Kadras iš filmo.
Kadras iš filmo.

Iš didelio debesies – mažai lietaus?

Romualdas Kriaučiūnas.

Tarp lietuvių plačiai išreklamuotą filmą „Ashes in the Snow” teko pamatyti pirmąją jo išviešinimo dieną – sausio 11 d. Filmas pastatytas pagal Rutos Sepetys knygą „Between Shades of Gray”. Knygos autorė yra gimusi Detroite, Michigano valstijoje. Prieš trejetą metų ji dalyvavo Kultūros centre Southfield mieste vykusiame vasario 16 d. minėjime ir aptarė savo knygą „Salt to the Sea”. Ji daug dėmesio skyrė savo ankstesniam romanui „Between Shades of Gray”. Ši knyga buvo išleista net keturiasdešimt keturiose šalyse, trisdešimt trimis kalbomis. Susirinkusiems tada ji pranešė, kad yra statomas filmas, kuris bus filmuojamas Lietuvoje.

Šiai knygai medžiagą ji rinko trejus metus. Nors aprašytuose istorinio romano įvykiuose nedalyvavusi, labai gerai įsijautė į to meto politinę realybę, karo nešamą siaubą bei naikinimą ir tuo metu gyvenusių žmonių išgyvenimus. Kai perskaičiau, kiek daug ji apkeliavo ir kiek daug surinko istorinės medžiagos, pagalvojau, kad to užtektų mokslinei disertacijai paruošti.

„Wikipedia” suteikia daugiau informacijos apie Rutą Sepetys. Ji gimė 1967 m. lapkričio mėn. 19 d. Jos geriausiai žinomas romanas – „Between Shades of Gray” – vienu metu buvo „New York Times” bestselerių sąraše. Ji tapo Carnegie medalio finalininke. Vien ši knyga yra sulaukusi net 69 įvairių pripažinimų JAV ir pasaulyje.

„Ashes in the Snow“ plakatas.
„Ashes in the Snow“ plakatas.

Nežinau, kas nutiko, kad „Tarp pilkų debesų” („Between Shades of Gray”) buvo pervadinta „Ashes in the Snow”. Nepasidaviau ir knisausi internete, ieškodamas informacijos. Pasirodo, kad Lietuvoje tas pats filmas pavadintas „Tarp pilkų debesų”. Filmo variantas anglų kalba buvo pavadintas „Ashes in the Snow”, nes norėta išvengti nesusipratimo – buvo kitas filmas, savo pavadinime turėjęs žodžius „shades” ir „grey”. Pasaulinė filmo premjera įvyko 2018 m. rugsėjo mėn. Los Angeles filmų festivalyje. Gal neatsitiktinai filmas JAV kino teatruose buvo pradėtas rodyti 2019 m. sausio 10 d., porą dienų prieš 1991 m. sausio 13 dienos kruvinų įvykių Vilniuje sukaktį. Pačiame filme tai neminima, bet jo pradžioje aiškiai pabrėžiamas Stalino režimo teroras, nukreiptas prieš nekaltus žmones. Tas teiginys pakartotas filmo pabaigoje.

Filmo nekantriai laukėme porą metų. Pagaliau filmas išvydo dienos šviesą. Filme daug vaizdų, daug epizodų, kurie žinomi iš mūsų tautos istorijos. Rodomas 1941 m. prasidėjęs trėmimas į Sibirą. Viskas gana taikliai perteikta. Filmą žiūrint nebuvo svarbu per daug suprasti, kas ten buvo sakoma. Visa laimė, kad rodoma istorija jau buvo žinoma, nes buvo labai sunku suprasti, kas buvo sakoma. Ar kalta bloga dikcija, ar kokie techniniai trūkumai – jie tą galimybę tiesiog „užšachavo”. Bežiūrint pasidarė gaila gausaus kūrybinio filmo kolektyvo. Filmo pabaigoje buvo išvardinti, regis, koks šimtas asmenų, bet ekrane viskas per greitai sukosi, nespėjau pavardžių perskaityti. Pačios pavardės dažnai buvo mikroskopiškos, vos matomos. Tik vėliau, internete, jas galėjau pamatyti be skubos.

