Baikerių motociklai riaumojo kilniam tikslui

Virginija Petrauskienė.

Vienas iš šio žygio organizatorių Linas Tomaitis „Draugui” pasakojo, kad toks lietuvių baikerių vasaros sezono uždarymas jau tapo tradiciniu. Daugiau nei dešimt metų iš eilės, artėjant rudeniui, kelionių motociklais gerbėjai susirenka į atsisveikinimo su vasara žygį.

Surinkti pinigai – tiems, kam labiausiai reikia

Šio žygio dalyvio mokestis – 20 dol. „Anksčiau tai būdavo tik dalyvių pramogai skirti važiavimai. Tačiau jau prieš kelerius metus mes sumanėme, kad šio žygio metu reikėtų surinkti pinigų ir juos paaukoti tiems, kuriems labiausiai šiuo metu reikia – sergantiems žmonėms. Gal tai nėra labai ženkli suma (paprastai surenkama apie 2 000 dol.), bet dėl ligos iš įprasto kasdieninio gyvenimo ritmo pasitraukusiam žmogui šie pinigai – bent šiokia tokia pagalba”, – sakė Linas.

Per pastaruosius kelerius metus Čikagos apylinkėse gyvenantys lietuviai baikeriai surinko pinigų ir juos atidavė keliems vėžiu sergantiems žmonėms, taip pat dar vienam jaunam vyrui, kurį sunki liga buvo negrįžtamai prikausčiusi prie lovos.

„Paprastai susirenkame ir važiuojame vadinamąjį Poker Run. Vadovaudamiesi šios pasaulyje gana populiarios pramogos taisyklėmis, kelionės metu sustojame penkiuose kontroliniuose punktuose. Ten kiekvienas žygio dalyvis traukiame po vieną kortą iš kaladės. Trys baikeriai, kurie visų sustojimų metu surenka sėkmingiausias kortas, tampa laimėtojais. Jiems išdalijami žygio dalyvių surink­ti vadinamieji ‘starto’ pinigai”, – pasa­kojo L. Tomaitis.

Jis pridūrė, kad paprastai nė vienas iš laimėtojų nepasiima sau tų pinigų, o atiduoda juos labdarai. Kelionės metu motociklininkai kiekvienas paaukoja papildomai, kaip Linas sakė, „į kepurę”.

Baikeriai – kartu ir džiaugsme, ir varge

Mūsų tautiečiai baikeriai ir kelionių motociklais gerbėjai yra įkūrę Facebook grupę „Amerikos lietuvių motociklininkai”, kurioje yra beveik 300 narių. „Tai nėra klubas, nes klubo veiklai reikia skirti daug asmeninio laiko. O mes turime šeimas, darbą, tad nusprendėme būti ne klubo nariai, o tiesiog žmonės, kuriuos vienija ir suburia pomėgis važiuoti motociklais. Mes esame draugai – susitinkame ir džiaugsme, ir varge”, – kalbėjo Linas.

Jis pridūrė, kad ir jo paties šeimoje yra mažų vaikų, kuriems reikia ir mamos, ir tėčio. Ne taip seniai šeimą su lenkaite Joanna sukūręs Linas juokiasi, jog žmona jį mieliau vieną išleis į svečius, nei į panašų žygį. Joanna, kaip keleivė, kartu su Linu visada mielai pralekia motociklu. Juk ir jųdviejų vestuvės buvo ypatingos – baikeriškos. Jaunavedžiai ir jų palyda skriejo motociklais, o nuotaka prie baltos suknelės derino juodus suvarstomus storapadžius motociklininkės batus. Šventė vyko gamtoje, taip, kaip įprasta baikerių susibūrimams.

L. Tomaitis prieš porą dešimtmečių atvyko į Ameriką, jau būdamas susižavėjęs motociklais – tėvynėje buvo vienas iš baikerių klubo „Chimeros” narių. Čia, už Atlanto, buvo įkūręs šio klubo atšaką. Tačiau Amerikos ir asmeninio gyvenimo ritmas viską sudėliojo taip, kaip yra dabar – bendraminčiai kartais susirenka ir įspūdingai griaudėdami motociklų varikliais, pralekia visu būriu.

Susirgusiam draugui – nuostabi dovana

Šių metų vasaros uždarymo žygis baigėsi baikerio Arūno Viburio namų kieme. Arūnas jau kelerius metus nevažinėja su draugais, jo garaže ilsisi net keturi motociklai. Arūnas sveiksta po sunkios operacijos. Prieš dvejus metus A. Viburiui buvo diagnozuotas galvos auglys. Prireikė nemažai laiko, kol ligonis pradėjo atsistatyti – pats valgyti, kalbėti, atsikelti iš lovos ir susigrąžino jėgas gyventi ir sveikti.

