikos indė­ne. Kalbėjomės iki paryčių, kartu pus­­ryčiavome, atsidūrėme Yanauskų namuose, ir …Mary Yanauskas suti­ko būti Las Vegas apylinkės pirmi­nin­ke, jeigu atliksiu visus apylinkės steigimo darbus.

Šis žingsnis buvo labai reikšmingas, nes negausi bendruomenė lengvai pelnė Las Vegas atstovaujančio Kongreso nario ir Nevados valstijos senatoriaus palankumą Baltijos valstybėms.

Kartą dalyvavome tarptautinėje Maisto mugėje. Prikrovęs pilną baga­žinę dešrų ir kopūstų, Romas išvyko į Amerikos lošimų centrą! Sugrįžo be krepšio pinigų, bet pakvipęs dešro­mis ir kopūstais. Pasakojo, kad Mary žygiavo nešdama Lietuvos vėliavą, buvo labai išdidi, o žiūrovai plojo ir visas dešras bematant išpirko.

Vadovų sveikatai pamažu silpnėjant, apylinkės veikla užgeso. Vėles­nės Vakarų apygardos valdybos jos taip ir neatgaivino.

Kokie to laikmečio įvykiai, su­sitikimai, renginiai įsiminė labiau­siai?

Svarbiausiu savo pasiekimu ir nuopelnu Lietuvai, Estijai ir Latvijai laikau JAV Kongreso Atstovų rūmuo­se įsteigtą „Baltic Caucus”, kurio na­riai rūpinasi Baltijos valstybių sau­gumu, ekonomika, abipusiais santy­kiais su JAV. Lietuvių kilmės respublikoną John Shimkus prikalbinau tapti šio sambūrio kopirmininku.

Būdama JAV LB tarybos prezidiu­­me, sutikau būti Muzikos premijos komiteto pirmininke. Įtikinau narius Muzikos premiją skirti LA gyvenan­čiai kompozitorei Giedrai Gudaus­kienei. Kiekvieną kartą, kai „Spindu­lio” nariai savo šventėje dainuoja jiems parašytą dainą „Šiandien – mū­sų šventė”, prisimenu tos premijos įtei­kimo šventę ir atmintyje iškyla amžinai jauna ir guvi muzikė G. Gu­dauskienė. Ši ir daug panašių aki­mir­kų buvo vertos visų mūsų pastangų ir laiko.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Rugsėjo 11 d. numeryje, Vol. CXII NR. 72)