„Į Lietuvą parsivešiu didelį turtą – naują patirtį”

Kalbino Ramunė Lapas.

Kun. Gintaras Antanas Jonikas apie grįžimą į Lietuvą užsiminė jau seniai. Tačiau kelionė namo užsitęsė, nes pasaulį sukaustė pandemija. Nežinia, ar sukrauti jau kun. Gintaro lagaminai, bet vis nukeliama jo kelionė pagaliau, atrodo, įvyks. Su kun. Gintaru apžvelgiame netrumpą jo sielovadinio darbo Amerikoje laikotarpį.

Jūs grįšite į Lietuvą po 15 metų JAV… Kodėl panorote sugrįžti? Ar jau žinote, kur ir ką veiksite?

Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio skyrimu, prieš 15 metų atvykau į Jungtines Amerikos Valstijas darbuo­tis Šv. Jurgio parapijoje, Rochester, NY. Paskyrimas buvo trejiems metams. Po tragedijos Detroite, kai skaudi nelai­mė ištiko a. a. kun. Ričardą Repšį, Šiau­lių vyskupo buvau paprašytas ir patvirtintas užimti klebono pareigas Šv. Antano ir Dievo Apvaizdos parapijose.

Kodėl noriu grįžti į Lietuvą? Šis klausimas man skamba labai keistai. Aš niekada iš Lietuvos neišvykau! Lietuva yra mano Tėvynė ir mano gyvenimas. Prieš dvejus metus nusprendžiau grįžti namo ir sielai mieloje aplinkoje toliau tarnauti Bažnyčiai. Nenoriu būti „nuotoliniu” lietuviu, nes noriu gyventi, darbuotis, džiaugtis gimtoje Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad mano sprendimą Lietuvos Vyskupų Konferencija patvirtino ir po ilgo laukimo galėsiu grįžti į Šiaulių vyskupiją, kuriai priklausau. Kokioje parapijoje ir kokiose pareigose būsiu, dar nežinau, bet greitai turėčiau gauti paskyrimą.

Naujų planų tikrai turiu, prašau Dievo palaimos, nes pirmiausia tai turi būti Dievo planas. Dėl to meldžiuo­si, prašau sveikatos, energijos ir sėkmės.

Kas jus pakeis Dievo Apvaizdos parapijoje?

Lietuvos Vyskupų konferencija yra paskyrusi kandidatą – tai Marijonų kunigas Tomas Miliauskas MIC. Detroito arkivyskupija atvykstančiam kunigui tvarko reikiamus dokumentus, apžiūrėjo Dievo Apvaizdos parapijos kle­boniją, kur kunigas Tomas gyvens. 

Kokias parapijas radote Detroite, kokias – paliekate? Papasako­kite apie pastarojo meto pasikeitimus ir kaip juos vertinate?

Po tarnystės Rochesterio Šv. Jurgio parapijoje rožiniai akiniai apie išeivijos parapijas buvo nukritę. Labai greitai pasireiškė ne tik kultūriniai, bet ir sielovados skirtumai. Amerikoje į akis krito ryškus lietuvių emigrantų pasiskirstymas pagal taip vadinamas „bangas”. Kunigo tarnystę stengiausi atlikti tikėjimo šviesoje ir tiesoje – jokių „ban­gų” ar socialinių skirtumų nieka­da niekam netaikiau. Vienintelis kriterijus – visas sielas vesti išganymo keliu, kurį mums nutiesė Išganytojas Jėzus Kristus. Esame maža tauta, išgy­vename nykstančių tautinių parapijų laiką. Svarbiausias tikslas – išlaikyti lietuviškas parapijas Amerikoje gyvas, dvasingas, tautines, veiklias. Kviečiau žmones savo talentus panaudoti krikščioniškai vienybei ir bendram pa­rapijų gėriui. Evangelijos dvasioje mokiau atsisakyti siaurų asmeninių ambicijų, iškeliant kilnius tikslus, kriščionišką meilę, gailestingumą, nuosaikaus bendravimo ir vertinimo kultūrą.

