DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Vitalija Dunčienė.
„Lietuva – mūsų visų Motina. Nebūkime egoistiški vaikai, kuriems palikta mama rūpi tik tol, kol ji kažką dar gali duoti. Būkime vaikai, kurie yra dėkingi Motinai Lietuvai už viską, ką iš jos gavo…”
Iš balandžio 17 d. „Draugo” sužinojau, kaip sprendžiami „lietuvių reikalai” („Apie lietuvių reikalus, 3 psl.). Lietuvos reikalų spręsti nuotoliniu būdu buvo susirinkę Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Lansbergis ir 87-ių lietuviškų organizacijų atstovai iš 36 šalių. Skelbiama, kad vieningai buvo sutarta trimis Lietuvai svarbiais klausimais: ruoštis už trejų metų vykstančiam Lietuvos pilietybės išlaikymo referendumui; vienbalsiai nutarta, kad „Lietuva turėtų kaip galėdama finansiškai paremti užsienio šalyse veikiančias lituanistines mokyklas”; užsienio lietuviams labai svarbu turėti teisę balsuoti elektroniškai.
Kadangi visų susirinkimo dalyvių požiūriai ir nuomonės sutapo, tai aš gal būsiu ta vienintelė užsienio lietuvė, kelianti abejones ir kviečianti giliau apmąstyti lietuviškus reikalus šiek tiek kitoje šviesoje.
Būsimas referendumas
Pirmiausia prisiminkime, kad Lietuvoje referendumas „dėl galimybės išlaikyti Lietuvos pilietybę, įgijus gyvenamosios vietos pilietybę” vyko 2019 m. gegužės 12 d. ir tokios galimybės Lietuvos piliečiai išvykusiems nesuteikė. Kodėl? Ar išeiviai įsigilino ir aptarė referendumo pralaimėjimo priežastis? Ar buvo įvertinta, kokią įtaką balsavimo rezultatams darė Lietuvos partijų nesutarimai šiuo klausimu (dėl referendumo laiko; pasiūlymo formuluotės)? Prisiminkime, kad tuo metu opozicijoje buvusieji, dabartinio užsienio ministro G. Landsbergio vadovaujamos partijos atstovai, kritikavo to meto valdančiųjų referendumui (dėl galimybės išsaugoti Lietuvos pilietybę) siūlomą „negerą, netinkamą” formuluotę, netinkamą pasiruošimą referendumui ir t. t. Opozija nesiūlė tobulesnės teksto formuluotės referendumo balsavimui, bet gąsdino rinkėjus referendumo užslėptais pavojais Lietuvai. Pavyzdžiui, labai lengva interneto platybėse surasti, ką apie tuometinį referendumą „dėl dvigubos pilietybės” kalbėjo labai įtakingas žmogus Lietuvoje, dabartinio užsienio reikalų ministro senelis, Nepriklausomybės akto signataras, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis: „Konstitucijos kaitaliojimai? Kad ir apgaulingu ‘dvigubos’ pilietybės pretekstu. …Nepatrauklu balsuoti dėl kvailų arba nemokšiškai, o gal klastingai suformuluotų dalykų. Dvigubi piliečiai? Kas tai? Ar norim jų kuo daugiau? Aš nenoriu būti pusiau Lietuvos pilietis. Pareigos? Pusiau kitai valstybei?” Galime tik spėlioti, kiek balsuotojų panašūs prof. V. Landsbergio pareiškimai atbaidė nuo pritarimo leisti išlaikyti Lietuvos pilietybę, gyvenant svetur ir priėmus gyvenamos vietos pilietybę.
Kokį pagrindą turime galvoti, kad panaši situacija nepasikartos po trejų metų? Taip, pasikeitė partijos valdžioje ir opozicijoje, bet… Jeigu opozijoje esančios partijos užsiims panašia propaganda, norėdamos atkeršyti už jų anksčiau organizuotą ir sužlugdytą referendumą, tai… nereikėtų tikėtis kitokių rezultatų. Ką planuojama daryti, kad valdžioje ir opozicijoje esančios partijos nestatytų savo politinės karjeros ant „sunaikintų lietuviškųjų Lietuvos piliečių kapų”?
