Dovilė Riebschlager: „Modeliavimas – tai lyg mano takas, kai tik per toli nuo jo nuklysdavau, gyvenimas vis pakišdavo kokią nors galimybę grįžti atgal.” (Saule Saule nuotr.)

Dizainerė, pakerėjusi pasaulio madų sostines

Loreta Steffens.

Gimusi Kaune, o nuo 1995 m. gyvenanti JAV Dovilė Riebschlager atkakliai ieškojo savo, kaip drabužių dizainerės, vietos po saule. Visko pasitaikė – ieškojimų kelias nebuvo lengvas, tačiau siekis įgyvendinti troškimus tapo jos gyvenimo varomąja jėga. Su savo sukurta „doviArt Fashion” etikete dizainerė yra pasirodžiusi pačiuose garsiausiuose mados pasaulio renginiuose. Dovilė Riebschlager kuria ne tik drabužius – ji yra pripažinta dailininkė, papuošalų kūrėja ir grafikos dizainerė. Menininkė savo kūrinius yra eksponavusi garsiausiose Europos ir Amerikos galerijose, o jos drabužių kolekcijos sulaukia audringų plojimų ir visuotinio susižavėjimo. Taigi, kiek aprimus šventiniam kvaituliui, balto popieriaus skiautėje išryškėjo gija klausimų, skirtų šiai talentingai menininkei. Mintis vijo mintį, klaustukai žymėjo pradžias, o žodžiams išsekus, tiesiog norėjosi pabūti tyliai ir pamąstyti apie Dovilės išmoktas pamokas.

Miela Dovile, pradėkime nuo pradžių – kada pajutote, kad drabužių dizainas yra ta profesija, su kuria norėtumėte susieti savo ateitį?

Dizainerė su savo modeliu. Kolekcija „Futurizmas”, „Live Out Loud” renginys Čikagos Palmer House. (Joshua Mimbs nuotr.)

Mano kelias į madų pasaulį nebuvo tiesus. Tiksliai negaliu pasakyti, kada nusprendžiau susieti gyvenimą su mada, bet ja domėjausi nuo mažens. Popierinėmis lėlėmis su visu jų „garderobu” aprūpinau pusę savo klasės ir daugelį draugų. Kai kiti vaikai laukdavo „Na, palauk!” premjeros, aš laukdavau madų pasirodymo, beveik kiekvieną dieną peržiūrėdavau prestižinį rusų mados albumą, kurį turėjo mano mama. Nežinojau, kaip tampama rūbų modeliuotoju, bet labai mėgau studijuoti aprangos detales. Neabejojau vienu – gyvenimą noriu sieti su menu. Piešiau, tapiau, lankiau užklasinius būrelius, baigiau keturmetę meno mokyklą ir svajojau apie Dailės institutą, į kurį stoti tiesiai po vidurinės neužteko drąsos. Visi kalbėjo: „Ką tu čia įsivaizduoji – nei esi genijus, nei turi pažįstamų, niekada neįstosi!” Mama pasiūlė studijuotis tekstilės apdailą tuometiniame Politechnikos institute, sakė: „Čia pramoninis dizainas”. Tada apie tai galvojau kaip apie kompromisą.

Ką gi, mano studijose buvo daug  chemijos, bet jokio dizaino. Paskyrimą gavau į cheminę valyklą – neištvėriau ir pabėgau. Vienintelis kartas, kai pasinaudojau šeimos pažintimis, buvo kito darbo paieškos. Apsižiūrėti nesuspėjau, kaip tapau P. Ziberto šilko fabriko dailės dirbtuvių viršininkės pavaduotoja ir viena iš mano pavaldinių buvo Juozo Statkevičiaus mama. Ji dosniai dalijosi pasakojimais apie savo sūnų, kuris tais metais baigė Kauno dailės technikumą. Pas mus jis ir kūrė savo diplominės kolekcijos medžiagas. Tikrai buvau sužavėta šio jauno vaikino kūrybingumu. Tais metais jau buvo trečias kartas, kai bandžiau stoti į Dailės institutą, ir  tas susilietimas su kito žmogaus kūryba tik sustiprino  mano norą įstoti. Tam labai rimtai ruošiausi ir – ką jūs manot – įstojau! Ne į modeliavimą, tam pritrūkau tikėjimo ir išsigandau fakto, kad kas antri metai priimami  tik 4 studentai (jei būčiau įstojusi, būčiau buvusi įžymiosios Ramunės Piekautaitės „grupiokė”).

