TIESA YRA BANALI

Renata Šerelytė.

Kodėl mūsų, Lietuvos politikoje, ir konkrečiai – valdančiojoje koalicijoje – šiandien žodis „moralė” ir „etika” yra nelyginant tuščios plastikinės pakuotės brazgėjimas? Kodėl šie žodžiai nieko nebereiškia? Kodėl politikai, neva atstovaujantys krikščioniškąsias vertybes, laužo visus Dievo įsakymus? Ir iš kur tas baisus godumas ir nesiskaitymas nei su žmonėmis, nei su gamta, nei su savo sąžine (jeigu tik jos yra likę)?..

Ir vargu ar tai taikytina tik politikams. Turbūt visose mūsų gyvenimo ir veiklos srityse daugiau ar mažiau yra šito godaus, tamsaus trumpalaikiškumo – gyvenu šia akimirka, o po manęs kad ir tvanas. Paradoksalu, kai pagalvoji, kad politikas, kuris svaičioja apie pažangią ateitį, iš tiesų apie ją nė negalvoja, nes ateities kaip bendruomeninės, kaip nacionalinės vizijos jo mintyse nėra, jis gyvas tik šiuo, esamuoju laiku. Amžinybė jam egzistuoja tik kaip miglota sąvoka, kaip žodis, kurio prasmę galima nurašyti, nes ji nepatikrinama, ji nepaliudijama empiriškai.

Baisesnis nei Australijos gaisras yra godumas arba materialumo troškulys, kūno geismas įsiamžinti čia pat, dabar, bet kokiu būdu, pamiršti, kad esi ne tik fizinė, bet ir dvasinė būtybė. Ir jis siaučia visuose žemės kampeliuose, net pačiuose nuošaliausiuose, visose šalyse – nuo skurdžiausių iki turtingiausių.

Ne tik „moralė” ir „etika” tapo nuvertėjusiais žodžiais (arba, kas nė kiek ne geriau – sąvokomis, kurių esmė iškreipta pagal laikmečio madą). Mane jau kuris laikas gąsdina žodis „geras žmogus”. Nes dažnai išvysti, kad geri žmonės gali būti stebėtinai abejingi kito kančiai ar nedovanotinai kvaili, kai reikia rinkti valdžią. Neguodžia ir žodis „intelektualas” – kiek išsilavinusių žmonių gali neturėti paprasčiausios sveikos nuovokos ir būti lygiai toje pačioje gretoje su geraisiais žmonėmis, išrenkančiais kvailą ir piktybišką valdžią. O kiek yra intelektualų, kuriems žodis „dorybė” yra juokingas, o moralės neturėjimas – tiesiog „dvasios laisvė” ir proto puota?..

Tikrai ne veltui sakoma, kad tiesa yra banali, bet būtent tokią tiesą ir reikia ginti. Panašu, kad tai daryti darosi vis sunkiau. Bet juk taip ir turi būti. Pasaulis mums tėra tik vienas kelio etapas, kurio neįveiksi be klupinėjimų ir nuopuolių, tačiau labai svarbu neprarasti dvasinio orientyro – sąžinės, garbės, atjautos, gailestingumo, tyros širdies ir sveikos nuovokos. Visų tų juokingų dorybių, kurias šiandien galingai gožia dorybėmis apsimetusios ydos.

Juk niekas nežino, ar palikus šio pasaulio kelius nereiks eiti kitais ir vėl patirti išbandymus. Galbūt tada būsime mažiau fiziškai pažeidžiami. Tačiau dvasinė kova turbūt niekada nesibaigia.