Turėkime omenyje, kad per penkerius metus (iki 2024) bus dar papildomai „sunaikinta” apie 5 000 lietuviakalbių Lietuvos piliečių. Skelbiama, kad kiekvienais metais Lietuvos pilietybės netenka 800–1 000 lietuvių. Taigi, potencialių balsuotojų už galimybę išlaikyti Lietuvos pilietybę per penkerius metus bus sumažėję dar keliais tūkstančiais.
Kaip Lietuva skolinga išeiviams?
Panagrinėkime antrą nutarimą, kad „Lietuva turėtų finansiškai paremti…” užsienyje gyvenančių lietuvių lituanistinį švietimą. Perskaičius tokį Lietuvos užsienio ministro G. Landsbergio ir užsienyje gyvenančių lietuvių atstovų „sutarimą”, kyla mintis, kad gal prof. V. Landsbergio ir jo bendraminčių baimės dėl išeivių ketinimų turi realų pagrindą? Tokie nutarimai išeivius vaizduoja kaip gudrius manipuliatorius, visur ieškančius tik naudos ir reikalaujančius Lietuvos pilietybės tik tam, kad galėtų LEGALIAI numauti paskutinius marškinius (ir kelnes) gyvenantiems Lietuvoje.
Pagalvokite, dėl kokių priežasčių dauguma lietuvių emigravo/emigruoja iš Lietuvos? Kiek aš žinau, tai – dėl užsienyje gaunamų didesnių atlyginimų, dėl geresnių socialinių garantijų; dėl aukštesnio pragyvenimo lygio! Apie daug didesnius gaunamus atlyginimus užsienyje skelbiama straipsniuose, TV laidose, komentaruose. Išeiviai, grįžę į tėviškę atostogoms, stengiasi pademonstruoti savo įgytus turtus, smarkiai išlaidaudami. Gyvenantiems Lietuvoje sukuriamas įspūdis, kad išeiviai užsienyje yra susikūrę sau puikų materialinį gyvenimą.
Toks nerūpestingo ir lengvo gyvenimo užsienyje demonstravimas skatina tolimesnę emigraciją, Lietuvos tuštėjimą, Lietuvos verslų bankrutavimą (ne tik dėl epidemijos, bet ir dėl vartotojų išvykimo). Pasvarstykime, kokias mintis ir jausmus sukelia Lietuvoje gyvenančiam ir ekonomiškai vos galą su galu suduriančiam lietuviui, išgirdus užsienio lietuvių nutarimus, kad išeivijos vaikų lituanistiniu lavinimu turėtų pasirūpinti Lietuvos mokesčių mokėtojai? Kokia logika grindžiami pareiškimai, kad daug mažiau uždirbantys lietuviai turėtų duoti pinigų tiems, kurie uždirba daug daugiau?
Paspėliokime, ar tikrai užsienyje gyvenantys ir dirbantys lietuviai negalėtų nupirkti savo vaikams lietuviško vadovėlio? Stebiu užsienio lietuvius veidaknygėje ir matau, kad jiems užtenka pinigų ir baliukams, ir brangioms mašinoms, ir egzotiškoms kelionėms, todėl darau išvadą, kad žmogus visada suranda pinigų jai/jam svarbiems dalykams finansuoti. Klausimas yra tik toks: ar išeiviui yra svarbu išlaikyti ir įskiepyti savo gimtąją kalbą, tradicijas, kultūrą savo vaikams? Jeigu jiems lietuvybė NĖRA svarbi, tai net didžiausi pinigų srautai iš Lietuvos to nusistatymo nepakeis, nes nei meilės, nei pagarbos neįmanoma nupirkti už pinigus.