Studijavau tekstilę su užsidegimu, vos neapsigyvenau dirbtuvėse. Tačiau kai kurie dalykai mūsų gyvenime turi būti, ir jie padeda surasti kelią. Galima tai vadinti atsitiktinumais, bet aš nelabai tuo tikiu.

Ką jūs turite galvoje?

Po pirmo kurso atradau tikėjimą, pradėjau vaikščioti į bažnyčią ir ten susidraugavau su Kauno muzikinio teatro balerina, kuri irgi buvo ieškojimų kelyje. Žinodama apie mano meilę madai ir tai, kad nuo 13 metų visus rūbus siūdinuosi pati,  ji man užsakė sceninį kostiumą savo solo šokiui pagal J. S. Bach „Air”. Kad jūs žinotumėte, kokia maišatis buvo mano širdyje –  siaubas, įkvėpimas, dėkingumas, atsakomybė. Tada suvokiau, kaip man patinka kurti kostiumus, kurių po to buvo daug, nes tos balerinos solo karjera virto baleto trupe, ir kostiumų vis daugėjo.

Modelis Natalie Huerta demonstruoja D. Riebschlager kolekcijos „Atspindžiai” rūbą „Live Out Loud” renginyje Palmer House, Čikagoje. (Greg Mimbs nuotr.)

Po to kaip iš dangaus nukrito galimybė dalyvauti Dalios Teišerskytės organizuojamame „Moteris ir Mada” renginyje. Ir – pirmas nusivylimas. Eskizai buvo priimti, bet jausdama techninio pasiruošimo stygių, siuvimą patikėjau siuvėjai, kuri kolekcijos nesuspėjo pasiūti laiku. Tik pabaigus Dailės institutą, „nukrito” didesnė galimybė. Dar besimokydama dirbau  įmonėje „Sezonas”, kurios tikslas buvo siūlyti Lietuvos gamykloms modernius audinių raštus, galinčius konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Netrukus „Utenos trikotažas” nebepasitenkino raštais ir paprašė rūbų modelių. Štai čia mano širdis sudrebėjo… Paruošiau seriją eskizų ir drebančiomis rankomis padaviau studijos vedėjai. Ir ką manote – gamykla nupirko ma­no, o ne diplomuotos rūbų modeliuotojos kolekciją. Bet… taip susiklostė aplinkybės, kad gavau pakvietimą į JAV, tad negalėjau tokios progos atsisakyti.

Tą dieną, kai lėktuvas pakėlė sparnus skrydžiui per Atlantą, turėjau pradėti dirbti dizainere vokiečių bendrovėje. Amerikoje pradžia buvo labai sunki, apie madas teko pamiršti ir kelis dešimtmečius trukusi pertrauka ištrynė net viltį kada nors būti rūbų modeliuotoja. Kol neaplankė labai ryškus sapnas apie juvelyriką, kartu su visomis instrukcijomis, ką reikia daryti…

Pabandžiau padaryti taip, kaip sapnavau, ir, ma­no nustebimui, pasisekė. Tai buvo 2014 m. Kibau į darbą, ir netrukus buvau pastebėta ir pakviesta į madų pasirodymą Čikagoje. Ten ne tik susipažinau su viena dizainere, bet ir kartu pradėjome kelerius metus trukusį bendradarbiavimą. Pasaulio lietuvių centre pirmą kartą rodžiau savo juvelyriką, o kitais metais išdrįsau pristatyti ir rūbų kolekciją. Kai pasižiūriu atgal, labai aiškiai matyti, kad modeliavimas – tai lyg ma­no takas – kai tik per toli nuo jo nuklysdavau, gyve­nimas vis pakišdavo kokią nors galimybę grįžti atgal.

Su kokiais iššūkiais yra tekę susidurti mados dizaino srityje?

