Gyvenimas ir muzika – kaip New Yorkas

XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje atvykęs į New Yorką, muzikantas perkusininkas Dalius Naujokaitis megapolyje rado filmininką, poetą Joną Meką ir daugelį kitų draugų. Šiandien D. Naujokaitis – jau dešimčių muzikinių plokštelių autorius ir gausiai koncertuojantis atlikėjas.

Apie gyvenimą New Yorke, muzikinį improvizavimą, draugus ir (ne)kasdienį bendravimą D. Naujokaitį kalbino žurnalistas Ramūnas Čičelis.

Neabejoju, kad esate ypatingas žmogus.

Mes visi esame ypatingi.

Vadinčiau Jus geru muzikantu ir įdomia asmenybe. Bet man atrodo, kad ne mažiau ypatingas buvo Jūsų tėvas Algimantas Antanas Naujokaitis – žinomas žurnalistas ir kultūrininkas. Kokį jį prisimenate? Kokią jis padarė įtaką Jums? Kokias vertybes jis Jums įdiegė?

O, Antanas tikrai buvo ypatingas. Nuostabus žurnalistas. Jonas Mekas jį vadindavo stebukladariu. Man jis labai patikdavo nuo mažens, nes, jeigu būdavo kokia įtempta situacija, jis ką nors pasakydavo ar padarydavo taip, kad viskas virsdavo juokais. Turiu daug prisiminimų iš savo vaikystės. Daug ko iš jo išmokau taip, kaip iš liūto išmoksta liūtukai ar iš varnos – varniukai. Antanas buvo aukščiausios klasės, aš jį labai myliu. Tikrai, jis buvo ypatingas.

Kokios buvo Jūsų išvažiavimo iš Lietuvos priežastys ir aplinkybės? Kaip atsidūrėte New Yorke?

Mano brolis Audrius jau buvo čia, New Yorke. Prieš tai jis gyveno Hawaii, Los Angeles. Berods, 1993-aisiais jis atsidūrė New Yorke, susipažino su Jonu Meku ir papasakojo, kad aš esu perkusininkas ir kad groju tokią keistą muziką. Jonas pasakė, kad reikia mane pakviesti į New Yorką, nes čia, nori ar nenori, yra pasaulio muzikos centras. Jonas parašė man iškvietimą, maždaug tokį: „Daliau, mes norime, kad tu atvažiuotum. Žinau, kad tu groji. Tau reikia New Yorko muzikos. Čia daug kas vyksta! Nesijaudink, mes viską ap­mokėsime ir pasirūpinsime”. Su tuo raštu nuėjau į ambasadą, ir man davė vizą. Taip ir išvažiavau.

Prisiminkime Joną Meką. Koks buvo Jūsų bendravimas su juo New Yorke?

Mes buvome draugai. Jeigu nebūtų Jono, būčiau atvažiavęs paklausyti ir pažiūrėti tos muzikos ir apsisukęs būčiau grįžęs į Lietuvą. Jonas ir kiti draugai buvo kompanijja, gangas. Pajutau tikrumą, stiprumą, energiją ir pagalvojau, kad man reikia čia likti. Jonas vis sakė, kad dar turiu truputį pabūti. Ir taip užsilikau jau dvidešimt šešerius metus.

Prieš porą savaičių Vilniuje šnekėjau su Jūsų mama Stase Naujokaitiene. Ji prisiminė, kad Jonas Mekas Jus vadino pačiu geriausiu muzikantu. Ką apie tai pasakytumėte?

Mano nuostabi Mama truputį susipainiojo. Jonas sakė, kad ne pats geriausias muzikantas, o vienas iš geriausių perkusininkų. Jam tiesiog labai patiko mano solo 1995-aisiais. Tai – ilga, dvidešimt šešerių metų istorija. Nuo senų laikų mes su Jonu buvome labai geri draugai, grodavome, suburdavome ansamblius (pavyzdžiui, „Now We Are Here”). Mes su juo darydavome daug stiprių dalykų – geri muzikantai, pavyzdžiui, Kenny Wollesen, Jonathon Haffner, Tim Keiper ir kiti prisijungdavo prie mūsų, Jonas prie mikrofono repuodavo, dainuodavo kaip ugnis. Jonas – šamanas, poetas.

