Grafaitės Teofilės gyvenimas JAV – kaip romanas

Virginija Petrauskienė.

Kolekcija suknelių, kurias kilminga lietuvaitė Teofilė Zlatarinskas Amerikoje dėvėjo apie 1930-uosius metus – tokią dovaną muziejui padovanojo šios moters anūkas Mark Golden (Zlatarinskas). Kartais sunku pasakyti, kuri panašių dovanų dalis vertingesnė: daiktas, ar su juo susijusi istorija? Gal kartais vieną iš šių suknelių Teofilė vilkėjo tuo metu, kai lankėsi pas garsųjį Čikagos gangsterį Al Capone? O gal tada, kai repetuodavo garsaus išeivijos muziko Antano Vanagaičio vadovaujamame chore?

Kartu su drabužiais atgijo Zlatarinskų, kurie vėliau pasivadino amerikietiškai – Golden – šeimos istorija. Tiksliau, iš Lietuvos kilusios grafaitės, vėliau baronienės titulą įgijusios Teofilės, mokėjusios 7 kalbas, nepaprasto gyvenimo istorija.

Suknelės yra tarsi gyvas „Roaring Twenties” mados atspindys. Viena iš jų – dramblio kaulo spalvos, Teofilės, arba trumpiau – Tillie pačios kruopščiai vąšeliu nunerta ir dažnai dėvėta. Kita – vienspalvė gelsva gėlėta, su daugybe sagučių, užsagstomų per nugarą – lengva, tarsi „plasnojanti”. Mark Golden pasakojo, kad ją močiutė mėgdavo dėvėti eidama į tautiečių susibūrimus, piknikus. Dar viena tolimos praeities liudininkė – raudona, kurią galima papuošti skirtingų spalvų nėrinių liemenėmis.

Bet puošniausia iš visos padovanotos kolekcijos – juodos spalvos, permatomo audinio, platėjančiomis rankovėmis suknelė. Jos viršutinė dalis išsiuvinėta juodais žėrinčiais karoliukais, o sijonas padabintas  rankomis prisiūtais išmoningais augaliniais raštais. „Šią suknelę pasiuvo siuvėja, o jos dizainą sukūrė pati mano močiutė”, – pasakojo Mark Golden.

Kartu su močiutės suknelių kolekcija į muziejų atkeliavo ir Mark Golden tėvo paltas – šiurkščios vilnos, sunkus – tokie anksčiau Lietuvoje būdavo didelė šeimos vertybė: tėvas palikdavo sūnui, o šis – savo sūnui. Perduodavo iš kartos į kartą su neišvėdinamu iš tolo sklindančiu kandis atbaidančio naftalino kvapu.

Savo šeimos istoriją, surašytą ir autentiškų nuotraukų kopijomis iliustruotą, Mark Golden padovanojo muziejui prieš kelerius metus.

Trylikametė Amerikoje liko viena

Teofilė Kežytė gimė Lietuvoje, netoli sienos su Latvija esančiame Kvetkų kaime, kilmingoje ir privilegijuotoje šeimoje. Motina, turtingos ir tituluotos giminės grafų Kamarauskų giminės palikuonė, pamilo ir ištekėjo už paprasto jaunuolio Jono Kežio, kurio tėvas buvo caro paskirtas apskrities gubernatoriumi. Todėl jo šeima buvo laikoma Lietuvos išdavikais. Už tai Teofilės motina buvo pasmerkta ir atskirta nuo savo šeimos. Jauniej paliko Lietuvą ir išsikraustė gyventi į Peterburgą. 

1895 metais gimusi Teofilė buvo mylimiausia tėvo dukra. Jis troško, kad mergaitė gautų gerą išsilavinimą, todėl, priešingai, nei tuo metu buvo įprasta (mokyklą dažniausiai lankydavo tik berniukai), ją leido mokytis. Būdama paauglė, ji jau buvo pramokusi 7 kalbas. Teofilės tėvas, matydamas Rusijoje kylančią neramumų bangą ir pajutęs Pirmojo pasaulinio karo grėsmę, norėjo nuo artėjančių audrų apsaugoti savo mylimiausią dukrą, todėl išvežė ją į Ameriką. Lietuvoje liko du Teofilės broliai – Jonas ir Petras.