Bažnyčia turi Jėzaus Kristaus įgaliojimą – Bažnyčia kalba Dievo vardu. Kunigo pareiga yra atlikti Bažnyčios jam patikėtas pareigas, todėl stengiausi ir atsakingai mokiau katalikų tikėjimo, teikiau sakramentus, aukojau šv. Mišių auką, sakiau homilijas, tęsiau katalikų tradiciją. Žinoma, jungiausi į JAV išeivijos įvairių lietuviškų bendruomenių gyvenimą. Niekada nesiekiau tuščio populiarumo, didelių žemiškų turtų, nes Kristus mane pašaukė tarnauti tikėjimui. Tikėjimas – štai kas man yra tikras, didžiausias turtas ir įsipareigojimas!

Iš tarnystės Detroite pati skaudžiausia patirtis yra su Šv. Antano parapija, kurią radau uždarymo stadijoje – kunigas A. Babonas buvo išėjęs į pensiją ir beišvykstąs gyventi į Lietuvą. Vienas nesąžiningas žmogus buvo pasisavinęs didelę sumą parapijos pinigų (pinigus sugebėjau atgauti). Pakalbėjus su Detroito arkivyskupijos at­sakingais asmenimis, buvo sutarta nukelti šios parapijos prijungimą prie Dievo Apvaizdos parapijos. Deja, po 3 gražių tarnystės metų istorinė Šv. Antano parapijos gyvenimo knyga užver­tė paskutinį puslapį, atnešdama į Dievo Apvaizdos parapiją didelę suau­kotų pinigų sumą ir tik keletą tikinčių­jų. Dievo Apvaizdos parapija man įsimins kaip ilgiausiai ištarnautas kunigystės laikas vienoje parapijoje – 12 metų. Per šį laikotarpį daug nuostabių parapijiečių iškeliavo į amžinybę, sakyčiau – trečdalis parapijos. Parapijoje šiandien yra nemažai pasiaukojusių, ją mylinčių, jos niekada neapleidžiančių parapijiečių. Su tokiais žmonėmis kunigui darbuotis yra tikras džiaugsmas. Kritiką reiškiantys žmonės irgi reikalingi, nes taip visi tobulėjame dėl švento tikslo –  lietuviškos parapijos! Kritiką priimti gali tik dvasiškai bei psichologiškai stiprus žmogus, gi silpnas pabėga, kartais imasi sąmoningo kenkimo.

Išeivijos parapijos daugiau reiškiasi lietuvybės sandaroje nei katalikų tikėjime. Amerikietiškų bažnyčių yra daug, o lietuviška parapija yra ir bažnyčia, ir mažoji Lietuva Amerikoje. Ne išimtis ir Dievo Apvaizdos parapija – čia veikia lituanistinė šeštadieninė mokykla, Lietuvių Bendruomenės apylinkė, Lietuvos Dukterų draugija, Krikščioniška tarnyba ir kitos organi­zacijos.

Pastaruoju metu Dievo Apvaizdos parapija išgyvena naują iššūkį – tai Detroito arkivyskupijos Family of Parishes (FoP) programa. Turėjome kele­tą susitikimų su kitomis FoP parapijomis, jų puikiais kunigais ir gerais žmonėmis. Deja, reikia pripažinti, kad šis modelis neatitinka mūsų etninės parapijos vizijos. Kaip minėjau, etninės parapijos turi stiprų tautinį charakterį ir siekius, kas gal nelabai suprantama ir reikalinga kitiems programos dalyviams. Kyla pavojus dar didesniam nutautėjimui ir lietuviško identiteto išeivijoje praradimui. Mes, Dievo Apvaizdos parapijiečiai (ir kitos lietuviškos parapijos), turime ypatingai susitelkti, kad nauji iššūkiai netaptų vietos bendruomenėms pražūtingi, kad neištirptume globalistinės idėjos katile.

Jaučiate didelį pavojų lietuviškiems pamatams?

Atsakymas, manau, tiktų toks – turime budėti! Turime melstis! Turime ateiti ir neišsivaikščioti! Turime aukotis! Turime priimti ir vertinti vienas kitą su talentais ir silpnybėmis, kaip Kristus mus priima!

Parapijai, lietuvybei ir viskam, kas šventa, yra vienas didelis blogis – globalizacija! Amžinos atminties filosofas Romualdas Ozolas kažkada perspėjo: „Globalizacija paniekina ir konkrečiai naikina pelno siekimo sūkuriui atsilaikyti negalintį žmogų”. Taip naikinama socializacija, humaniškumas, tautiškumas. Pasirinkimo eroje prieš šią galią mes turime galingą ir gerai patikrintą ginklą – vertybes!