Koks yra gyvenimas ir buvimas megapolyje? Koks Jūsų dėmesys aplinkai? Ar, eidamas gatve, stengiatės pastebėti kuo daugiau, ar kažką ignoruojate?

Labai gerai čia jaučiuosi. New Yorkas yra kaip muzika. Žmonės čia labai „susigroję”. Ramus, bet geras greitis. Man patinka, kad yra daug visokių situacijų ir daug žmonių. Turi nemiegoti, nes reikia susižaisti.

Kodėl niujorkiečiai taip „susigroję”? Ar eitų gatve, ar traukinyje, ar parduotuvėje jie šypsosi. Pardavėjos paklausia, kaip laikaisi. Jie yra toks ne valdiškas ansamblis. Net darbe (dirbu ir pragyvenu, sodininkaudamas su savo draugais mažoje New Yorko sodininkavimo bendrovėje). Malonu dirbti, nes mes tai darome kaip ansamblis. Jeigu šitame intensyviame mieste žmonės „nesusigrotų”, tai, norėdamas išeiti iš namų, negalėčiau atidaryti durų – jos būtų užverstos žmonių lavonais ir kitokiais dalykais. Mes galime iš karto pasakyti, ar koks nors žmogus yra niujorkietis, ar ne – pagal išvaizdą, elgesį ir kalbą. Viens, du.

New Yorkas yra visas pasaulis kartu, koncentruotas vienoje vietoje. Kai kartą grįžau iš Lietuvos, nuėjau pas Joną ir paklausiau jo, kodėl man, kai grįžtu į New Yorką, yra taip gera ir lengva, lyg klausant Charlie Parker, ir kodėl čia nėra jokių susvarbintų susitrenkimų ir atsimušimų, lyg į buldozerį. Jonas net neužtruko ir pasakė: todėl, kad čia – pasaulio centras. Jonas pasakė tiesiai, be išvedžiojimų, kaip indėnas, paleidęs strėlę. Niujorkietiškai.

Objektyviai New Yorkas yra tirštas, ir nenoriu jį nupiešti tik kaip kokį naivų Rojų – čia yra visko, gali patekti ir į pragarą, ir į Rojų, priklausomai nuo to, kokia tavo intencija.

Ar labai klysčiau, sakydamas, kad muzikinė improvizacija prasideda nuo gebėjimo išgirsti kitą, šalia esantį muzikantą?

Tuo pačiu metu visi išgirsta visus. Jeigu įstoja trys, keturi ar šimtas muzikantų, tai jie tuo pačiu momentu išgirsta viską – ir save, ir kitus. Bet reikalas yra tas, kad mes girdime ir matome ne ausimis ir akimis. Mes tai darome širdimi. Taip sako mano draugas Kenny Wollesen.

Nuo pirmo garso ar judesio priklauso, koks bus kitas garsas ar judesys, veiksmas. Kaip gyvenime… Pavyzdžiui, ant žemės nukrenta mano žiebtuvėlis, todėl kitu judesiu turiu jį pakelti, pasilenkiu ir pamatau, kas yra gatvėje, žemutiniame aukštyje, arba bet kokia kita situacija veda į kitą, naują – taip ir vyksta improvizuojant. Kuo laisviau, jautriau, stipriau ir laiku, tuo labiau ryšys improvizuojant tampa toks magiškas.

Kiek muzikantams būdinga savybė nesusvarbinti savęs, nesijauti ypatingomis žvaigždėmis? Juk visą laiką grojate ne vienas…

Susisvarbinti būtų kvaila, ne kokio lygio… Jeigu pajauti, kad kas nors nori save pastatyti į pirmąją poziciją, tai pasidaro juokinga.

