Savaitgalis: įsitaisai ant sofos ir žiūri „Nepatogų kiną”

Ieva Marija Mendeikaitė.

Dauguma tikriausiai jau gerai nutuokia, ką reiškia šie du žodžiai – „Nepatogus kinas”. Du žodžiai, reiškiantys naują rudeninio kino startą su pačiais aktualiausiais filmais. Kuo „Nepatogus kinas” skiriasi nuo kitų kino festivalių? Atsakymas – festivalio pavadinime.

„Nepatogus kinas” siekia per kino ekraną žiūrovui užduoti nepatogius klausimus, tikromis istorijomis įkvėpti atvirus pasauliui žmones ir paskatinti teigiamą pokytį visuomenėje. Nepaisant festivalio socialinės misijos ir nekomercinio pobūdžio, „Nepatogus kinas” yra ir vienas gausiausiai lankomų kino renginių Lietuvoje bei vienintelis tokio pobūdžio kino festivalis Baltijos šalyse, kasmet į savo veiklą įtraukian­tis daugiau  kaip 15 000 lankytojų.

Nuo 2007 metų vykstantis tarptau­tinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis yra unikalus savo programa ir formatu. Festivalio metu pristatoma turtinga autorinių dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Festivalio konkursinėje programoje taip pat varžosi ir niekur nematyti, novatoriški pradedančių režisierių filmai. „Nepatogų kiną” organizuo­ja ir Lietuvos žmogaus teisių centras (LŽTC), kuris yra viena seniausių žmogaus teisių švietimo organizacijų Lietuvoje. Nuo įsteigimo LŽTC telkė savo narių ir ekspertų pastangas įgyvendinant daugelį reikšmingų projektų žmogaus teisių švietimo, teisinių tyrimų srityse. Šiandien Lietuvos žmogaus teisių centras – tai nedidelė entuziastin­gų, profesionalių žmonių organizacija, siekianti prisidėti prie Lietuvos pilietinės visuomenės stiprinimo per žmogaus teisių ugdymą.

Šiais metais „Nepatogus kinas” savo žiūrovams siūlo rinktis iš kelių temų mįslingais pavadinimais – Radikal(i)ai, Aukšta įtampa, Tikrovės muzika, Filmai už gam­tą, Kasdienybės superherojai, Mes esame visur, Doku-serialas „Ribos”, Filmai, padedantys augti, Audio programa bei Konkursinė festivalio programa. Veikiausiai sunku būtų aprašyti visus festivalyje rodomus filmus, tačiau keletas jų  tikrai verti atskiro paminėjimo.

Vienas jų – „Šnipas Šiaurės Korėjoje” (The Mole: Undercover in North Korea). Tai provokuoti mėgstančio režisieriaus Mads Brügger juosta apie žiū­­rovo susitikimą su vaikinu, pasiry­žusiu padėti sugriauti Šiaurės Korėjos diktatūrą. Iš pradžių toks tikslas pasirodo tik kaip graži svajonė, bet praeina keletas metų, ir Ulrich Larsen, kitaip žinomo kaip „kurmio”, iniciatyva garsiai Vakarams aiškinti, kokia nuostabi Kim Jong Uno valdžia, nelieka nepastebėta. Palaipsniui daugelį metų skverbiantis į Korėjos draugystės asociaciją, „kurmis” greitai kyla aukštyn karjeros laiptais ir įgyja KFA lyderio Alejandro Cao de Benós iš Ispanijos pasitikėjimą. Cao de Benós atskleidžia „kurmiui”, kad ieško galimų investuotojų, kurie nori investuoti į Šiaurės Korėją ir kurie nepaisytų sankcijų, tai­komų šaliai. Brügger nusprendžia į istoriją įpiršti „poną Džeimsą” (Jim Latrache-Qvortrup), apsimetant, kad atrado galimą investuotoją. Ponui Džeimsui susitikus su Cao de Benós, jie pasirašo sutartį su Šiaurės Korėja dėl narkotikų ir ginklų gamybos šalyje.