Kaip pandemija pakeitė parapi­jos kasdienybę?

Pandemija pakeitė visą pasaulį. Parapija ir šiandien laukia grįžtančių namuose užsidariusių parapijiečių. Žmones kausto baimė ir nežinomybė. Ir taip politiškai susiskaldžiusi visuomenė šiuo metu dar labiau susiskaldė dėl vak­cinacijos būtinumo, kaukių nešiojimo.

Tačiau, tai ir metas, kai žmogus gali vėl atrasti kitą žmogų, jautrumą, artimo meilę. Mano supratimu, didžiausi ir baisiausi virusai yra žmonių abejingumas, egoizmas, susireikšminimas, susvetimėjimas, net žiaurumas, kai žūsta nekalti vaikai, net negimusi gyvybė…

Kiek žinau, teko pažinti ne tik Detroito lietuvius – su kokiomis bendruomenėmis dar bendradarbiavote?

Turėjau garbės patarnauti sielovados reikaluose Atlantos, GA ir Palm Beach, FL lietuvių bendruomenėms. Labai šiltai, labai gražiai prisiminsiu šių misijos vietų lietuvaičius.

Kokia tarnystės sritis, koks kunigo „darbo” (jei taip galima pavadinti) aspektas jums labiausiai prie širdies?

Liturginis giedojimas. Ši tradicija siekia pirmuosius krikščionybės amžius, vienija didelius liturgijos, maldos ir giesmės talentus. Cituoju gerai žino­mą šv. Augustino išmintį: kas gieda – dvigubai meldžiasi!

Taip pat ligonių lankymas yra labai svarbus. Sunku matyti ligos ar senatvės suspaustą žmogų, bet kiek daug iš šių žmonių išgirdau gyvenimo išmin­ties, kiek iš jų pasimokiau – tai tikri gyvenimo perlai! Kiekvienas ligonio pate­pimas, šv. Komunijos nunešimas yra Dievo malonė kenčiančiai sielai.

Vadovavote Kunigų Vienybei – visuomenei gal dar per mažai žinomi šios organizacijos tikslai ir darbai?

Lietuviškas parapijas lankančiai visuomenės daliai Kunigų Vienybė yra žinoma organizacija. Tik jos funkcija vis kinta. Savo vadovavimo laikotarpiu į Kunigų Vienybę stengiausi pritraukti visų buvusių ir dabar veikiančių lietuviškų parapijų kunigus. Atsiliepė ir aktyviai dalyvauja visi iš Lietuvos atvykę kunigai bei vienuoliai, taip pat Amerikoje gimęs kun. Steponas Žukas. Prie kai kurių projektų, pvz., JAV lietuvių kryžiaus statymo Kryžių kalne, prisidėjo ir kiti Amerikoje gimę bei lietuviškų šaknų turintys broliai kunigai.

Amerikos Lietuvių Romos katalikų (ALRK) Kunigų Vienybė Įkurta 1909 m. gegužės mėn. New Yorke kunigo Antano Staniukyno iniciatyva. Ji rūpinasi lietuvių katalikų sielovada, švietimu, tautiškumo išlaikymu. Seniau organi­za­cija buvo suskirstyta į provincijas. Jai vadovauja centro valdyba, kasmet vyksta visuotiniai susirinkimai (seimai). Bendradarbiauja su Amerikos lietuvių Romos katalikų federacija, skiria katalikų organizacijoms dvasios vado­vus. Organizacija, kaip žinia, įsteigė laikraštį „Draugas”, kurį vėliau parda­vė Marijonų vienuolijai, inicijavo Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT’o) sukūrimą, įsteigė Kunigams šelpti draugiją, kuri 1960 m. buvo pertvarkyta į savarankišką Lietuvių Katalikų Religinę Šalpą ir visą laiką rėmė įvairius katalikiškus projektus Amerikoje bei Lietuvoje. Dabar ALRK Kunigų Vienybei vadovauja kunigas Jaunius Kelpšas, Čikagos Švč. M. Marijos Gimimo parapijos klebonas.

