Gyvenimas – pilnas netikėtumų

Kalbino Virginija Petrauskienė.

Čikagoje viešintis Lietuvos teatro reži­sierius Albertas Vidžiūnas sako, kad gyve­nimas yra pilnas netikėčiausių galimybių. Neseniai iš Ukrainos grįžęs kūrėjas pasakojo apie savo įdomias patirtis, ryšius su Amerika ir, žinoma, darbą.

Iš Lietuvos atvykęs ir Čikagoje viešintis teatro režisierius Albertas Vidžiūnas jau ne pirmą kartą lankosi JAV. Čia prieš septynerius metus New Jersey, Milwaukee (WI) ir Lemonte (IL) Pasaulio lietuvių centre buvo parodytas jo Lietuvoje, Alytaus teatre sukurtas spektaklis „American Dream” pagal Upton Sinclair romaną „Džiunglės”. Režisierius sako, kad dabartinis jo atvykimas į JAV buvo įdomus daugeliu aspektų. Vienas iš jų – A. Vidžiūnas sulaukė netikėto telefono skambučio iš Los Angeles su kvietimu susitikti Vilniuje ir aptarti galimybę statyti šį kartą miuziklą U. Sinclair romano „Džiunglės” motyvais.

Kokie jūsų atvykimo į JAV tikslai? Ar jis susijęs su kokiais nors kūrybiniais ateities projektais? Žinau, kad prieš keletą dienų apsilankėte Lituanistikos tyrimų centre.

Atvykau su dviem jauniausiomis iš keturių savo dukterų aplankyti savo tėvelius, kurie Čikagos apylinkėse gyvena jau nuo 1995 metų. Taigi, čia, Amerikoje, teko lankytis daugelį kartų – pirmiausiai privačiai, o vėliau ir su spektakliais.

Lituanistikos tyrimų centrą aplankiau Gailės Vitas kvietimu. Archyvų apimtis, turinys ir forma lyg atsarginis lietuvių tautos „kietasis diskas”. Nuo pažymių knygelių iš DP stovyklų iki pirmojo Sankt Peterburge lietuviškai atspausdinto laikraščio. Roberto Vito degančios akys kalbant apie centro veiklą, turinį, planus apie dar vieną papildomą pastatą archyvui įtikino: šis centras labai reikalingas, o jame dirbančių žmonių atsidavimas yra neįkainojamas.

Apsilankymų metu JAV esu susipažinęs ir susidraugavęs su daugeliu čia gyvenančių nuostabių lietuvių. Vieni iš jų – garsus operos solistas Arnoldas Voketaitis ir jo žmona Nijolė Voketaitienė, su jais susitinkame kaskart, kai aš atvykstu į Čikagą. Turime tradiciją kartu apsilankyti Cicero ir 95-osios gatvių sankirtoje esančioje picerijoje „Palermo’s”, kur, anot Arnoldo, kepama pati skaniausia itališka pica.

Kasmet vis tvirtėja ryšiai su JAV?

Mano sąsajos su JAV ir Čikaga yra gana senos. Prosenelio brolis Antanas per Pirmąjį pasaulinį karą buvo amerikiečių armijos savanoris, žuvo Prancūzijoje. O trys senelio broliai – Jonas, Juozas ir Jurgis, sovietams užėjus, pasitraukė iš Lie­tuvos į Ameriką, čia sukūrė šeimas. Su jais palaikėme ryšius ir sovietmečiu – susirašinėjome. Tik senelis Vladas vienintelis iš brolių buvo ištremtas į Sibirą, ten gi­mė mano tėtis. Čia beveik visa giminė: Čaplikai, Gramauskai, Gurskai visada šiltai priima, o šiuo metu didžiausias brangakmenis – senelio sesuo Eugenija Gurskienė netrukus švęsianti 92 metus.

Mano tėveliai – Česlova ir Romualdas yra ekonominiai emigrantai. Kai jie čia atvyko, aš tuo metu buvau studentas, likau Lietuvoje. Vėliau, jau vedęs, stengiausi kiekvienais metais atvykti su dukromis. Senelių ir anūkių pasimatymai visad būdavo ypatingi ir prasmingi. O mano žmona Agnė Marcinkevičiūtė (Lietuvos filmų režisierė, sukūrusi dešimt dokumentinių ir kelis vaidybinius filmus – red.) atvykusi rašydavo laikraščiui „Amerikos lietuvis”, kai jis buvo leidžiamas popieriniu variantu. Čia kilo mintis sukurti filmą apie Arnoldą Voketaitį (2016 m., rež. A. Marcinkevičiūtė „Prisimenu motinos balsą” – red.). 

Paminėjote, kad buvote atvežęs į Ameriką savo sukurtų spektaklių. Papasakokite apie juos.

2016 metais su Alytaus miesto teatro aktorių trupe pristatėm spektaklį „American Dream” pagal Upton Sinclair romaną „Džiunglės”. Jį parodėme New Jersey, Milwaukee (WI) ir Lemonte (IL) Pasaulio lietuvių centre. Reikia pasakyti, kad tai buvo nelengvai įgyvendinamas projektas. Tame spektaklyje veikia nemažai personažų, sunku buvo visus aktorius atvežti. Spektaklį trumpinome. Negalėjome atsigabenti dekoracijų, todėl jas gaminomės vietoje. Dėl to šiek tiek nukentėjo sceninis vizualumas. Žodžiu, pakako iššūkių.