Amerikoje mergaitė buvo palikta gyventi jos tėvų gerų pažįstamų šeimoje Bostone. Tėvas pasirūpino jos finansiniais reikalais, tikėdamasis, jog dukra bus tinkamai prižiūrėta. Grįžtantį į Lietuvą, Joną Kežį įsuko prasidėjusio karo sūkurys. Vokiečiai užgrobė iš Amerikos į Europą keleivius plukdžiusį laivą, Teofilės tėvas pateko į vokiečių darbo stovyklą. Teofilės globėjų šeima dar kurį laiką rūpinosi mergaite, bet vėliau, nesulaukdama daugiau pinigų iš Lietuvos, pasiūlė globotinei pačiai savimi pasirūpinti. Taip trylikametė atsidūrė be cento kišenėje viena didelėje ir nepažįstamoje Amerikoje.

Baronas iš pirmo žvligsnio įsimylėjo skalbėją

Taip prasidėjo didysis Teofilės gyvenimo nuotykis. Ji lengvai galėjo atsidurti dugne, tačiau jai sekėsi sutikti savo kelyje nuostabių žmonių. Kadangi mergaitė buvo daili, atrodė suaugusi ne pagal metus, mokėjo bendrauti su žmonėmis, ji lengvai gaudavo darbo. Tiesa, keramikos bendrovėje, kurioje ji pradžioje įsidarbino, atlygis būdavo menkas – vos 50 centų per dieną. Kartu su drauge ji apsigyveno nuomojamame kambaryje, kurio nuoma kainavo 1 dolerį per savaitę. Būdamos jaunos, jos mokėjo ir pasilinksminti – nueidavo pasišokti į lietuvių rengiamus vakarėlius, susirasdavo ten draugų.

Vėliau Tillie susirado geriau apmokamą darbą skalbykloje, kur uždirbdavo 5 dolerius per savaitę. Po kurio laiko iš pažįstamų išgirdusi, kad Čikagoje yra įsikūrusi didžiausia Amerikoje lietuvių bendruomenė, Teofilė pakėlė sparnus į šį miestą.

Čikagoje mergina įsidarbino St. Luke’s Hospital skalbykloje. Kartą, stumdama skalbinių pilną vežimėlį, ji pamatė aukštą, simpatišką jaunuolį, kuris koridoriuje vokiškai kalbėjosi su skalbyklos vyresniąja. Vaikinas negalėjo nuleisti akių nuo jaunos dailios skalbėjos. Tai buvo Andriejus (Andy) Zlatarinskas, kurio šeima iš kartos į kartą perduodavo nuo seno paveldimą barono titulą. Andy buvo architektas, kaip ir jo tėvas.

Jaunajam baronui teko gerokai pasistengti, net tris kartus pakviesti, kol daili skalbėja sutiko su juo nueiti į pasimatymą. 1918 metų balandį jiedu susituokė.

Likimo vingiai: architektas tapo staliaus padėjėju

Jauna pora apsigyveno patogiame, prašmatniais tuo metu madingais tamsiais baldais ir Tiffany lempomis išpuoštame name Hyde Parke. Teofilei nebereikėjo vargti skalbykloje, jos vyras sėkmingai sukosi nekilnojamo turto ir prekybos akcijomis versle. 1919 metais jiems gimė sūnus Bronislovas, vadintas Bruno (muziejui vertingų daiktų dovanojusio Marko Golden tėvas).

Tillie gyvenimas klostėsi nuostabiai – visas jaunos moters rūpestis buvo šeima. Laisvalaikiu ji nerdavo vąšeliu, dainavo chore. Tuo metu daugelis lietuvių į JAV atvykę dar iš carinės Rusijos valdomos Lietuvos, kur 1964–1904 metais buvo uždrausta spauda lietuviškais rašmenimis. Jie nemokėjo nei skaityti, nei rašyti lietuviškai. Teofilė rasdavo laiko juos pamokyti lietuvių kalbos. 

Tačiau netrukus juos užgriuvo rimti rūpesčiai. Kelios Andy nesėkmės akcijų rinkoje turėjo didelę kainą: Zlatarinskai prarado savo namus ir liko be cento. Reikėjo viską pradėti iš naujo. Halsted gatvėje, kur būrėsi lietuvių bendruomenė, pavyko nebrangiai išsinuomoti dviejų aukštų namą.