Ir atvirkščiai, lietuviai, kuriems yra svarbu perduoti savo vaikams lietuviškąją kalbą, paveldą, suras būdų ir priemonių, kaip tai padaryti. Turime laiko išbandytų pavyzdžių. Kad tai padaryti yra įmanoma be valstybinių investicijų, įrodė daugelio JAV „dypukų” patirtys. Visiškai atskirti nuo Lietuvos, nežinodami net ar galės kada nors vėl padėti koją ant Lietuvos žemės, sugebėjo savo vaikus išauginti tikrais lietuviais, Lietuvos patriotais. Tam nereikėjo labai daug pinigų, bet reikėjo tvirto apsisprendimo, kieto užsispyrimo ir kasdieninio „lietuviško” gyvenimo šeimoje. Jeigu jie, visiškai izoliuoti nuo Lietuvos, sugebėjo lietuviškumą išauginti savo vaikų širdyse, tai tuo labiau mes, šiuolaikiniai išeiviai, turintys galimybes lankyti Lietuvą, senelius, stovyklauti Lietuvoje, žiūrėti lietuviškas TV laidas, nemokamai ir neribotai bendrauti su lietuviais LIETUVIŠKAI visame pasaulyje… galime išauginti savo vaikus lietuviais – Lietuvos patriotais. Reikia tik noro ir pasiryžimo.
O Lietuva jau padeda išeivijai įvairiausiais būdais: saugodama Lietuvos laisvę; gerindama Lietuvos žmonių pragyvenimo lygį; puošdama savo miestus ir kaimus; suteikdama galimybių nusipirkti gerą lietuvių kalbos vadovėlį; parūpindama filmuotos medžiagos apie Lietuvos istoriją, gamtą, kultūrą; organizuodama galimybes užsienyje gyvenantiems lietuviukams mokytis lietuvių kalbos nuotoliniu būdu; suteikdama išeivių vaikams galimybes stovyklauti Lietuvoje; kviesdama išeivių vaikus mokytis, studijuoti ir dirbti Lietuvoje. Bendradarbiavimo galimybės didžiulės, tik – reikia turėt noro.
Lietuva ką tik atšventė Motinos dieną. Lietuva – mūsų visų Motina. Nebūkime egoistiški vaikai, kuriems palikta mama rūpi tik tol, kol ji kažką dar gali duoti. Būkime vaikai, kurie yra dėkingi Motinai Lietuvai už viską, ką iš jos gavo: gyvenimą, tėvus, gražiausią kalbą, garbingą istoriją, nuostabius papročius ir tradicijas. Saugokime ir didžiuokimės tuo, ką gavome ir neapleiskime savo Motinos gimtinės.
Suprantama, kad pinigai yra reikalingi, jie padeda bet kokiai veiklai, bet… mes, dauguma išeivių, gyvename turtingesniuose kraštuose, mokame mokesčius ten, kur gyvename, taigi, būkime gudrūs, ieškokime būdų, kaip gauti finansinės paramos iš vietinės valdžios.
Ar išeiviai labai laukia internetinio balsavimo?
Be abejonės, visi nori ir siekia patogumo, bet… Abejoju, kad užsienio lietuviams labai smarkiai sutrukdė balsuoti internetinio balsavimo nebuvimas. Manau, kad didžiausias ir svarbiausias trukdis išeivių balsavimui buvo logiškai skambanti ir plačiai skelbiama propaganda Lietuvoje: „tu čia (Lietuvoje) negyveni, tai tu ir valdžios mums nerink. Nemoki mokesčių, tai ir valdžios negali rinkt”. Dauguma tų, kurie NORĖJO balsuoti, tai galėjo padaryti beveik neišeidami iš savo namų (reikėjo nueiti iki pašto), laiku pateikę informaciją ir laiku ją išsiuntę. Žinoma, reikia šiek tiek sekti Lietuvos politinius įvykius, kad žinotum, kada ir kokie rinkimai vyksta, kas siekia atstovauti išeiviams.
