Eglė ir Vytautas Juozapaičiai: Mūsų kelionės tikslas yra meilė

Danguolė Norkūnienė.

Vytautas Juozapaitis – Lietuvos na­cionalinės kultūros ir meno premijos (2003) ir visų svarbiausių muzikos ir teatro apdovanojimų laureatas, Lietuvos Respublikos Seimo narys, bu­vęs Lietuvos muzikos ir teatro aka­de­mijos profesorius. Vytautas su spektakliais yra apkeliavęs visą pasaulį, sukūręs 50 pagrindinių baritono vaidmenų. Galėčiau dar vardinti ir var­din­ti tą garbingą statistiką, bet Vytau­tą pažįstu kaip radviliškietį, esame abu iš to pačio krašto. Dar pamenu, kai jis mokyklos ansamblyje mušė būg­nus ir mokėsi kartu su mano seseri­mi vienoje klasėje. Jo tėvelis, mokytojas, man dėstė matematiką. Mane ža­vi, kad Vytautas visada pabrėžia, jog yra kilęs iš Radviliškio, kiekviename koncerte ar susitikime jis pamini savo gimtinę ir besąlygišką meilę jai.

Eglė Juozapaitienė – nuosta­baus balso dainininkė, ilgametė mote­rų an­samblio „Eglė” vadovė, dainavimo pe­da­gogė, docentė, TV laidų vedėja ir ko­misijų narė, o, pasak dukros Ievos – energinga ir žavinga mama, visus užburianti gerumu.              

Eglė ir Vytautas maloniai sutiko atsakyti į „Draugo” klausimus.

Gerb. Egle ir Vytautai, Jūs ga­na dažnai lankotės JAV. Nors Čika­goje, berods, buvote jau senokai. Šiemet atvykote garbingos mūsų tau­tai šventės metu. Vasario 16-ąją čia lietuviai išeiviai visais lai­kais šventė ir švenčia ypatingai. Esate globojamas mūsų konsulato ir turėsite veiklos keletui savaičių. Koks šios kelionės tikslas?

Eglė ir Vytautas: Išties Jungti­nėse Valstijose lankomės kiekvienais metais, o neretai tekdavo čia atvykti ir po kelis kartus – gerą dešimtmetį teko bendradarbiauti su amerikiečių keliaujančia operos trupe „Teatro Li­rico D’Europa”, tad profesijos dėka te­ko pažinti daug valstijų, o į kai ku­rias sugrįždavome po kelis sykius. Či­kagoje daug metų teko bendradarbiau­ti su Lietuvių opera, bet paskuti­nį kartą lankėmės jubiliejinio „Pilė­nai” pastatymo metu, tad tikrai esa­me pasiilgę.

Šįsyk atvykome generalinio konsulo Mantvydo Bekešiaus kvietimu: būsime dvi savaites, per kurias be Či­kagos apsilankysime Detroite ir Den­veryje, kur susitiksime su lietuvių bendruomenėmis, sveikinsime su vie­na svarbiausių Lietuvos valstybinių švenčių, taip pat lankysimės li­tuanistinėse mokyklose, kitose lie­tu­viškose įstaigose, aplankysime ir Loyo­la University Čikagoje. Žino­ma, pasinaudosime ir kvietimu su­rengti koncertus. Žodžiu, atostogo­mis šios kelionės nepavadinsi, bet ži­nome, kad, nepaisant žiemos, bus šil­ta ir smagu.

Jūsų šeimyninį duetą jau gir­dėjo Los Angeles. Kuo Amerikos lietuvius džiuginsite šiemet? 

Eglė ir Vytautas: Programa labai įvairi – nuo F. Schubert „Ave Ma­ria” iki populiarių lietuviškų est­ra­dinių dainų, nuo V. Klovos operos „Pilėnai” iki amerikietiškojo miuziklo, nuo G. Abariaus ir B. Brazdžionio „Šaukiu aš tautą” iki klasikinio roko baladžių ir V. Di Chiara „Ispanės”. Žo­džiu, nuobodu nebus. Bent jau mums. Labai tikimės, kad bus įdomu ir visiems ateisiantiems švęsti. Ka­dan­gi švęsime Lietuvą, tai visi kūri­niai, nepaisant jų sukūrimo geografijos ar kompozitorių tautybės, skambės tik lietuviškai.

