Ramybės glėbyje

Paulius Klimas.

Daug kas iš išeivijos lietuvių žino Klaipėdą, Nidą ar Juodkrantę. Aš, šią vasarą lankydamasis Lietuvoje, nuvykau į kitą nuostabią Neringos gyvenvietę, kurioje žmonės gyvena kaip pasakoje – ramybės ku­pini. Šita vieta vadinasi Pervalka. Iš Klai­pėdos keltu per marias pasiekėme Smiltynę ir automobiliu atvykome iki šitos ypatingos, Dievo palaimintos žemės, kurioje žmonės džiaugiasi gamtoje.

Pervalkos vardas atsirado po to, kad kai smėlis užpustė Naglių kaimą, ir gyven­tojai turėjo „pervilkti” savo namus į naują vietą, kur būtų saugiau. Tai rodo žmonių ryžtą ir aiškų gamtos suvokimą. Dievas duoda ir atima? Ne, gamta diktuoja savo taisykles ir nuolat reikia prie jų prisiderinti.

Įlankos senoviniai buriniai laivai, kurėnai, plaukia mariose ramiai, didingai bei liudija istorinius šių kraštų papročius… Saulė nudažo dangų ir debesys žaidžia virš laivelių kaip išdykę vaikai… Čia patyriau begalinę ramybę ir supratimą, kad esame menki prieš gamtos didybę.

Pervalkos gyventojai priėmė mane su tikru lietuvišku nuoširdumu ir jų akyse žibėjo meilė ir padėka gamtai už Pervalkos grožį. Gal kitiems kurortuose reikia visokių įvairenybių, bet šiame nepaprastame kaimelyje radau laisvės ir gamtos ramybės jausmą.

Prieš daugelį metų šį kraštą garsino žymus jo gyventojas – Liudvikas Rėza. Kalbininkas ir veiklus visuomenininkas, lituanistas, teologas ir tautosakininkas parašė elegiją „Nugrimzdęs kaimas”. Ak, kaip laiko ranka sugriauna viską pasauly: / Dykuma virsta laukai, iš rūmų belieka griuvėsiai, / Žlunga valstybės greit ir keliasi vėlei iš naujo./ Kas po tūkstančių me­­tų ras pėdsakus tavo, tėvyne?

Nėra žodžių pakankamai išreikšti mano džiaugsmą „suradus” šitą Dievo duotą žemę. Niekur nesu jautęs tokios stebuklingos ramybės. Vietos gyventojai mariose pastatė „žuvėtrunges”. Jos simbolizuoja jausmą, kad viskas šiame krašte yra pakylėta virš marių, smėlio, virš dangaus. Neįmanoma pagražinti gamtos, bet šios „žuvėtrungės”: papuošia marių krantinę. Tai yra tarytum gamtos dalis, kurią žmogus norėtų laikyti arčiau savo širdies.

O prie namų Pervalkoje yra vėtrungės. Šios autentiškos puošmenos paaiškina apie šeimos gyvenimą, istoriją, veiklas, pomėgius, tiksliai nustato vėjo kryptį. Jos yra įvairiaspalvės ir simbolizuoja žmonių ryšį su pasauliu.

Jei ieškote tikros ramybės, nebūtina keliauti toli. Lietuvoje radau tikrą džiaugsmą. Pervalka net turi savo himną: Pervalka – smėlio ir vėjo,/ Pervalka – mūsų namai./ Ošiančių marių krantinėj/ Vėl susirinko draugai. Muziką himnui sukūrė kompozitorius A. Remesa, o žodžius – R. Makauskienė ir G. Bruzgienė.

Tuomet, kai lankiausi pajūryje, Klaipėdoje vyko Jūros šventė ir įvairūs kiti renginiai. Lietuviai žino, kaip džiaugtis gy­venimu. Vėjas, smėlis ir šypsenos nuspalvino pajūrio unikalų grožį ir tobulą ra­mybę.

Linkiu visiems rasti pervalkas savo širdyse. Niekada neužmiršiu nuostabių dienų Dievo palaimintoje žemėje. Britų poetas William Wordsworth buvo taip paveiktas gėlių grožio, kad jis parašė eilėraštį apie narcizus. Jis aiškino, kad vos pagalvojus apie šias gėles, jo širdis šoko iš džiaugsmo. Mano mintyse spindės ne tik jūra, žmonių nuoširdumas, bet ir ypatingai Dievo nupieštas grožis Pervalkoje. Jis leis man jaustis ramybės glėbyje.

Paulius Klimas – kalbininko Antano Klimo sūnus, gimęs ir augęs Rochester, NY. Pastaruosius 20 metu gyvena Maryland valstijoje.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2023-ųjų m. Rugpjūčio 5 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 62)