„Išsaugota istorija – kelias į lietuvybės ateitį”. „Šaknų” projekto” dalyviai dalijasi įspūdžiais

Parengė Ramunė Lapas.

Rugpjūčio 12 d., ketvirtadienį, devyni jauni žmonės, suvienyti projekto „Šaknys”, iš Pasaulio lietuvių centro Lemonte buvo palydėti į svarbią misiją – tvarkyti senų ir apleistų Ledfordo lietuvių kapinių. Šioje pietų Illinojaus vietovėje jų jau laukė projekto vadovas Vilius Žalpys. Praėjusiame „Draugo” numeryje V. Žalpys išsamiai aptarė, kaip pasisekė atlikti numatytus darbus. Šiandieną spausdiname jaunųjų misijos dalyvių įspūdžius.

Dalyviams pateikėme šiuos klausimus:

Kas paskatino dalyvauti projekte „Šaknys”?
Koks buvo didžiausias to savaitgalio įspūdis ar atradimas?
Ar ruošiesi savo įspūdžiais pasidalinti su bendraamžiais? Kaip?

Marija Čyvaitė, 24 metų trečios kartos Amerikos lietuvė, aktyvi Lietu­vių Bendruomenės narė, JAV Lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkė, viena iš projekto „Šaknys” organizatorių. Dirba įmo­nė­je „McMaster-Carr”, taip pat studijuoja magistrantūroje University of Chicago.

1. 2019 m. rudenį, kai grįžau na­mo iš „Misijos Sibiras” Kazachstane, susitikau su Viliumi Žalpiu. Mes abu dalyvavome Ateitininkų studijų sa­vaitgalyje Dainavoje – abu skaitėme paskaitas. Aš dalinausi įspūdžiais iš ekspedicijos Kazachstane, o Vilius pa­sakojo apie savo darbą ieškant lie­tuvių kapinių ir jas tvarkant. Jis sa­kė, kad norėtų surinkti jaunų lietuvių savanorių komandą ir kartu nu­važiuoti tvarkyti senų lietuvių kapinių. 2020 m. kartu su Viliumi ir JAV Lietuvių Bendruomene pradėjome diskutuoti apie galimybę paruošti jauniems JAV lietuviams panašų projektą kaip „Misija Sibiras”. Iš tų dis­kusijų ir gimė idėja projektui „Šak­nys”. Pradėjome planuoti, kreipėmės į Lietuvių Fondą ir po kelių mėnesių jau viešai paskelbėme, kad projektas „Šaknys” įvyks. Aš pati, žinoma, no­rėjau ne tik organizuoti projektą, bet ir jame dalyvauti. Esu labai dėkinga Gerdai Šimkevičiūtei, Arvydui Urbo­navičiui ir Loretai Timukienei, kurie labai padėjo mums su Viliumi.

2. Buvau stipriai sužavėta tuo, ką nuveikėme. Nesitikėjau, kad tiek daug atliksime, kad taip gražiai sutvarkysime tas kapines. Mes sunkiai dirbome visas dienas – karštyje, tvankumoje. Nuolat puolė uodai ir ki­ti vabalai. Raumenys buvo visą laiką įtempti, pylė prakaitas. Bet buvo ver­ta, ir dabar Šv. Kazimiero kapinės Ledforde atrodo gražiai ir tvarkingai. Prieš išvažiuojant namo, mes pasku­tinį kartą nuėjome į kapines pasidžiaugti savo darbu. Visi šypsojosi ir bandė kapines fotografuoti, bet neįmanoma viso vaizdo sutalpinti į vie­ną nuotrauką. Tyliai, ramiai  pabuvome kartu sutvarkytose kapinėse. Tai buvo ir paskutinė proga pagerbti tuos, kurie ten palaidoti, dauguma jų – lietuviai. Gera tuo momentu buvo pamatyti, ir koks patenkintas mūsų darbu buvo Vilius, mūsų vadovas.