Iššūkis visada tas pats – kokybė ir originalumas. Jeigu kalbėsime apie komercinę pusę, tai šiuo metu nelengva išsilaikyti begalinės pasiūlos jūroje. Aš vis dar  idealaus kliento ieškau. Turiu būti sąžininga – pradžioje net negalėjau pasakyti, kas yra mano idealus klientas. 2016 m. sukūrusi pirmą kolekciją „Juodos gulbės” madų pasirodymui PLC, išleidau susikaupusį kūrybinį garą ir sustojau – o kas toliau?  Pirmoji klientė atsirado tik po pusės metų. Iš šalies atrodžiau turbūt beprotė, kai apčiuopomis judėjau pirmyn. Tuos šešis mėnesius skaičiau, ką tik galėjau surasti, apie drabužių modeliuotojo karjerą, verslą ir toliau kūriau. Persilaužimas įvyko suvokus, kad  jei noriu komercinio pasisekimo, turiu kurti tai, ko žmonės no­ri, o ne tai, ko noriu aš. Kitas išbandymas –  kai ateina idėja, o aš turiu sugalvoti, kaip ją įgyvendinti. Turiu suprasti, kokia medžiaga tiktų geriausia, kokia iškarpa, medžiagos manipuliacija, – štai čia pa­galiau praverčia tekstilės apdailos ir tekstilės meno žinios. 

Modelis Jorie Johnson pozuoja „Model Icon” viršeliui. (C. Campos nuotr.)

Ar turite nerašytų kūrybos taisyklių ir principų?

Tai, ką kuriu, plaukia gan natūraliai iš mano vidaus, ir aš daug apie tai nemąstau. Bet taisyklė, dar senais laikais įdiegta nuostabios Dailės instituto profesorės L. Oržekauskienės, vis dėlto yra. Iš tikrųjų jų yra keletas: nėra blogos idėjos, tik blogas atlikimas; jei turi idėją, „stumk” ją iki fizinių medžiagos ribų. Ką aš savo pastarosiomis kolekcijomis ir bandau daryti. Mano taisyklė yra neapsistoti ties pirma idėja, o netingėti išrutuliuoti visus galimus variantus. Ir dar – apie meistriškumą viską pasako išvirkščioji drabužio pusė.

PLC madų šou dalyvavote su kolekcija „Atspindžiai”, su ja pasirodėte ir New Yorko madų savaitėje. Lietuviai Jūsų kolekciją priėmė ypač entuziastingai, o kokių atgarsių sulaukėte New Yorke? Ir kaip pavyko patekti į tokį prestižinį renginį?

Kelias į New Yorką buvo kaip sniego gniūžtė, paleista nuo kalno. Pradžioje buvo žinutė „Facebook” apie Joliet senajame kalėjime organizuojamą foto sesiją. Tai buvo daugiau nei prieš metus. Po pusės metų, praleistų lovoje,  norėjosi veiklos. Susisiekiau su organizatore, ir, nors fiziškai buvo labai sunku,  dalyvavau asmeniškai. Tos nuotraukos buvo pastebėtos, pateko į kelis spausdintus ir internetinius leidinius. Po to į mane kreipėsi mergina, ieškanti rūbų „Vogue Italia” foto sesijai. Taip netyčia pakliuvau į visų trokštamą leidinį. Denise, susižavėjusi mano rūbais, rekomendavo mane Sherrie Gearthrart, „Live Out Loud” labdaros organizatorei, kuri kaip tik tada ieškojo dizainerių Čikagos Palmer House organizuojamam renginiui. Kolekcija, kurią ten parodžiau, labai visiems patiko, ir po kelių mėnesių ji manęs paklausė, ar nenorėčiau pasirodyti New Yorko madų savaitėje. New Yorko madų savaitė yra visą miestą apimančių renginių grupė, iš kurių prestižiškiausias renginys yra „Ford Fashion Week”. Dalyvavau renginyje, kuriame nebuvo pirkėjų, tik žurnalistai. Iš manęs ėmė interviu, bet iki šiol nežinau, kuriuose leidiniuose jie atsidūrė. Kažkur jie vis dėlto nukeliavo, nes prieš pusantro mėnesio gavau oficialų pakvietimą į Paryžiaus ir Milano madų savaites. Į New Yorką vėl netrukus sugrįšiu. O apie atsiliepimus, – man užteko žiūrovų plojimų ir renginio vedėjos spontaniško elgesio, kai ji, palikusi mikrofoną, pribėgo apkabinti mane.

Kokią idėją norėjote perteikti „Atspindžių” kolekcija?

Pasirinkti tokius audinius ir taip jais manipuliuoti, kad suteikčiau jiems nebūdingą išvaizdą, – tarsi apgauti žiūrovo akis. O visą tą vizualią apgaulę „įvilkau” į mados istorijos formą, – buvo ir rokoko, ir art deco, ir disko epochų įkvėptų modelių. Pats kolekcijos pavadinimas „Atspindžiai” pasako, kad audinius rinkausi tokius, kurie žaidžia su šviesa – metalinius, perlinio atspindžio ar holografinius. 