Ponas James vėl susitinka su Šiau­rės Korėjos pareigūnais Ugandoje, kur diskutuoja apie salos įsigijimą Viktorijos ežere, kad būtų galima pastatyti požeminę narkotikų ir ginklų gamyklą, kurią būtų galima pridengti prabangaus viešbučio įkūrimu. Praėjus dešimčiai metų, vis po žingsnelį prie valstybės vadovų artėjantis šnipas galiausiai užfiksuoja tai, ko neregėjo jokia kamera – aukščiausių Šiaurės Korėjos pareigūnų prisipažinimus, ir pamato tai, kas iš tikrųjų vyksta už geležinės uždangos.

Aukštos įtampos filmų programoje taip pat bus galima išvysti ir tokią juostą kaip „Jokių smurto žymių” (No Visible Trauma). Šio filmo veiksmas vyksta Calgary, Canadoje, kur gyve­na apie milijoną gyventojų. Nepaisant to, čia policija nužudo daugiau žmonių negu bet kuriame kitame Kanados mieste ar net didžiausiuose JAV mega­poliuose. Režisierių pagautuose dokumentiniuose kadruose pareigūnams mažiausiai rūpi klausimų uždavinėjimas ar įtampos malšinimas – jėga, kulkos ir, svarbiausia, neliečiamumas yra jų pusėje. Galbūt atėjo laikas iš esmės permąstyti: ar visuomenės žaizdos tikrai gydomos bananų smūgiais ir pistoletų šūviais? O gal priešingai – smurtas gimdo smurtą? Istorijoje pagrindinis jos protagonistas – juodaodis Godfred Addai-Nyamekye, kuris nebe­galėdamas ištverti šalčio gatvėje, paskambinęs greitosios pagalbos numeriu buvo sumuštas atvykusio policininko. To paties policininko buvo sužalotas ir kitas vyras – Daniel Haworth, kuris patyrė negrįžtamą smegenų sutrenkimą. Taip pat istorijoje yra matomas ir Anthony Heffernan, kuris buvo keturis kartus pašautas policininko, tikrinant „kaimynystę”. Šiame mieste gyvenantys policininkai žino, kaip geriausia mušti savo piliečius, kad neliktų jokių žymių ant jų kūnų. Skamba kaip filmai iš Hollywoodo? Deja, yra vienas skirtumas – čia viskas tikra.

Norintiems truputį pozityvesnio kino, vertėtų atkreipti dėmesį į Kasdie­nybės superherojų programą. Tai programa apie asmenis, kovojančius už žmogaus teises. Idant pasiektų bent kiek apčiuopiamų rezultatų, jie veikia nuosekliai, kryptingai ir – svarbiausia – kasdien. Kiekvienas šioje programoje rodomo filmo veikėjas susiduria su vis kitais iššūkiais, tačiau visi jie turi šį tą bendro – šie žmonės yra kasdienybės superherojai. Širdį suvirpinantis filmas apie beglobius gyvūnus, kurį vertėtų pamatyti visiems, kada nors priglaudusiems, ar galvojantiems priglausti benamį gyvūnėlį – „Priglaus­­ti” (Sheltered). Tai filmas apie prieglaudoje dirbančius saujelę žmonių, kurių dalis yra savanoriai,  suteikiantys niekam nereikalingiems gyvūnams namus. Šunų pyktis ar kačių baimė daug pasako apie ankstesnius jų šeimininkus. Koks žmogus laiko gyvą padarą ne tam, kad mylėtų, o tam, kad skriaustų?

