Gamtiniai ir kultūriniai objektai Vingio botanikos sode

Astrida Petraitytė.

Baigiantis pirmai gegužės dekadai staiga po lietingų dienų kone vasariškam orui stojus, turbūt dauguma žmonių nebenustygo namuose, veržėsi į gamtą (juk ir karantino varžtai bent kiek atsileidę, vyresnieji – tarp kurių ir aš – paskiepyti).

Gyvenu kone Vingio parko kaimynystėje, galiu jo žaliuojančiomis ir sužydusiomis platybėmis gėrėtis, o labiausiai mane traukia nedidelis pakraštėlis, į kurį įžengiant ir bilietą reikia nusipirkti – Botanikos sodas, 2019-aisiais savo gyvavimo šimtmetį pažymėjęs (oficialiai: Vilniaus universiteto Botanikos sodo Vingio skyrius yra užmiesty, Kairėnuose, regis, kur kas didesnis, gal ir įspūdingesnis VU gamtinis padalinys). Kartu su bilietu gauto lankstinuko vienoje pusėje – planelis su nurodytais pagrindiniais „objektais”, kitoje – glausta želdynų apžvalga bei istorinė informacija.

Po šį Vingio botanikos sodą gal smagiausia viduvasarį pasivaikščioti – štai pernai grožėjausi kupančiomis rožėmis, o šiuo metu gėlynai kuklūs. Tačiau ne tik natūralia gamta ar žmogaus rankų puoselėjimais želdiniais šis kampelis traukia, ne mažiau – istorija. Matyt, po žeme glūdi gausybė liudijimų apie gyvenimą ir veikimą čia prieš šimtmečius, bet praeities pėdsakų dar šiek tiek galima aptikti.

Pažinčiai su flora šis pasivaikščio­jimas tikrai praverčia – dėkui, kad prie daugelio augalų lentelės su jų įvardijimais. O ir lankstinuke nurodyta, jog šiame sode „priskaičiuojama per 2000 vardų žolinių bei sumedėjusių augalų, dauguma jų turi vaistinių savybių” (beje, sužinome, kad lietuviškasis farmacijos mokslas užgimė čia: „nuo 1646 m. minimas vaistažolių daržas, iš gydomųjų žolelių pagamintos tinktūros ir antpilai pardavinėjami jėzuitų vaistinėje”). Vaikštinėdamas gali susipažinti ar prisiminti atskiras rūšis,  pasigėrėti ir retesnėmis jų atmainomis. Štai net mums įprasti augalai čia atstovaujami ypatingaisiais egzemplioriais: eglė ne bet kokia, o „Dygioji”, pušis – „Bankso”, jazminas – „Plačialapis”, papartis – „Šeriuotasis”…. Žinoma, nenustebina jau madingomis Lietuvoje tapusios sakuros (jų visa „giraitė”), bet gal tik čia susipažinsim su Europiniu maumedžiu ar Graikiniu riešutmedžiu… Yra progos prisiminti sovietinėje mokykloje su ypatinga pagarba minėtą rusų selekcininką Ivaną Mičiuriną – sode auga jo, kaip manoma, trešnės ir ievos hibridas („Cerapadus”), kaip tik dabar apsipylęs žiedais.

Besidairantiems šiuo metu gėlynų, tikiuosi, bus priminta: reikia mokėti ir kukliais žiedeliais džiaugtis. Bevys­tančios tulpės jau nelabai akį patrauks, užtat galima stabtelėti, įdėmiau įsižiūrėti į smulkias raktažoles, rūtenius…

Kaip parke-sode ir dera – nebūtina vien lėkti, galima prisėsti ant suolelio, jų tai vienur, tai kitur „pridaigstyta”, jie vardiniai, dažniausiai, matyt, tai pagarbos simbolis išėjusiems artimiesiems; štai lentelė: „Bronės Kviklie­nės atminimui”…

Greta želdynų („Tulpių kolekcija”, „Rožių kolekcija” ir pan.) planelyje pažymėti architektūriniai-archeologiniai likučiai: „XVII a. jėzuitų rezidencijos tvora”, „Senųjų  jėzuitų rūmų pamatai”; jie, deja, „pridengia” pradžių pradžią XVI amžiuje – kunigaikščio Radvilos Juodojo valdas, vadintas Lukiškių dvaru… Informacijos – ar lankstinuke, ar prie „objektų” – šiaip ar taip, pritrūksta. Štai prieinu medinį, užkalinėtais langais pastatą – pagal planą tai „Fizikų namas”, ir suglumusi esu dvejopai: viena – dėl apleistumo, antra – dėl taip ir liekančio kyboti klausimo: kokių Fizikų, kodėl Fizikų?… Jėzuitų rūmų pamatų, matyt, taip ir negebėjau atrasti – negi tai akmens rieduliai, ap­tiktieji žolyne? Plane pažymėtuosius Šulco vartelius mūro sienoje regiu, bet – kokio Šulco?..  Štai pastatas, dabar – „Tarnybinės patalpos” arba greta jo esantys „Senieji šiltnamiai” – neišma­­nėlis gali laužyt galvą, kokio jie se­numo: dešimtmečių ar šimtmečių? Prie šiltnamių – kaip, beje, ir prie mū­ro tvoros – randi lentelę, nurodančią: projektas „Gamtinių ir kultūrinių objektų pažinimas artimoje aplinkoje”; žinia, prasminga intencija, o gamtos ir kultūros/istorijos simbiozė šiame Botanikos sode tikrai paliudijama. Greta šiltnamų prigludęs jau, matyt, šių dienų naujadaras – scena – primena, kad kultūra vis dar kuriama: štai atgijo atmin­ty būtų Poezijos pavasarių akimirkos – ir nuo šios scenos poetų bylota eilėmis…