Praėjusiais metais jūs, Vytau­tai, pa­minėjote kūrybinės veiklos trisdešimtmetį, sulaukėte asmeni­nės padėkos iš Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės. Kokie jie bu­vo, tie trisdešimt metų, Jums, vienam talentingiausių Lie­tu­vos baritonų? Ar jaučiate vis­ką įgy­ven­dinęs, apie ką buvo svajota? Ar dar liko siekių?

Vytautas: Tiesą pasakius, tie tris­dešimt metų pralėkė kaip viena akimirka. Atrodo, tarsi niekas nepa­si­keitė – siela vis ta pati, norai nema­žėja, energijos taip pat dar pakanka. Tik kai susitinki su keturiom anū­kėm, kurių vyriausiai jau dvylikti, su­pranti, kad kažkas pasikeitė. Bet tai ir yra vienas didžiausių gyvenimo pasiekimų, be kurio tie kūrybos me­tai nebūtų visaverčiai.

Skųstis profesine karjera negaliu: Lietuvos ir pasaulio scenose su­kūriau per 50 operinių vaidmenų, dai­navau bene visas pagrindines ba­ri­tono partijas, atlikau šūsnį sudėtingiausių oratorijų bei kantatų, surengiau nemažai klasikinės – akademi­nės vokalinės muzikos koncertų. Tie­sa, koją įkėliau ir į lengvosios muzi­kos pasaulį, nors tai veikiau buvo duoklė neišsipildžiusioms jaunystės svajonėms, kuriose sklandė būgni­nin­ko ir pop-rock dainininko ateitis. Kita vertus, mano kūrybos kelias toli gražu nesibaigia, tad visas savo svajones dar galiu įgyvendinti.

Sakoma – už sėkmingo vyro visada stovi stipri ir protinga mo­teris. Jums tas posakis tikrai tin­ka. Kad ir koks griežtas ir rūstus atrodo Vytautas darbe ir politikoje, artimųjų rate jo švelnumo ir mei­lės nenuslėpsi. Ar paprieštarautumėt?

Eglė: Na, man labiau patinka, kai vyras yra stiprus ir protingas, bet labai ačiū už tokį įvertinimą. Gal pa­prieštaraučiau, kad Vytautas – sėkmingas vyras. Žinoma, iš šalies taip gali atrodyti ir tam tikra prasme tai yra tiesa. Bet ta sėkmė yra ne išlošta ar paveldėta, o pasiekta ir sukurta kasdieniu pasiaukojančiu darbu ir begaliniu užsispyrimu. Bet svarbiausia jo sėkmės  paslaptis – Vytas visą gyvenimą rūpinasi šalia esančiais ir todėl sulaukia paramos ir palaikymo, be kurio tokių aukštumų pasiekti būtų tiesiog neįmanoma. Mes esame komanda, o komandoje visi turi būti stiprūs ir protingi. O dėl švelnumo ir meilės – tai galiu paliudyti, kad Vy­tau­tas turi didelę ir jautrią, mylinčią širdį, bet tuo pačiu yra labai reiklus. Ir visų pirma – pats sau, todėl rei­ka­laujantis ir iš kitų. Bet tas išorinis griežtumas ir rūstumas yra daugiau apsaugos kaukė, kuri nukrenta vos jam uždainavus.

Kažkada „pasigyrėte”, kad esa­te mergaičių meistrai (trys duk­­ros ir keturios anūkės). Ar Jums patinka būti seneliais? At­ro­dot dar labai jauni. 

Eglė ir Vytautas: Mūsų mergi­nos ir mergaitės yra didžiausias gy­venimo turtas, kurį užgyvenome. Vi­sa kita yra tik materialus priedas, ku­rį galima parduoti, pakeisti, iškeis­ti, atsikratyti, nusipirkti. O, va, dukros ir anūkės yra tai, ko negali niekaip įkainoti, bet supranti, kad tai yra brangiausia. Na, o senelių titulas mums yra bene mieliausias ir šilčiau­sias. Kaip bebūtų keista, tapę seneliais mes lyg įgavome antrą jaunystę. Anūkėms stengiamės būti draugai.

Vytautas:  Kita vertus, jaunystės mus moko ir darbai. Kasdienis bendravimas su jaunimu neišvengiamai verčia pasitempti. Tiesa, man dėl dar­bo Seime pedagoginės veiklos teko at­sisakyti, tačiau Eglė, būdama Vil­niaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakulteto docentė, dau­ge­lį metų moko dainavimo paslapčių muzikinio teatro studijų programos studentus. O ir mūsų jauniausia duk­ra Ieva, pasirinkusi operos solistės kelią ir šį sezoną trijuose vaidmenyse debiutavusi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, su kuria taip pat retsykiais koncertuojame, verčia pasitempti ir neprarasti jaunatviškumo, jeigu ne išorinio, tai vidinio tikrai.