Dizainerė Dovilė Riebschlager su modeliu Nicolle Merriman (kolekcija „Atspindžiai”), Čikaga, Palmer House. (Greg Mimbs nuotr.)

Ar kuriate tiktai moterims?

Kol kas kuriu tik moterims. Kol tobulinu savo amatą, pasilieku prie to, ką geriausiai žinau. Jau ir taip komplikuoju savo gyvenimą, pasirinkdama kurti sudėtingą ir daug laiko atimantį darbą. Tačiau vyrai jau tiek kartų klau­sė, ar nieko jiems neturiu, kad kitam madų savaičių ciklui nusprendžiau sukurti rūbų kolekciją, tinkamą ir vyrams, ir moterims.

Kokių maloniausių įvertinimų esate sulaukusi? Galbūt teko susidurti ir su kritika?

Šito momento niekada nepamiršiu – po paskutinio pasirodymo Palmer House prieš pusantro tūkstančio žmonių, netilstant plojimams, prie manęs priėjo žinomas dizaineris, kurio kūrybą seku jau keletą metų. Kai aš pradėjau sakyti komplimentus jo kolekcijai, nutraukė mane: „Ką čia aš, va, čia tai tobula” ir paprašė „selfio”. Kitas panašus momentas buvo filmuojant „Battle of Salons” Čikagos epizodą, kai, einant  podiumu, vertinimo komisijos nariai man rankomis rodė širdutes, o per pertrauką viena narė perdavė  komisijos susižavėjimą ir paprašė verslo kortelės. Vėliau ji užsisakė švarkelį. Apie kritiką? Aš pati save taip kritikuoju, kad jokia kitų kritika nebebūtų baisi. Gal dėl to nesu sulaukusi kritikos, tik eskizų pataisymų, kai juos pristačiau konkursui.

Kiekvienam žmogui, o ypač menininkui, svarbu neužmigti ant laurų ir nuolat tobulėti. Kaip save tobulinate Jūs?

Kai sukuri kažką įdomaus, kai nurimsta plojimai ir nusėda vidinis entuziazmas ir džiaugsmas, ateina realybė. Ir ir paklausia –  o kas toliau? Pradžioje labai bijojau šito momento, bet yra toks paradoksas – tas klausimas turi ne baimės, o nuotykio atspalvį būtent tada, kai neužmiegi ant laurų. Kurdama vieną kolekciją aš jau žiūriu į kitą, ir taip kūrybinis procesas pavirsta tekėjimu. Tikiuosi taip pat – ir tobulėjimu. Man svarbu išlikti vientisai, turėti savo stilių. Daug skaitau, klausausi paskaitų, žiūriu dokumentinius filmus, naršau po interneto erdves, stengdamasi jose nepaskęsti, ir keliu sau užduotis. Niekada nenustoju mokytis.

Kaip vertinate bendradarbiavimą su kitais dizaineriais, dalyvavimą skirtinguose projektuose?

New Yorko madų savaitė, modelis Heather Diedrich. Time Square, NYC. (Alex Calejo nuotr.)

Visas mano dabartinis, t. y. sugrįžus prie modeliavimo, etapas yra paremtas bendradarbiavimu. Nebūčiau taip greitai pajudėjusi į priekį, jeigu ne sėkmingas bendradarbiavimas. Esmė yra ta, kad kažkas įvyksta, jeigu suke­liamos kūrybinės bangos; ir kuo daugiau žmonių dalyvauja projekte, tuo didesnės bangos. Čia kalbu apie bendraminčius. Labai svarbu, su kuo bendradarbiauji ir ar to paties iš projekto tikiesi. Kaskart tampu išmintingesnė ir išrankesnė, bet esu atvira įvairiausiems pasiūlymams.

