DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Sigita Ivaškaitė.
2019 m. Venecijos Bienalė daugeliui lietuvių visame pasaulyje pristatė ir net įkalė į atmintį tris pavardes: Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė. Jų sukurta opera – performansas „Saulė ir jūra” tuomet Venecijoje laimėjo „Auksinį liūtą” ir sukėlė didžiulę dėmesio audrą. Tiesa, iš paskos atsiritusi pandemija kiek pristabdė laimėjimo paskatintus kūrėjų planus, tačiau jau gerus pusę metų lietuvių kūrinys tęsia sėkmingas gastroles po pasaulį ir šį rudenį atkeliauja gastrolėms į JAV.
Pirmasis bendras šių menininkių darbas buvo opera „Geros dienos!”, taip pat apkeliavusi nemažai pasaulio. Tuomet kūrinio veikėjomis tapo prekybos centrų kasininkės. Statiška darbo poza, kontrastuojanti su netikėtomis, atpažįstamomis ir dėl to itin paveikiomis jų gyvenimo istorijomis, įtraukė ne tik savita forma, bet ir skoningu, net skaudžiai taikliu humoru. Šią tradiciją tęsia „Saulė ir jūra”, kur dirbtinai įkurdintame paplūdimyje savo istorijomis dalinasi bet kokiame pajūryje galimai gulintys pasaulio piliečiai. Iš vienos pusės, atrodytų, statiškas vaizdinys dar kartą kontrastuoja su minties tėkme, per ganėtinai trumpą laiką operos pasakojimą nunešantį nuo asmeninių problemų iki žmonijos išgyvenimo klausimų. Tai, atrodytų, labai paprastas mūsų portretas: kaistančioje planetoje save įkalinę žmonės ir jų samprotavimai, nesiimant jokių realių veiksmų.
Per šį laiką su kūrėjomis susipažinti buvo galima daug kur, tad šį kartą kalbėjomės tik apie ateinančias gastroles JAV, – trumpai ir aiškiai, tarp skrydžių ir persėdimų „Saulės ir jūros” kelionėje po pasaulį.
Gastroliuojate kaip niekada daug, o jūsų darbo scenografija – specifinė, kaip renkatės erdves pasirodymams?
Lina Lapelytė: Architektūra yra viena iš sudedamųjų kūrinio dalių. Žiūrovų rakursas, stebint smėlyje gulinčius kūnus iš viršaus yra svarbi kūrinio koncepcijos detalė, tad ir erdvių ieškome tokių, kuriose ši idėja pilnavertiškai atsiskleistų. Tačiau tai ne visada pavyksta.
Rugilė Barzdžiukaitė: Kažkada turėjome idealistinę siekiamybę, rodymo vietą rinktis pagal architektūrą, – rengti pasirodymus tik ten, kur yra tinkamas pastatas, architektūra. Deja, dabar užklausų gausa ir labai skirtingos kviečiančių institucijų galimybės neleidžia idealizuoti ir kartais konstrukciją žiūrovams palipti tenka konstruoti tiesiog iš pastolių. Viena vertus, tokiu atveju dingsta siurprizas, netikėtumas architektūroje, kūrinys su erdve nekomunikuoja taip įdomiai; kita vertus, tada galima stipriau koncentruotis į pliažą, į tai, kas yra jo viduje.
Paskutiniu metu erdves mums tiesiog parenka, o mūsų idealios ir įdomiausios erdvės, pavyzdžiui, gali būti: Guggenheim muziejus, senas taksi parkas, tuščias baseinas, laiptinės su didele apatine aikštele, kaip premjeros metu Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje.
Ar ir kaip įtraukiate vietinį kontekstą, vietinius žmones į savo darbo gastrolinius rodymus?
Vaiva Grainytė: Siekiame ištransliuoti kuo įvairesnį ir tankesnį paplūdimio įspūdį, tad visada kviečiame prisijungti vietinius žmones. Jie, žinoma, nedainuoja, o atlieka svarbų statistų vaidmenį – kuria rasinę įvairovę bei inspiruoja gyvesnę dinamiką tarp veikėjų (pvz., dainininkai susipažįsta su naujais žmonėmis, kartu įsitraukia į pliažo žaidimus – taip palaikomas natūralus, kūriniui būtinas šurmulys, suformuojami „draugų” klasteriai).
Kviečiančių festivalių ar institucijų visada prašome parūpinti statistą su šunimi. Pliaže yra tekę turėti ir kovinių vilkšunių geležiniais dantimis, ir mielų pūkuotų šuniukų. O keturkojų būdas – mieguistumas arba aršumas – kaskart naujai nuspalvina atmosferą.
Rugilė Barzdžiukaitė: Kūrinyje mums labai svarbus dokumentinis klodas. Jį ir konstruoja statistai. Nedainuodami, tiesiog būdami kūrinyje su savo įpročiais jie įneša daug netikėtumo, spontaniškumo ir siurprizų mums pačioms. Tai taip pat yra priežastis, kodėl šį kūrinį įdomu žiūrėti kelis kartus – jis niekada nebūna toks pat. Na, o kai statistų nebūna, visuomet kyla poreikis gyvai režisuoti, – su dainininkais turim gyvą chat’ą, į kurį siunčiame nuorodas, jei mums trūksta ar reikia kitokio veiksmo.