Arūnas pasakojo, kad visą laiką dirbo „trokistu”, bet po to, kai susirgo, jam teko parduoti savo darbo įrankį – „troką”. „Dvejus metus nedirbu, mane po operacijos ant kojų stato dvi moterys – žmona Valė ir dukra Karolina. Žmona sunkiai dirba, kad galėtume pragyventi, aš jai už tai esu labai dėkingas. Man nesmagu, kad negaliu pats uždirbti pinigų. Kartais mane aplanko vienas kitas draugas. Prieš šį savaitgalį mano Valiusė pasakė, kad mus žada aplankyti baikeriai”, – prisiminė Arūnas.

Jis pasakojo ta proga nupirkęs kelias skardinėles alaus, užkaitė kieme ant ugnies kazaną (ketaus puodą apvaliu dugnu) ir, laukdamas svečių, jame ėmė ruošti vaišes svečiams.

„Maniau – atvažiuos 5–6 vyrai. Staiga girdžiu stiprų motociklų gausmą. Man nereikia aiškinti, ką tai reiškia, aš tą garsą pažįstu, jį net sapne girdžiu. Supratau, kad link mūsų juda didžiulis būrys baikerių. Kai jie įsuko į gatvelę, išvydau milžinišką motociklininkų debesį. Į kiemą sugužėjo gal 70 žmonių – visi šypsosi, sveikinasi. Valiusė pravirko, o aš taip susijaudinau, kad net batus pamiršau apsiauti – taip visą laiką ir pravaikščiojau su šlepetėmis. Iš jaudulio ėmiau painioti lietuviškus ir angliškus žodžius. Norėjosi visus tuos žmones apkabinti, pamiršau ir tą koroną, ir pandemiją”, – prisiminė jaudinančias sekmadienio akimirkas Arūnas.

Paskui svajonę – į Ameriką

Jis pasakojo, kad nuo vaikystės jam patiko motociklai. Net į Ameriką atvyko tam, kad čia užsidirbų pinigų ir nusipirktų visų baikerių svajonę – Harley-Davidson. Ėmęs vairuoti, suprato, kad norėdamas daugiau uždirbti, turėtų nusipirkti naują „troką”. Jam pinigų teko skolintis iš banko. O skolą, žinia, reikia atiduoti. Taigi, kelionė į Lietuvą nusikėlė neribotam laikui. Kai pagaliau nusipirko trejų metų amžiaus Harley, žinojo, kad dar į Lietuvą negrįš, nes norisi visiškai naujo motociklo. O kai ir tas atsirado Arūno garaže, iškilo nauja kliūtis grįžimui – žmona Valiusė tai čia gyvena. O kaip jis be jos?

Ir iš tiesų – susirgusį slaugo ir drąsina ji, Valė. Kartais, jam nematant, ir jo draugams paskambina, paragina, kad šie atvažiuotų, aplankytų Arūną.

„Aš pastaruosius dvejus metus visą laiką namuose leidžiu vienas, nes Valiunė dirba iki vakaro. Tad namuose jau net ir pats su savimi pasikalbu. O dabar, po šio baikerių apsilankymo, įgavau tiek energijos, kad negaliu apsakyti – tiesiog skraidau po namus. Man tarsi atsirado antras kvėpavimas – jaučiu, tos emocijos mane gydo ir suteikia naujų jėgų”, – kalbėjo Arūnas.

Jis prisipažino, kad per tą susijaudinimą tinkamai nepadėkojo draugams už jų dovaną – surinktus 2 700 dolerių.

„Žinote, kaip yra nesmagu man, vyrui, kad mano moteris mane dvejus metus išlaiko. O dabar tuos pinigus pasidėjau į spintelės stalčių, žiūriu į juos, glostau tą krūvelę ir sakau, Valiusei: žiūrėk, man kurį laiką nebereikės tavęs prašyti, kad nupirktum kažką, ko man būtinai reikia. Taupiai leidžiant tų dolerių užteks ilgesniam laikui. Nemoku apsakyti, koks esu dėkingas ir laimingas”, – kalbėjo Arūnas. Jis pridūrė, kad ir baikerių dovanoti pinigai, ir, svarbiausia – jų paskleistos geros emocijos padėjo patikėti, kad sunki liga tikrai pasitrauks.