Kodėl profesinių aukštumų pa­­siekęs menininkas eina į politi­ką? Ko tikėjotės ir ar nesigailite šio žingsnio? Ką menininkui davė politika?

Vytautas: Galiu tvirtai pasakyti, ką man davė menas kaip politikui. Ir dar tvirčiau galiu pasakyti – jei nors trečdalis politikų bent domėtųsi me­nu ir kultūra ir laikytų tai savo gyve­nimo neatsiejama savastimi, politika būtų visiškai kito lygmens. Neteigiu, kad visi turi būti menininkai. Ne, bet bent domėtis, bent pažinti save gerbiančiam politikui yra privalu. Vėlgi meną ir kultūrą teigiu ne kaip laisva­laikio formą, o žmogaus egzistenci­nės būties pažinimo galimybę. Na, bet yra kaip yra, tad tenka savo žinojimą ir supratimą pritaikyti esamo­mis sąlygomis ir kantriai eiti aukščiau išsakyto tikslo link. O patį ėjimą į politiką, t. y. tarnystę Parlamente, aš suprantu kaip pareigą, kurią, būda­mas sąmoningas savo valstybės pilie­tis, privalau atlikti. Ir tai tikrai nėra mano gyvenimo svajonės išsipildymas, šį įpareigojimą priimu kaip di­džiausią garbę.

Na, o menininkui bet kokia patirtis yra reikalinga, tad netgi buvimas politikoje yra vertingas, ypač pažįstant žmogiškąsias savybes, kurias paprastame gyvenime retai gali su­tik­ti. O scenos meno pagrindas ir yra žmogaus psichologijos pažinimas, ku­rį transformuoji persikūnydamas į vaidinamą ar dainuojamą persona­žą.

Esate aktyvus Seimo narys, atstovaujate Tėvynės sąjungai-Lie­tuvos krikščionims demokra­tams (TS-LKD). Artėja referendumas dėl dvigubos pilietybės. Kokia Jū­sų pozicija?

Vytautas: Taip, būdamas TS-LKD frakcijos Seime narys, Seimo švietimo ir mokslo komiteto pirmi­ninko pavaduotojas ir, svarbiausia – Seimo ir PLB komisijos narys, visada buvau nuoseklus ir pritariau Lietu­vos Konstitucijos pataisai, kuria Lie­tuvos Respublikos piliečiai savo pri­gimtimi turintys teisę į pilietybę, galėtų ją išlaikyti, nepaisant gyvenamos vietos ar kitų gautų pilietybių. Bet vienintelis būdas tai padaryti – privalomas referendumas, kuris vyks kartu su Lietuvos Prezidento rinkimais. Tad viskas yra tik pačių Lietu­vos piliečių, kur jie begyventų, ran­kose. 

Ar liko dar kažkas nesudainuo­ta, kaip sakytų muzikai, nepa­sa­kyta ir gal mes pirmieji, Ame­ri­kos lietuviai, kažką tokio išgirsi­me iš Jūsų?

Eglė ir Vytautas: Kiekviena die­na yra nauja, tad ir pasakyti, ir sudai­nuoti kad ir seni žodžiai nuskamba naujai. O bene seniausias, svarbiausias ir kiekvieno laukiamiausias žo­dis yra meilė. Būtent šis žodis, talpi­nantis savyje visa tai, vardan ko mes gyvename, apibūdina ir mūsų kelio­nės tikslą. Meilė artimam savo, meilė muzikai, meilė Tėvynei – apie tai mes kalbėsime, apie tai mes dainuosime ir labai tikimės to paties pasisemti iš Jūsų, kurie skaitys šias eilutes ir švęs kartu mūsų visų Tėvynės gimtadienį. Tėvynės, kurios ateitis, grįsta garbinga istorine praeitimi, priklauso nuo meilės vienų kitiems ir visus mus jungiančiai Motinai Lietuvai.

Su Vasario 16-ąja, mieli tautiečiai!

Dėkojame mūsų svečiams už po­kalbį. Gražios viešnagės ir tu­ri­ningo laiko. Su švente!