Kartais operos metu gali prasidėti smėlio audra, nes kyla daug veiksmo, laksto vaikai, loja šunys, o kartais visi nurimsta, jaučia visai kitą pulsą, nors skamba tos pačios dainos. Pavyzdžiui neseniai rodėme kūrinį Graikijoje ir čia buvo dar vienas naujas potyris, nes į savo pliažą pakvietėme tikrą vietinį prekeivį, čia pliažuose parduodantį bižuteriją, skaras, kepures… Tad pasiūlėme paprekiauti ir pas mus.
Lina Lapelytė: Beje, „Saulės ir jūros” pasirodyme Los Angeles prisijungsiantys vietiniai žmonės mokosi dainuoti, kad paplūdimyje save įprasmintų ne tik kūniškai, bet ir garsiškai.
Kuo jums išskirtinės gastrolės Amerikoje? Ar tai kada nors buvo jūsų tikslas, svajonė?
Vaiva Grainytė: Turint omenyje, kad kūrinio (stebėjimo) rakurso iš viršaus idėja Rugilei kilo 2014 m. lankantis Guggenheim muziejuje (tuo metu New Yorke penkias dienas iš eilės „Here Arts” centre, „Prototype” festivalyje, rodėme savo pirmąją operą „Geros dienos!”), gastrolės JAV, o ypač pati pirmoji – New Yorko – stotelė – gan simbolinis aktas ir mūsų, ir kūrinio biografijoje.
Lina Lapelytė: COVID-19 krizės realybėje visos gastrolės kelia daug iššūkių ir yra labai trapios, ribinės… Niekada nežinome, ar koks dainininkas nesusirgs, ar atvykus į vietą situacija nepasikeis, ir apskritai – ar jau labai arti esantis turas nebus atšauktas… JAV gastrolės, ypač prodiuserių komandai, kėlė beprotiškai daug iššūkių ir tai, kad jos visgi vyksta, yra ir didelis kviečiančių institucijų pastangų bei užsispyrimo nuopelnas.
Vienintelis tikslas, kurį turėjome kurdamos šį darbą, buvo tai, kad jis būtų paveikus, o kad jis atsiduria viename ar kitame mieste, kontekste yra to pasekmė.
Kaip, jūsų nuomone, „Saulė ir jūra” gali suskambėti būtent Jungtinėse Valstijose?
Lina Lapelytė: Vartojimo klausimai vienuose ar kituose kontekstuose sprendžiami vis kitaip, kitokį santykį su jais turi vietiniai žmonės. JAV, bent jau mano pasąmonėje, yra galimybių, greičio ir gausos šalis, naftos rojus, tad „Saulės ir jūros” keliami klausimai apie žmogaus ir žemės nuovargį čia turėtų rezonuoti dar stipriau nei bet kur kitur.
Rugilė Barzdžiukaitė: Mūsų pliažas yra universalus ir gali suskambėti įvairiose šalyse, JAV – taip pat. Taip, čia vartotojiškumo kultūra (jei galime ją taip pavadinti) ar anti-kultūra labai ryški, todėl tikimės dar didesnio rezonanso. O pačiame pliaže norisi gyvumo ir gyvo jo tyrimo, įnešant vietinių niuansų, tikiuosi spėsime tą padaryti – panagrinėti JAV pliažus, prieš instaliuojant savąjį.
Kokių įdomiausių reakcijų, komentarų po anksčiau buvusių pasirodymų esate sulaukę?
Vaiva Grainytė: Kaip pati „įdomiausia” reakcija į galvą pirmiausiai visada ateina Rugilės tuo metu ketvirtus metus ėjusio sūnaus, aktyvaus „Saulės ir jūros” trupės nario bei pliažo performerio, komentaras, atsidūrus tikrame paplūdimyje: „Kodėl čia niekas nedainuoja?”. Tai – gana iškalbinga ištara, tuo pačiu tinkama nusakyti mūsų kūrinio funkcionavimą: duotų situacijų (dokumentika) integravimas bei derinimas su nustatytu turiniu (tekstas, muzika, personažų veiksmai).
Gastrolių datos ir vietos
Rugsėjo 15–26 d. – New Yorkas,
Brooklyn Academy of Music (BAM)
BAM Fisher
321 Ashland Pl
Brooklyn, NY, 11217
Rugsėjo 30 – spalio 3 d. – Philadelphia,
Arcadia Exhibitions at Arcadia University
The Budd
3431 Fox Street
Philadelphia, PA 19132
Spalio 6–9 d. – Bentonville, Arkansas,
The Momentary Crystal Bridges/
Museum of American Art
507 SE E St.
Bentonville, AR 72712
Spalio 14–16 d. – Los Angeles,
Museum of Contemporary Art (MOCA)
The Geffen Contemporary at MOCA
152 N Central Ave.
Los Angeles, CA 90012
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Rugsėjo 11 d. numeryje, Vol. CXII NR. 72)