3. Taip! Spalio antrą savaitgalį bus projekto „Šaknys” pristatymas Balzeko lietuvių kultūros muziejuje (tikslų laiką pranešime), įspūdžiais taip pat pasidalinsime Lemonte. Atei­tyje dar bus dar daug progų kalbėti apie šią patirtį. Norėčiau ir lietuviš­kose mokyklose pristatyti projektą „Šaknys”, kad jauni lietuviai žinotų, jog yra įvairių būdų prisidėti prie mūsų bendruomenės istorijos išsau­gojimo.

Austėja Stanevičiūtė užaugo Čikagos priemiestyje. Yra doktarantūros studentė biomedicininės inžinerijos srityje.

1. Aš norėjau dalyvauti šiame projekte, kad praplėsčiau savo žinias apie JAV lietuvius ir prisidėčiau prie istorijos išsaugojimo. Mano akimis, tai nepakartojama misija, kuri sujungia praeitį, dabartį ir ateitį. Aš tikiu, kad išsaugota istorija – tai kelias į lietuvybės amžiną ateitį. Dalyvavau projekte taip pat ir dėl to, kad galėčiau užmegzti naujas pažintis, kurios padėtų vienyti jaunimą ir vystyti naujus projektus.

2. Kiekviena diena buvo pilna naujų iššūkių ir atradimų, tad amžinai branginsiu prisiminimus iš dalyvavimo šiame projekte. Buvo graudu pirmą dieną pamatyti XIX a. pirmosio lietuvių bangos kapines. Jos buvo apleistos, beveik sunaikintos, o išlikę paminklai – nuversti ir suskaldyti. Kai vaikštinėjome miške, suradome penkis kapus, esančius gerokai toliau nuo kitų – tada supratome, kad šios ka­pinės yra daug didesnės, nei ma­nėme.

Giliai į širdį įsirėžė žodžiai, kuriuos perskaičiau ant vieno atstatyto paminklo: „Praeivi, sukalbėk už mus amžiną atilsį.” Prabėgo šiurpuliai per kūną ir tapo liūdna suvokus, kiek daug metų šios kapinės nebuvo lan­komos ir gerbiamos.

Manau, kad mes padarėme daugiau, negu tikėjomės. Širdžiai buvo malonu matant, kad mūsų pas­-tangos padėjo į šventą vietą sugrąžinti švie­są ir gyvybę. Esu dėkinga už galimybę dalyvauti šiame įkvepiančiame projekte su nuostabia komanda – JAV lietuviais ir vietiniais žmonėmis, ku­riuos vienija misija išsaugoti is­toriją.

3. Mes planuojame pasidalinti patirtimi ir savo įspūdžiais su JAV lie­tu­vių jaunimu bei lietuviška bendruomene. Planuojame prista­tyti projektą Balzeko lietuvių kultū­ros muziejuje ir lietuviškose mokyklose. Tikiu, kad projektas tęsis dau­ge­lį metų, nes graži yra misija pagerbti ir išsaugoti lietuvių istoriją.

Gytis Kriaučiūnas baigė inžine­rijos mokslus Purdue universitete, dir­ba projektų inžineriumi, gyvena Na­per­ville, IL.

1. Buvo keletas priežasčių, kodėl nusprendžiau dalyvauti projekte „Šak­nys”. Visų pirma, norėjau ­ savo senelių ir tėvų misiją, darbus, į kuriuos jie įdėjo daug laiko ir pinigų. Ta misija yra stiprinti lietuvių bendruomenės šaknis JAV. Taip pat ma­ne labai domina pirmosios bangos lie­tuvių istorija. Iki projekto pra­džios aš nežinojau, kad lietuviai buvo įsikūrę Illinojaus valstijos pietuose. Dar vienas inspiracijos šaltinis – „Misija Sibiras”. Nors „Misijos Sibi­ras” ekspedicija daug sudėtingesnė ir ilgesnė, nenorėjau praleisti progos prisidėti prie panašaus projekto. 

Mano pusseserė Audra pranešė man apie ši projektą ir pasakė, kad planuoja dalyvauti. Pažvelgus į projekto tikslus (tvarkyti lietuviškas ka­pines ir atkurti lietuvių istoriją) sprendimą priimti buvo lengva. 