Na o, 2006 metais buvau atvykęs su Gediminu Storpirščiu ir Neringa Varnelyte – atvežėme Jaunimo teatro spektaklį „Arklio Dominyko meilė” pagal V. V. Landsbergio sukurtą pasaką. Malonu, kad šis spektaklis vis dar sulaukia žiūrovų ir aktoriai mielai jį tebevaidina Jaunimo teatre.

O prieš keletą dienų netikėtai sulaukiau skambučio iš Los Angeles. Gavau pasiūlymą prisidėti prie kūrybinės komandos, kuriant miuziklą pagal Upton Sinclair romaną „Džiunglės”. Intriguojantis pasiū­lymas, medžiaga aktuali ir pažįstama. Dar kartą įsitikinau, kad gyvenimas pilnas netikėčiausių galimybių.

Papasakokite apie daugiau tokių jums tekusių netikėtų galimybių.

Viena iš jų – kvietimas sukurti spektaklį Ukrainoje, Kyjivo teatre „Zoloti Voro­ta” („Auksiniai vartai”). Todėl prieš mėnesį buvusi kelionė į Ukrainą buvo reikšminga ir, žinoma, nelengva. Kiekvieną naktį miestas buvo atakuojamas, gatvėse tvyranti įtampa ir miesto grožis nuolat kontrastavo vienas su kitu ir kėlė nerimą. Rudenį vėl planuoju kelionę į šią stiprią ir gražią šalį. 

Esu laisvai samdomas režisierius, dirbau beveik visuose profesionaliuose Lietuvos teatruose, todėl kiekvienas pasiūlymas yra brangus ir nenuspėjamas. Kiekvieno spektaklio gyvavimas džiugina ir motyvuoja ieškoti literatūros ir bendraminčių.

Kokius įspūdžius parsivežėte iš Kyjivo? Ar teko išgirsti apie oro pavojų perspėjančias sirenas? Ar nebuvo baisu?

Nors miesto priešraketinės sistemos ir numuša visus dronus ir raketas – bet jų nuolaužos vis tiek pridaro žalos. Žmonės išvarginti, bet nuolat seka karo eigą, dalinasi naujienomis ir …lanko teatrą. Spektaklio metu užkaukus sirenoms visi eina į rūsį, atakai nurimus, spektaklis tęsiamas. Todėl  ir man pačiam ten nebuvo baisu. Per gana trumpą savo viešnagės laiką aplankiau Rusijos kariuomenės labiausiai nuniokotus Kyjivo priemiesčius – Bučą ir Irpinę. Mačiau, kad žmonės labai stengiasi panaikinti karo pėdsakus – atstato apgadintus namų stogus, valo iš gatvių nuolaužas. Teatro, kuriame lankiausi, darbuotojai pasakojo, kad jie visi, pasiėmę kastuvus, važiavo valyti miesto gatvių. Nieks nenorėjo ilgai žiūrėti į karo nusikaltėlių paliktus pėdsakus. Suluošinti jauni vyrai, šalia jų moterys, vaikai kalbėjo apie šalia nuolat vykstančius žiaurius mūšius. 

Iš Kyjivo į Lietuvą dirbti grįžau su trimis dešimtimis ukrainiečių vaikų. Juos atlydėjau į kino stovyklą Anykščių rajone kurią organizavo Neringa Levansevičiūtė, o parėmė Edmundo Jakilaičio vadovaujama „Stiprūs kartu” organizacija. Netekę artimųjų paaugliai pasitikėjo mumis ir per savaitę jie sukūrė du filmus. Jiems padėjo profesionalūs kino režisieriai, operatoriai. Bendravome ir darėme viską, kad bent tuo metu jie jaustųsi saugūs ir mylimi. 

Į kokį naujausią savo spektaklį žadate pakviesti žiūrovus?  

Spalio mėnesį Jurbarko kultūros centre su Konstantino Glinskio teatru pristatysime pirmo lietuviškai rašiusio dramaturgo Alek­sandro Fromo-Gužučio pjesę „Gudri našlė”. Įdomu, kad ta drama buvo parašyta apie 1895 metus Girkalnyje, prie pat mano prosenelių dvaro Pramedžiavoj, o išleista Amerikoje, New Yorke 1911 metais. Mintis sukurti šį spektaklį kilo po kūrybi­nio seminaro Lietuvos kultūros centrų dar­buotojams apie lietuvių bajorų dramaturgiją.

Dar noriu pridurti, kad kartu su žmona Agne Marcinkevičiūte kuriame dokumentinį filmą apie Žemaičių apygardos partizanų vadą Vladą Montvydą.

Netrukus keliaujate atgal į Lietuvą. Kokios mintys, šį kartą paliekant Čikagą?

Kas jungia Vincent van Gogh parodą, filmą apie Barbę, miuziklą apie Michael Jackson, Lituanistikos tyrimų centrą ir provokuoja tą patį klausimą – „kas aš esu?” Žinoma, šiandieninė Čikaga. Ji kiekvieną kartą nustebina – pasijunti pakylėtu ryškiausių šiandienos kultūrinių procesų stebėtoju ir dalyviu. Pasiilgstu šio miesto. 

Ačiū už pokalbį, linkiu sėkmės įgyvendinant savo kūrybinius sumanymus.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2023-ųjų m. Rugpjūčio 5 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 62)