Bandydami palengvinti nuomos naštą, Andy ir Tillie įsileido dar vieną nuomininką, garsiųjų Čikagos skerdyklų darbininką. Po kelių bandymų užsidirbti, Teofilės vyrui, turinčiam architekto išsilavinimą, teko įsidarbinti staliaus mokiniu. Vėliau jo darbštumas buvo darbdavio įvertintas.

Nepasiduodantys lietuviai stūmėsi į priekį: kartu su kita jauna šeima jie ėmė patys statytis namus. Šeimos būsto statyboje dalyvavo ir Tillie. 1924 metais  Zlatarinskai vėl turėjo savo namus. Jie pamažu kėlėsi iš vargo: šeimoje vėl atsirado keli automobiliai, vasarnamis, daugiau nekilnojamojo turto, iš kurio nuomos jie neblogai vertėsi.

Būtinybė išgyventi – Tillie vizitas pas Al Capone

Tačiau už kampo laukė dar viena nelaimė – 1929-aisiais prasidėjo Didžioji depresija. Nuomininkai neteko darbo, nebegalėjo mokėti už butus, Andy neturėjo kaip sumokėti mokesčių valstybei. Šeima vėl viską prarado, taip pat ir savo pačių pastatytą namą, kuriuo jie taip didžiavosi, ir turėjo persikraustyti į mažą nuomojamą butelį rūsyje. Tillie teko grįžti į darbą skalbykloje, kur ji uždirbdavo tik tiek, kad vos užtekdavo maistui. Tillie nusprendė, kad jos sūnus Bruno turi augti geriau aprūpintas, nei dabar. Todėl, viską apmąsčiusi, ryžosi netikėtam žingsniui: nusprendė atidaryti slaptą užeigą, kurioje būtų prekiaujama tuo metu Amerikoje draudžiamu alkoholiu (prohibicijos laikais tokios užeigos buvo vadinamos „speakeasy”).

Vyras, nenorėdamas pažeidinėti įstatymų, tam nepritarė. Tačiau tą rytą, kai Bruno paprašė dar vienos riekės duonos, bet jos namuose nebuvo, moteris nusprendė nepasiduoti ir įgyvendinti savo sumanymą. Michigan Ave ir 108 gatvės kampe ji surado baro nuomai tinkamą namą su rūsiu, kaip tik tinkamą šiai nelegaliai veiklai. Ji neturėjo nei pinigų, nei leidimo prekiauti, bet turėjo daug drąsos.

Rajoną, kuriame stovėjo Tillie naujai veiklai pasirinktas namas, kontroliavo jau spėjęs pagarsėti Čikagos gangsteris, tuo metu dar tik 31-erių, Al Capone. T. Zlatarinskas, ilgai nelaukusi, nuvyko pas jį į 22-oje gatvėje esan­tį viešbutį „Lexington”, kuriame Didysis Al tvarkydavo savo verslo reikalus. Jauna moteris, kurią didysis gangsteris pavadino „Little Lady”, prisistatė „Grafiene Kamarauskas” (Countess Kamarauskas) ir pažadėjo jam padėti pasiekti Amerikos lietuvių alkoholio mėgėjų rinką. Lietuvaitė  atvykusi su pasiūlymu pirkti nelegalų alkoholį, nustebino gangsterį savo drąsa. Jis pasiūlė būsimą pelną dalintis pusiau, tačiau ji iškėlė savo sąlygas: jai reikia tik alkoholio tiekėjo ir jo paskolos verslo pradžiai. „O kas, jeigu aš su tavimi nedirbsiu?” paklausė Didysis Al.

„Tuomet aš eisiu tartis su Bugs Moran”, – atsakė lietuvė. Konkurento pavardę paminėjusi moteris galėjo tikėtis bet kokios Al Capone reakcijos. Bet šis nusikvatojo ir sutiko Zlatarinskų „speakeasy” barui tiekti alkoholį. Jiedu paspaudė vienas kitam rankas.

Andy architekto žinios pravertė įrenginėjant slaptą barą su besisukančia ant savo ašies siena, sunkiomis durimis ir kitomis gudrybėmis, kad galimo policijos reido metu greitai pavyktų paslėpti visus įkalčius. Zlatarinskų šeima vėl atsitiesė. Jų sūnus Bruno ėmė lankyti Visų Šventųjų lietuvišką mokyklą, o Tillie svajojo apie tai, kad jos vienturtis taps kunigu. Teofilės mokėjimas gaminti ir šeimininkauti, Andy sumanumas, sugebėjimas susitarti su policijos pareigūnais lėmė, kad Zlatarinskų baras klestėjo. Jame lankydavosi ir tose apylinkėse tuo metu gyvenusių lietuvių.