2. Didžiausias įspūdis – tai, ką pamatėme po keturių dienų darbo. Pažiūrėjus į nuotraukas prieš prade­dant darbus ir juos pabaigus – skirtumas kaip diena ir naktis. Mes iškirtom daug medžių, išvalėm kapines nuo augmenijos. Atsirado erdvės ir kapinės dabar atrodo labiau kaip kapinės.

Didžiausias atradimas buvo tik­rai nepakartojamas. „Šaknų” projekto vadovas Vilius pakvietė moterį, šiose kapinėse palaidotų lietuvių pa­likuonę – Linda Hart. Atvykusi ji su­sipažino su mūsų komanda bei keliais vietiniais gyventojais, padėjusiais mums tvarkyti kapines. Šios moters giminėje yra ir lietuvių, tarp kurių – Mary Norkunas ir Petras Talandis. Išgirdęs Talandžio pavardę, vienas iš vietinių pasakė, kad pažįsta vyrą su tokia pat pavarde. Paskambino jam, ir atvažiavo Walter Talandis. Pradėję kalbėti, jiedu su Linda išsiaiškino, kad yra antros kartos pusbroliai – jų močiutės buvo seserys!

3. Būtinai dalinsiuos įspūdžiais su bendraamžiais. Jau trumpai apra­šiau projektą ir pasidalinau nuotraukomis per „Facebook”. Apie savo „nuotykius” papasakojau darbe. Kar­tu su pussesere Audra planuojame surengti projekto pristatymą lietuvių bendruomenei Indianapolyje. Kai gy­venau Indianoje, man teko dalyvauti tos bendruomenės veikloje, o Audra tebedalyvauja ir lanko ten lietuvių kalbos kursus. 

Petras Rušėnas, plaukimo tre­neris. Gyvena Naperville, IL.

1. Apie  projektą „Šaknys” sužinojau iš tėčio. Dalyvavau jame, nes norėjau pagilinti savo ryšį su Ame­ri­kos lietuviais ir su savo prosenelių generacija. Jie turėjo tokius įvairius gyvenimus, ir aš norėjau prisidėti prie jų atminties išsaugojimo.

2. Man didžiausią įspūdį paliko tas stiprus ryšys, kuris atsirado su kitais komandos  nariais. Be to mūsų savaitgalis nebūtų buvęs toks smagus ir džiaugsmingas. Mes taip pat daug sužinojome apie tai, kaip lietuviai Ledforde gyveno, ką jie veikė, kaip jie mirė. Tas istorijos sluoksnis taip pat labai įspūdingas.

3. Jau papasakojau savo įspū­džius draugams, šeimai, taip pat da­ly­vausiu kartu su mūsų grupe pristatant projektą Pasaulio lietuvių centre Lemonte.

Margarita Swissler gyvena Mil­waukee, WI. French Immer­sion School moko pirmokus, šoka tautinių šokių grupėje „Žaibas”.

1. Apie projektą „Šaknys” man pasakė mama – ji pamatė skelbimą „Facebook”. Tai atrodė kaip labai įdomi galimybė. Man visada patikdavo būti gamtoje, aš domiuosi istorija ir, kadangi nereikėjodirbti vasarą, nutariau dalyvauti.

2. Manau, kad didžiausias įspū­dis buvo pabaigoje, kai mes iš tikrųjų galėjome pamatyti savo nuveiktų dar­bų dydį. Mes sugebėjome transformuoti kapines iš apžėlusio miško su nuverstais antkapiais į ramią vietovę su vėl į vietą pastatytais paminklais. Vietiniai gyventojai taip pat jautė di­delį dėkingumą. Daug pasitenkinimo teikė tai, kad mūsų buvimas ten davė naudos.

3. Aš planuoju pasidalinti savo patirtimi, kartu su grupe dalyvauda­ma projekto pristatymo renginyje Balzeko lietuvių kultūros muziejuje spa­lio mėnesį. Galbūt taip pat papa­sa­kosiu įspūdžius Madisono-Vilniaus susigiminiavusiųjų miestų organizacijoje.