Pabaigai – apie lietuvių reikalus
Dale Carnegie savo knygelėje „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms” moko, kad yra absurdiška skelbti savo norus ir tikėtis, kad kas nors juos įvykdys. Visi turi savo norus ir visiems svarbūs tik jų norai. D. Carnegie teigia, kad norint pasiekti, jog tavo norai būtų išpildyti, reikia išsiaiškinti, ko nori ir tikisi jūsų norų pildytojas ir pasistengti jam įrodyti, kad būtent tai jis ir gaus, išpildęs jūsų norus. Mūsų aptariamu atveju išeiviams reikėtų pasistengti įrodyti Lietuvos žmonėms, kad Lietuvai yra gyvybiškai svarbu, naudinga ir reikalinga išsaugoti kiekvieną lietuviu gimusį Lietuvos pilietį. Pagal D. Carnegie teoriją skelbti, kad mes, išeiviai, norime: išlaikyti Lietuvos pilietybę; norime finansinės paramos lituanistiniam švietimui – yra absurdiškas užsiėmimas. Ar ne dėl šio „absurdiško užsiėmimo” laisva ir nepriklausoma Lietuva trečdalį amžiaus „naikina” savo lietuviakalbius piliečius, vietoj to, kad suktų galvą, kaip svetur gyvenančius Lietuvos piliečius pajungti Lietuvos stiprinimui?
Taigi, užsieno lietuvių bendruomenių, fondų, lituanistinių mokyklų, diasporos organizacijų… laukia labai „paprastas” uždavinys: surasti atsakymus į klausimą, kodėl Lietuvai yra labai svarbu ir naudinga išsaugoti užsienio valstybėse gyvenančius savo piliečius? Kokia Lietuvai konkreti nauda bus iš to, kad mes, gyvendami užsienyje, mokėdami pajamų mokesčius tai šaliai, kurioje gyvename, išliksime Lietuvos piliečiais? Išaiškinti žmonėms, kurie globalizaciją laiko didžiausia Dievo dovana, o tautiškumą prilygina beveik keiksmažodžiui, kad Lietuvai išsaugoti kiekvieną lietuvį yra tikrai nelengva užduotis. Jeigu tai padaryti mums pasiseks, tai tuomet nekils abejonių dėl būsimo referendumo rezultatų.
Galvokime. Svarstykime. Skelbkime, kaip mes, „dvigubi” Lietuvos piliečiai, galėtume labiau dalyvauti Lietuvos gyvenime; prisidėti prie Lietuvos stiprinimo ir jos gražesnės ateities kūrimo. Ar išeivių pažadas SAVO LĖŠOMIS išauginti ir išauklėti savo vaikus lietuviais, Lietuvos patriotais būtų pakankamas indėlis į ateities Lietuvos statybą? Ar išeivijoje gyvenantys Lietuvos piliečiai galėtų sumokėti atlyginimą jų interesams atstovaujančiai Seimo narei? Ar turtingesnėse šalyse gyvenantys Lietuvos piliečiai galėtų finansiškai padėti vargingesnėse šalyse gyvenantiems lietuviams siekti lituanistinio švietimo? Ar išeiviai būtinai privalėtų tarnauti Lietuvos kariuomenėje, o gal galėtų sumokėti už Lietuvos kariuomenės ginkluotę, jeigu patys negali tarnauti?
Savo mintis noriu užbaigti kvietimu. Jeigu mes, išeiviai, pasitikrinę savo norus, nuspręsime, kad mes norime būti Lietuvos piliečiais, kad galėtumėme prisidėti prie savo pilies – Lietuvos statymo, stiprinimo, gynybos, tada pradėkime būtent apie tai ir kalbėti, tai skelbti, kad niekam nekiltų abejonių dėl mūsų „pusiau piliečių” tikrųjų tikslų.
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Gegužės 8 d. numeryje, Vol. CXII NR. 36)