Kartais gerai yra pabūti pirmuoju numeriu, bet tik tada, kai tai padeda kitiems. Ir tiems kitiems tada yra gerai. Pavyzdžiui, groju kanklėmis ir jos staiga iškrinta, o tu groji būgnais ir perimi – sužaidi tuo, palaikai muziką arba padarai pauzę. Būni čia ir dabar, tame pačiame momente. Pauzė – irgi muzika. Muzikoje sustojimas kartais yra labai svarbu. Kai laiku sustoji, tai labai paryškina formą. Pauzės menas. Kaip sakydavo Miles Davis, „Svarbu ne tai, ką groji, o tai, ko negroji”.

Ir Jonas sakydavo: „Svarbi pradžia ir pabaiga. Kas viduryje, nėra taip svarbu”.

Koks yra publikos vaidmuo koncerto metu, ne studijoje?

Matyt, jie ateina paklausyti, kas čia grojama. Pagal kvantinę fiziką publika yra tas pat, kas ir mes, muzikantai. Kuo atviriau, laisviau ir stipriau perteiki muziką su jausmu, tuo labiau žmonės irgi ima jausti tą patį, nors ir nieko nedaro, tik klauso. New Yorko žmonės labai pagauna muziką ne tik per koncertus salėse. Pavyzdžiui, daug metų per visokius įvykius ar protestus grojame gatvėse ar parkuose, turime Marching Band „Himalayas”, suburtą Kenny Wollesen ir Jonathon Haffner. Publika yra visur, einame ir grojame fainą muziką – pradeda šokti darbininkai, taisantys gatves ar tiesiog praeiviai. Čia tau ir New Yorkas, čia tau ir publika!

Kaip paveikė pandemija? Ar koncertavote?

Per pandemiją visame pasaulyje tie koncertai yra nugesę. Mes labai daug dirbome studijoje čia, New Yorke. Taip pat su Juliumi Zubavičiumi subūrėme grupę „KLIS” (Julius Zubavičius, Welf Dorr ir aš) ir internetiniu būdu įrašėme albumą. Su „Nojo Hotel” (Kenny Wollesen ir aš) įrašėme trigubą albumą. Su grupe „Užupis” (Kenny Wollesen, William Shore ir aš) įrašėme naują albumą ir video koncertą-laišką „Vilnius Jazz 2020” festivaliui. Su nauja grupe „RKT SCI” (Kenny Wollesen, Tony Scherr, Jonathon Haffner ir aš) įrašėme pirmą albumą. Su New Yorko ir Lietuvos draugais įrašiau du savo albumus. Tiek daug dar nesu įrašinėjęs per visą savo gyvenimą. Maždaug kas dvi savaites po dvi, tris dienas įrašinėjame studijoje.

Ar dar svarbi lietuvybė Jūsų gyvenimui ir kasdienybei New Yorke? Kokie dabartiniai Jūsų ryšiai su Lietuva, bendravimo su lietuviais patirtys?

Yra keli mano draugai lietuviai, su kuriais geriausiai sueiname: genialus filmininkas ir poetas Julius Ziz, labai kietas menininkas tapytojas, instaliacijų autorius Aidas Bareikis ir Sebastianas Mekas. Dar bendrauju su Mindaugu Blaudžiūnu. Prieš kelerius metus, kai New Yorke dar gyveno tapytojas ir muzikantas Eugenijus Varkalis, su juo dažnai grodavome Jono Antologijos filmų archyve. O Julius Ziz dabar yra dviejų mano plokštelių prodiuseris – jam ta muzika labai patiko. Su Juliumi susitikau dar Vilniuje, o New Yorke – 1995 metais. Nuo tada ir esame draugai. Mes buvome Antologijos filmų archyvo lietuvių „mafija”: Jonas, aš, Julius Ziz , Eugenijus Varkalis ir mano brolis Audrius.

Dabar vis esu įmirkęs muzikoje ir daugiau bendrauju su niujorkiečiais, kaip sakoma, amerikonais (juokiasi)… Man tie „amerikonai” skamba kvailai. Mes čia nežinome, kas tie amerikonai – man tuo ir patinka New Yorkas.

Ačiū už pokalbį.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Gegužės 13 d. numeryje, Vol. CXII NR. 37)