Audra Kriaučiūnaitė, 28 m., gy­vena Indianapolyje, IN. Dirba mokykloje terapeute ir padeda 5–6 kl. mokiniams, turintiems elgesio ar psichinių problemų.

1. Marija Čyvaitė man pranešė apie projektą „Šaknys” ir paskatino ja­me dalyvauti. Nusprendžiau prisijungti, nes norėjau labiau įsitraukti į lietuvių bendruomenės veiklą, daugiau sužinoti apie lietuvių istoriją, kultūrą, tradicijas. Taip pat – susipa­žinti su kitais lietuviais, mano bendraamžiais, kuriems taip pat labai svarbus ryšys su mūsų paveldu. Man patinka būti gamtoje, stovyklauti, ir tai irgi buvo didelė paskata dalyvauti šiame projekte.

2. Vienas iš nuostabiausių mo­men­tų buvo matyti, kokį didelį įspūdį mūsų darbas kapinėse padarė vietiniams gyventojams. Vieni iš jų buvo lie­tuviai, kiti – ne, bet visiems labai rū­pėjo sužinoti, ką ir kodėl mes čia da­rome. Pora tų apylinkių gyventojų galėjo atpažinti savo artimuosius, pa­laidotus tose kapinėse.  O fantastiškiausias dalykas buvo, kai viena mote­ris ir vienas vyras (Linda Hart ir Walter Talandis – Red.), dalindamiesi savo šeimų istorija, išsiaiškino, kad jie giminiuojasi! Buvo akivaizdu, kad mūsų darbas kapinėse tiems žmo­nėms daug,  reiškė  ir visi norėjo pri­sidėti.

3. Aš ruošiuosi pasidalinti savo patirtimi įvairiais būdais. Jau parodžiau nuotraukas, papasakojau įspū­džius ir pasidalinau istorijomis su savo šeima bei draugais. Pasakiau jiems taip pat, kad planuoju labiau įsitraukti į lietuviškos bendruome­nės veiklą. Man patinka rašyti, todėl aš galvoju parašyti apie tai savo tiklaraštyje – visi, kam įdomu, galės pa­skaityti. Taip pat norėčiau surengti projekto pristatymą mūsų bendruo­menei Indianapolyje.

Lukas Urbonavičius studijuoja strateginę komunikaciją Doane University, Lincoln, NE. JAV LJS sekretorius.

1. Dalyvauju Jaunimo sąjungos veikloje, tad man tai buvo natūralus sprendimas. Be to, mėgstu būti ir dirbti gamtoje.

2. Prieš kelionę reikėjo išspręsti daug organizacinių reikalų, daug logistinių klausimų. Pati kelionė man buvo ilga – 6,5 valandos iš Nebraskos į Lemontą, o po to dar 6 valandos į Ledfordą. Vykdamas įsivaizdavau, kad viskas bus panašiau į stovyklavimą, bet iš tikrųjų buvo labai sunkus fizinis darbas. Visi buvo pasiskirstę pareigomis. Mes, keturi vyrai, nukirtome ir išvilkome iš kapinių daug medžių, kėlėme nuo žemės labai sunkius antkapinius akmenis. Kai atvykome, ten buvo miškas, džiunglės, nesimatė nė vieno kapo. Suradome ir „išlaisvinome” apie 90 kapų. Po vakarienės, prie laužo, vykdavo Viliaus ir Marijos paruošta programa – kalbėjomės apie pirmosios lietuvių bangos istoriją, net išmokome dainuoti seną lietuvišką dainą.

3. Būtinai reikia apie tai pasakoti ir kalbėti. Amerikiečiai gal nelabai supranta, kodėl mes ten važiavome ir tai darėme. Bet pirmosios bangos lietuvių istorija – tai ir mūsų istorija, tai ir mano istorija. Todėl aš privalau ją prikelti gyvenimui. Jeigu tik bus kitas projektas, dalyvausiu jame nesusimąstydamas. Yra dar daug apleistų kapinių.