Visas Vingio parkas yra į Neries vingį įsiterpęs, tad ir šio sodo pakraštėlį priėjęs – už sakurų, greta Fizikų namo – ant suolelio prisėdęs gali žvelgti į upę, į už jos išnyrančius Lazdynų ir tolimesnių mikrorajonų ženklus – štai Televizijos bokštas išstybęs…

X

Jau pasivaikščiojus, pačiame Botanikos sode pateikiama informacija pasidomėjus, verta grįžus žvilgtelti ir į internetinį puslapį; man labiausiai rūpėjo statinių – jau ir išnykusių, tik dailės kūriniuose regimų – istorija, liudi­janti šeimininkų, ištisų epochų kaitą. Citatos iš: https://www.botanikos-sodas.vu.lt/apie-mus/istorija/vingio-dvaro-sodybos-istorija

„Radvilų valdos (1522–1593). 1522 m. greta kitų didikų valdų atsiranda ir Radvilų žemės, o dvaras vadinamas Radvilų Lukiškėmis. 1551–1565 m. dvarą valdė LDK didysis kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila. <…> Jis ir pusbrolis Mikalojus Radvila Rudasis buvo stipriausia reformacijos atrama Lietuvoje, nuo 1555 iki 1565 m. Radvilų Lukiškių rūmuose ėmė burtis ir pirmoji protestantų bendruomenė („zboras”). 1558 m. šiuose rūmuose pradėjo veikti ir reformatų mokykla.”

Po tėvo mirties Radvilos Juodojo vaikai (žymiausias, matyt, vyriausiasis iš keturių sūnų – Mikalojus Kristupas Našlaitėlis) gįžo katalikybėn. Lu­kiškių dvaro paveldėtoju tapo Stanislovas (Pamaldusis). „1584 m. spalio 30 d. Stanislovas Radvila užrašė jėzuitams Lukiškių dvaro dalį, o 1593 m. kovo 20 d. padovanojo ir likusią Lukiškių dvaro dalį su rūmais ir kitais pastatais bei tėvo pirktomis žemėmis anapus Neries”. Taigi taip prasideda XVII a. – jėzuitų – amžius, kurį šiandien paliudija mūro siena.

Jėzuitų rezidencijos laikotarpis (1593–1774): „kompleksas, ilgainiui pradėtas vadinti jėzuitų Lukiškėmis ar Užvingiu (Zakret), tapo ne tik poilsio, bet ir vienu svarbiausių Akademijos [VU išaugo iš Jėzuitų akademijos – A. P.] intelektualiniu ir kultūros centru. Akademija mokslo laipsnių teikimo ceremonialus, vadinamus promocijomis, stengėsi derinti su kitų valstybių karalių vizitais. Šios iškilmės tapdavo tikra švente ir vykdavo ne tik Akademijoje, bet labai dažnai ir Lukiškių rezidencijoje.”

1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, jų buvusią rezidenciją įsigijo vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. O 1794 – 1812 m. ji jau buvo carinės valdžios – gubernatoriaus nuosavybė; radosi naujų statinių, išlikusių iki šių dienų – štai oficina, kuri gal ir yra dabartinės tarnybinės patalpos? (Nelabai aišku, kada ir kodėl išnyko puošnieji ankstesnių amžių rūmai.) Kone „kinematografiškai” vaizdingi bei dinamiški 1812-ieji metai. Štai „ruošiantis karui su Prancūzija, Vingio rūmuose viešėjo caras Aleksandras I” (o Botanikos sode esančiame informaciniame stendelyje nurodyta, jog Vingio rūmus išgarsino Levo Tolstojaus romane „Karas ir taika” aprašytas pokylis). Paskui Vilniun įžengė prancūzų kariuomenė, čia buvo įkurta karo lauko ligoninė. Kaip žinia, sėkmė nuo Napoleono nusisuko. Vingio kompleksas kurį laiką buvo nuomojamas privačiai veiklai, o XIX a. pabaigoje šis kampelis tapo Miesto parku – iki 1919-ųjų, kuomet perduotas Stepono Batoro universitetui (kaip žinia, tuomet Vilnius – Lenkijos dalis). Šiandien juo džiaugiamės kaip Vilniaus uni­versiteto Botanikos sodu, vildamie­si, kad bus dar labiau pasistengta tiek jį prižiūrint,  tiek populiarinant.

Straipsnis skelbtas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2021-ųjų m. Gegužės 22 d. numeryje, nr. 20 (40))