Žmonių ir gyvūnų santykiai šioje didelėje Nyderlandų gyvūnų prieglau­doje yra labai savotiški. Viena ver­tus, ši vieta sukuria naujas galimy­bes abiem pusėms atrasti besąlygišką meilę. Kita vertus, sunkios ligos ar daug priežiūros reikalaujantys keturkojai gali sukelti milžinišką skausmą ar neviltį. Ši liūdna, pilka, sterili prieglaudos aplinka smarkiai kontrastuoja su jos darbuotojų šiluma, atsidavimu, begaline meile rūpinantis išmestais šunimis, katėmis, graužikais. Jie linkę visus atvykstančius gyvūnus priglausti, juos gydyti, socializuoti,  at­rasti jiems naują šeimininką. Švelnumo, paguodos, dėkingumo akimirkos filme parodo, kad viskas daroma iš širdies, altruistiškai, o nuskriausto gyvū­no uode­gos vizginimas – geriausias atlygis, pri­dengiantis visus kasdienius prieglaudos pakilimus ir nuosmukius.  Tai ne visada atsiperkantis darbas ir ne kiekviena istorija turi laimingą pabai­­gą, tačiau komanda viską išgyvena kartu. Kad ir kokie riboti būtų ištekliai, komanda kovoja – net ir dėl visų mažiausių savo gyventojų.

Konkursinė „Nepatogaus kino” programa šiais metais yra skirta kino režisieriams, sukūrusiems pirmąjį arba antrąjį ilgo metro filmą. Programa sudaryta atsižvelgiant į meninę fil­mų vertę, žmogaus teises liečiančių temų atskleidimą, kūrėjų profesio­nalumą bei lyčių pusiausvyrą. Konkur­sinės programos filmai liudija tikėjimą kinu kaip priemone jautriai ir atsakingai reflektuoti svarbiausias šių dienų realijas. Konkursinės programos laimėtoją renka tarptautinė komisija.

Vienas tokių filmų – Theo Anthony režisuotas „Šviesa visur” (All light, Everywhere). Būtų galima pamanyti, kad šis filmas tikrai distopinis… jeigu nebūtų dokumentinis. Tai filmas apie kino kameros istoriją, ginklų industriją, policinę santvarką bei panoptikumą, kuriame gyvena šiuolaikiniai žmonės. Jis iškelia dilemą, kurią dažnu atveju siekiama nustumti į diskusijų paraštes: ar jaustis saugiai iš tiesų reiškia būti visą laiką stebimam? Filmas, kaip jau sufleruoja jo pavadinimas, nagrinėja kultūrinius, technologinius bei filosofinius stebėjimo aspektus. Debiutinis režisieriaus filmas „Žiurkės”, taip pat rodytas ir Lietuvoje, sulaukė  kritikų pripažinimo ir pelnė ne vieną apdovanojimą tarptautiniuose festivaliuose.

Savo antruoju filmu T. Anthony  įro­do, kad yra vienas įdomiausių ir savičiausių šiuolaikinių dokumentinio kino režisierių. Konkursinėje programoje taip pat bus galima išvysti Vytauto Puidoko filmą „Pasienio paukščiai”. Tai istorija apie Kuršių neriją, vieną patraukliausių ir gražiausių Lietuvos pajūrio vietų, per paukščio skrydžio perspektyvą. Neretai Kuršių nerija yra pristatoma kaip ilgas tiltas. Nors šis „tiltas” yra formaliai perskel­tas į dvi dalis, t. y. viena priklauso Lietuvai, kita – Kaliningradui, paukščiai, nepaisydami politikos ir sienų, juo naudojasi migruodami, mat žeme skristi daug saugiau nei virš nenuspėjamų vandenų. Ir Lietuvos, ir Kali­ning­rado pusėje įsikūrusios ornitologų stotys, kuriose dirba šiam amatui pasišventę žmonės. 2020 m., pirmąsyk po Sovietų Sąjungos griūties, abiejų šalių ornitologai pradeda vystyti bendrą projektą. Vytautas Puidokas, kurio filmą „El Padre Medico” „Nepatogaus ki­no” žiūrovai turėjo progą pamatyti 2019 m., savo naujausiame filme „Pasienio paukščiai” būtent ir įamžina šį susitikimą. Ar susidūrimą?

Straipsnis skelbtas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2021-ųjų m. Spalio 23 d. numeryje, nr. 38 (84))