Prieš mirtį paslėpė pinigus

Kai buvo panaikinta prohibicija, 1933 metais šeimos slaptas verslas „išėjo iš pogrindžio” – „speakeasy” tapo legaliu restoranu su puikaus skonio maistu ir dabar jau legaliais gėrimais. Jis buvo pavadintas „Green Tavern”. Jame Teofilė gamindavo savo lietuviškus patiekalus. Lengva jai nebuvo, bet norėjosi užsitikrinti kuo geresnę šeimos, o ypač sūnaus Bruno ateitį. Būdamas puikus verslininkas, A. Zlatarinskas ėmėsi ir kitokių verslų – atidarė sporto lažybų punktą, jo restorane laiką leisdavo ir jauni švedai, vadinamieji „bukmekeriai” – lažybų tarpininkai.

Andy, vėl pasinaudodamas savo išmone ir architekto sugebėjimais, restorano rūsyje įkūrė slaptą vietą, kurioje slėpė pinigus. Didžiosios depresijos laikai ir turto praradimas – patirtis, kuri buvo dar neišdilusi iš atminties, todėl jis manė, kad pasitikėti bankais neverta – gal nauja jų griūtis čia pat, gal laukia už kampo?

Kartą Andy pakvietė žmoną į rūsį, norėdamas parodyti pinigų slėptuvę, kurioje buvo kelios dešimtys tūkstančių dolerių. Ji buvo pavargusi – paprašė, kad šis darbas būtų atidėtas rytdienai.

Kitą, 1936-ųjų spalio 31-osios rytą, pagaminusi pusryčius, Teofilė šūktelėjo vyrui, kviesdama prie stalo. Jis neatsakė. Dar kartą šūktelėjusi, užlipo laiptais į antrą aukštą ir ten rado savo vyrą mirusį. Jam tebuvo tik 43 metai. Apie Andy Zlatarinsko mirtį 1936 metais pranešė „Draugas”. Al Capone iš kalėjimo atsiuntė gėlių puokštę, taip parodydamas pagarbą Zlatarinskų šeimai. Tų pinigų, kuriuos išmoningai paslėpė Andy, Teofilė taip ir nebesurado, nors išieškojo kiekvieną rūsio centimetrą. Tiesa, 500 dol. ji surado paslėptus fazano iškamšoje, puošusioje barą.

Suknelių istorijos – ir muziejaus lankytojams

Tai tik dalis spalvingo Teofilės Zlatarinskas gyvenimo. Po vyro mirties ji po kurio laiko ištekėjo antrą kartą. Tačiau nesėkmingai – antrasis vyras buvo toks, kuris moka pinigus išleisti, bet nenori pats jų uždirbti. Jie išsiskyrė. Restorano reikalai ėmė prastėti, nes Teofilė nemokėjo taip gerai tvarkyti verslo reikalų, kaip tą darydavo jos Andy. Vėliau ji dirbo, dalyvavo lietuviškoje veikloje, buvo kelių chorų, tarp jų ir garsaus išeivijos muziko A. Vanagaičio vadovaujamo, dainininkė.

Čia išsamiau papasakotas su muziejui padovanotomis suknelėmis susijęs Teofilės gyvenimo laikotarpis. Ji išaugino sūnų, kuris taip ir netapo kunigu. Bruno dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, grįžęs sukūrė šeimą. Bet čia jau atskira istorija. 

Teofilė mirė būdama 87-erių. Apie jos mirtį pranešė ne tik „Draugas”, bet ir „Chicago Tribune”. O viso gyvenimo istorija buvo surašyta ir padovanota Balzeko lietuvių kultūros muziejui jos anūko Mark Golden iniciatyva.

Esame ir anksčiau rašę, kad į Balzeko lietuvių kultūros muziejų atkeliauja daiktai, saugantys nuostabiausias istorijas. Tokios yra kunigaikštytės baronienės Teofilės Zlatarinskas suknelės. Jos kol kas bus saugomos archyve šalia kitų ne mažiau nuostabesnes istorijas menančių muziejui padovanotų apdarų. Kada nors šios suknelės taps nuostabios parodos eksponatais ir savo istorijas papasakos lankytojams.