Frazė, kuria vadovaujatės gyvenime…

Skirtingais etapais turėjau skirtingus credo. Nuo vaikystės šeimoje įkalta – elkis su kitais taip,  kaip nori, kad su tavimi elgtųsi. Kartais seniai girdėta frazė ima ir sušvinta, atrodo, kad tik dabar ją pagaliau supratai. Šiuo metu išgyvenu Marianne Williamson frazės renesansą. Išgirdusi ją prieš dešimtmetį net nesupratau jos gilumos. Mūsų giliausia baimė nėra tai, kad esame nepakankami. Mūsų giliausia baimė yra tai, kad mes galingi, nepamatuoti. Labiausiai mus gąsdina mūsų šviesa, o ne tamsa. Mes klausiame savęs – kas aš toks, kad būčiau žvalus, spalvingas, talentingas, pasakiškas? Tiesą sakant, kas tu toks esi? Tu esi Dievo vaikas. Jūsų apsimetimas mažu ir kukliu netarnauja pasauliui. Jūsų potencialo nenaudojimas nėra jokia dorybė, kad kiti žmonės nesijaustų nesaugūs aplink jus. Mes visi turime spindėti, kaip tai daro vaikai. Kitais žodžiais tariant, aš turiu viską, ko reikia, manęs yra gana, man tik reikia pradėti tai naudoti ir nustoti atsiprašinėti pasaulio, kad esu truputį kitokia. 

Ar Jums pasitaiko kūrybinių krizių?

Visiems jų pasitaiko, ir aš ne išimtis. Tiktai jeigu dirbi kažką kūrybingo kiekvieną dieną, su jomis lengviau susidoroti, ir jos kažkaip nebe taip  baisios.

Ar egzistuoja tokie kūriniai, kuriuos galėtumėte drąsiai vadinti itin sėkmingais?

Aš esu pats baisiausias savo kritikas, po manęs jau niekas nieko blogiau nepasakys, tad vis randu prie ko prikibti. Yra keli paveikslai ir piešiniai, kuriais esu patenkinta. Dabartinė kolekcija teikia man vidinio pasitenkinimo, nes yra gana arti tos vizijos, kurią turėjau pradėdama. Tai nereiškia, kad nematau, kaip galima buvo geriau padaryti, bet tai jau pamokos kitoms kolekcijoms.

Iš kolekcijos „Atspindžiai”, „Live Out Loud” renginys Čikagos Palmer House. Modelis – Lauren Woods. (Greg Mimbs nuotr.)

Kiek Jūsų kūrybiniame procese yra spontaniškumo ir kiek – planavimo?

Esu labiau spontaniška negu planuotoja. Negaliu paaiškinti, kaip tai atsitinka, bet pradedu spontaniškai kažką daryti, dėl kantrybės tai man „striuka”, ir staiga smulkmenos taip susidėlioja, lyg būčiau kruopščiai jas suplanavusi. Kartais, lyg atsitiktinai, padarau tokių dalykų, kad pačiai nesitiki. O kadangi rezultatas neblogas ir atėjo taip lengvai, pradedu jaustis lyg apsimetėlė. Jausčiausi tikrai nekaip netgi duodama šitą interviu, jei neseniai nebūčiau perskaičiusi apie šitą fenomeną, iš kur jis atsiranda… Svarbiausia – man ne vienai taip, jeigu jau atsirado būtinybė apie tai rašyti.

Ar domėdamasi kitų mados kūrėjų darbais nebijote perimti jų stiliaus?

Vienas iš svarbiausių dalykų man – tai būti originaliai. To visada siekiau religiškai, tiek, kad net man mano pačios idėjos pradėjo atrodyti neoriginalios. Pradedu ieškoti, ką nukopijavau, ir nerandu. Kol vieną dieną nenušvito mintis, kad mano idėjos atsirado mano galvoje, tad aš kaip ir pažįstama su jomis. Grįžtant prie jūsų klausimo – ne, aš nebijau perimti kitų stiliaus. Jeigu kada kažkas labai patiko, aš pasiskolinu  idėją,  niekada  aklai nekopijuo-ju,  o  lyg  prisijaukinu ir padarau sa-vo. Kalbant apie originalumą, – žmonės nepriima visiškai originalių  dalykų,  jie jų, pagal  Geštalto  filosofiją,  instinktyviai bijo. Tad kiekvie­ną naują dizainą kruopščiai apgalvoju.

Ką galėtumėte palinkėti jaunam žmogui, baigusiam dizaino studijas, kuris nori atrasti savo vietą po saule?

Tą patį, ką man linkėjo ne vienas dizaineris – nesustok! Pasaulis žiūri, žmonės žiūri, ar tu būsi čia po metų, kitų. Nuo savęs pridėsiu – nenustoti mokytis, tobulėti. Posakis – „Būti tinkamoje vietoje tinkamu laiku yra svarbu, bet aš patyriau – turi būti pasiruošęs. Kai tas susitikimas įvyksta, turi turėti ką parodyti. Ir turėkite kantrybės. Aš savo pirmos klientės laukiau pusę metų.

Ačiū už pokalbį ir mintis. Linkime tolimesnės kūrybinės sėkmės.