Filmo biudžetas siekė maždaug penkis milijonus dolerių. Pats filmas yra 98 minučių trukmės. Jo režisierius – Marius Markevičius. Scenarijaus autorius – Ben York Jones. Vykdomieji prodiuseriai – Jonathan Schwartz ir Ruta Sepetys. Noriu būtinai paminėti, kad „Sound Department” grupėje yra išvardinta dvidešimt asmenų. Kažkodėl galvoju, kad be jų filmo garsai, ypač žmonių pokalbiai, gal būtų buvę lengviau suprantami. „Visual Effects” sąraše suskaičiavau devyniolika pavardžių. Mano manymu, pastarieji savo darbą atliko puikiai. Aktorių sąraše buvo išvardinta gal porą tuzinų pavardžių. Pagrindinė filmo kalba buvo anglų, bet neįstengiau suprasti, kokia. Tikrai nebuvo Anglijos, Kanados, Amerikos ar Australijos anglų kalba. Kokia galimybė, kad anglų kalba aktorių daugumai nebuvo jų gimtoji kalba? Aš nieko neturiu prieš daugiakalbius, tik noriu, kad jų klausydamasis suprasčiau, ką jie sako. Vėliau sužinojau, kad vaidino tarptautinė aktorių komanda – britai, suomiai, švedai, norvegai ir kiti. Štai filmo pagrindiniai aktoriai ir jų vaidmenys: Bel Powley (Lina Vilkas), Martin Wallstrom (Nikolai Kretzky), Lisa Loven Kongsli (Elena Vilkas), Jonah Hauer-King (Andrius), Peter Franzen (komendantas Komarov), Sophie Cookson (Ona), Aistė Diržiūtė (Joana).

Kadras iš filmo.
Kadras iš filmo.

Filmo režisierius Marius Markevičius – antros kartos Amerikos lietuvis, gimęs vadinamųjų dipukų šeimoje. „Mano mama yra kilusi iš Kauno. Nors mes su seserimi esame gimę Los Angeles, vadiname save kauniečiais”, – aiškino režisierius Lietuvos spaudoje. Jo mėgstamiausios krepšinio komandos – Los Angeles „Lakers” ir Kauno „Žalgiris”. Ne vienas skaitytojas prisimena, kad 2012 m. jis sukūrė filmą apie Lietuvos krepšinio komandą „The Other Dream Team”. Šiame dokumentiniame filme su pasididžiavimu matome Lietuvos krepšinio komandą, 1992 m. Barselonos olimpiadoje iškovojusią bronzos medalį.

Nemažai scenų filmuota Rotušės aikštėje Kaune. Nidos kopų prieigos tapo ne visiems lietuvių žiūrovams įtikinamomis Laptevų jūros pakrantėmis. Filmavimas prasidėjo Nidoje 2016 m. sausio mėn. Tęsėsi Vilniuje, bet tų pačių metų gegužės mėnesį persikėlė į Kauną.

Internete jau radau keturias filmo recenzijas. Jų autoriai man nežinomi, bet jų įvertinimai gana teigiami. Įtariai pagalvojau, kad gal jie buvo iš anksto „užsakyti”. Morgan Rojas teigia, kad filmas yra „Big, bold, and beautiful” ir kad jis yra „cinematic triumph”. Niekas nė neprasitarė, kad būta kokių nors sunkumų suprasti filme skambėjusius dialogus. Privačiame el. laiške viena mano kartos lietuvė rašė, kad viską gerai girdėjo. Ji dar pridėjo, kad filmas patiko. „Dabar lauksiu savo amerikiečių draugų nuomonės”. Kiek anksčiau Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, atsiliepdama į filmą lietuvių kalba, sakiusi, kad „Tarp pilkų debesų” padės pasauliui suprasti Baltijos šalis.

O kokia mano nuomonė apie „Ashes in the Snow”? Po Rutos Sepetys išgarsėjusios knygos žinia apie filmo kūrimą sukėlė daug vilčių. Laukiau kažko stebinančio, neužmirštamo. Buvau pasiruošęs dideliam debesiui ir šaltam Sibiro lietui, bet to nepatyriau. Filmas išjudino per daug metų susikaupusius atminimų sluoksnius, skausmą ir nerimą, bet nieko naujo. Meniškiausia ir atmintiniausia  filmo  dalis man  truko vos keletą sekundžių.  Vėjo  verpetuose per sniegą  pasišokinėdami riedėjo sudegusių popierių likučiai – tarsi griaučiai. Jie  popieriaus  formos dar nebuvo visiškai praradę, bet jau buvo pakeliui į tapimą pelenais, pelenais sniege. 

Kadras iš filmo.
Kadras iš filmo.