Pastoracinis darbas pareikalauja daug dvasinių jėgų. Kaip jas atstatote? Ką mėgstate daryti laisvu laiku, jei tokio būna?

Kaip ir daugeliui žmonių, taip ir man jėgas atgaivina bei laisvalaikį praturtina gamta, muzika, sportas, knygos, menas, bendravimas su draugais, o ypač pasivaikščiojimas su mylimu šuniuku Vėjuku. Labai vertinu meditaciją prie Švenčiausio Sakramento, kas kunigo sielai yra dvasinė atgaiva ir stiprybė.

Kokie didžiausi autoritetai jūsų gyvenime – jaunystėje ir dabar?

Mano didžiausi gyvenimo autoritetai yra mano tėveliai, deja, jau abu amžinybėje. Dvasininkai (taip pat mirę) – kardinolas Vincentas Sladkevičius, vysk. Teofilius Matulionis ir Paulius Baltakis, mons. Jonas Gedvila ir Alfonsas Svarinskas, popiežius Jonas Paulius II; vienuolės Motina Teresė, Faustina. Iš gyvų – tėvas Helmutas Šulcas. Yra keletas pasauliečių, kurių dė­ka džiaugiuosi tikra draugyste ir  nesavanaudišku gerumu.

Ką naujo ar įdomaus atradote sau gyvendamas Amerikoje? Su kokiais įspūdžiais ir kokiomis mintimis grįžtate į Lietuvą?

Geriausiai praleistas laikas – piligriminės kelionės į Šventąją Žemę – Izraelį, Palestiną, Jordaniją; Portugaliją – Fatimą; Meksiką – Guadelupės šventovę; JAV šventoves. JAV labai gra­­ži gamta, nuostabu buvo aplankyti daugelį žadą atimančių vietų.

Iš kitos pusės, norėčiau matyti žmones labiau atsigręžusius į Šventą Motiną Bažnyčią, į kankinių ir šventų­jų gyvenimo liudijimus (o ne „užsikirs­ti” ties skaudžiomis kai kurių žmonių nuodėmėmis, dėl kurių Bažnyčia tikrai kenčia).

Į Lietuvą parsivešiu didelį turtą – naują patirtį. Beje, JAV labai patobulinau vieną gyvenimo taisyklę, kurią gražiai atpasakoja šis išmintingas mokymas:

Asilas sako tigrui:
– Žolė yra mėlyna.
Tigras atsako:
– Ne, žalia!
Abu susiginčijo ir nuėjo pas karalių liūtą, kad jis pasakytų kuris teisus.
Kai jie atėjo pas liūtą, asilas šaukia:
– Jūsų didenybe, ar tiesa, kad žolė mėlyna?
– Taip, žinoma, žolė mėlyna, – atsakė liūtas.
Asilas susižavėjęs džiaugiasi:
– Tigras nesutiko su manimi, prašau, nubausk jį.
Liūtas pareiškė:
– Tigrui skiriama bausmė – mėnesį tylėti.
Asilas pašoko ir laimingas nušuo­liavo dainuodamas „žolė mėlyna… žolė mėlyna”
Tigras nuolankiai priėmė savo bausmę ir paklausė liūto:
– Jūsų didenybe, kodėl Jūs nubau­dėte mane, juk žolė žalia?
– Taip, žolė iš tiesų žalia, bet nubaudžiau ne dėl to. Bausmė už tai, kad toks drąsus ir protingas gyvūnas kaip tu, neturėtų gaišti laiko besiginčydamas su asilu ir vėliau dar mane trukdyti.

Ko išvykdamas palinkėtumėte sa­vo parapijiečiams ir visiems lietuviams Amerikoje?

Gyvenimas yra gražus – džiaukimės, vertinkime, mokykimės, mylėkime!

Taip pat, pasinaudodamas proga, labai nuoširdžiai dėkoju žmonėms, su kuriais kartu atlikome įvairius darbus. Daug ko iš jų išmokau, daug ką galėsiu pritaikyti darbuodamasis Lietuvos bažnyčioje.

Iki pasimatymo Lietuvoje!

Ačiū jums už šiltą pokalbį ir už tai, kad nepavargdamas daug metų koordinavote „Ganytojo žodį” „Drauge”. Sėkmės Lietuvoje!

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Spalio 23 d. numeryje, Vol. CXII NR. 84)