Išvykdamas į Lietuvą, Čikagoje palieka kitą Lietuvą

VIRGINIJA PETRAUSKIENĖ.

Du vyrai sėdi scenoje ir kalbasi. O kone pusė tūkstančio susirinkusių žiūrovų stebi ir susidomėję klausosi. Pokalbio dalyviai – Čikagos lietuviams gerai pažįstami žmonės – Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Marijus Gudynas ir Vytas Čuplinskas. Vyrų pokalbis, tiksliau, interviu – konkretus, šmaikštus, linksmas. Su plojimų vertomis improvizacijomis ir visą žiūrovų salę supurtančiomis juoko bangomis.  Toks buvo kiek netikėtas ir netradicinis penkerius metus Čikagoje dirbusio generalinio konsulo išleistuvių, vykusių birželio 3 dieną Lemonte esančiame Pasaulio lietuvių centre, scenarijus.

Atsisveikinimo interviu – tarsi nauja pažintis

Į atsisveikinimo popietę susirinko net 63-jų Amerikos lietuvių organizacijų atstovai. Prieš renginio pradžią dalis svečių rikiavosi į „gyvą” koridorių, kuriuo į išpuoštą R. Riškus salę turėjo žengti Čikagos lietuvių pamiltas generalinis konsulas M. Gudynas. Pagrindinis šventės „kaltininkas” nevertė susirinkusiųjų laukti – atvyko laiku. Lydimas žmonos Gintarijos, dukterų Marijos Mantautės, Danielės, Paulinos ir sūnaus Karolio, jis netrukus jau šiltai sveikinosi su pasitinkančiais šventės dalyviais.

Ilga trispalve ir balionais papuoštos R. Riškus salės scenoje – tarsi improvizuota studija su dviem krėslais, į kuriuos sėdo popietės pasikalbėjimo dalyviai – V. Čuplinskas ir M. Gudynas. Diplomato šeima savo vietas užėmė pirmoje eilėje. Pagrindinė šventės dalis prasidėjo. Lietuvių meno ansamblio „Dainava” (vad. Darius Polikaitis) dainininkai pradžioje visus nustebino specialiai M. Gudynui sukurtais ir padainuotais kupletais. Scenoje prasideda pokalbis, kuris ne vienam iš susirinkusiųjų leido iš naujo susipažinti su M. Gudynu: protingu, išmanančiu savo darbą, nebijančiu priimti rizikingų sprendimų, šmaikščiu, atviru, nevengiančiu kartais iš savęs pasišaipyti, rūpestingu tėvu ir sutuoktiniu, Lietuvos patriotu.

V. Čuplinsko klausimai diplomatui – ir rimti, ir linksmi, provokuojantys, kviečiantys kalbėti taip, tarsi šis vakarotų draugų būrelyje. Galima sakyti, kad taip ir buvo. Tik tų draugų buvo ne būrelis, o didžiulis būrys, užpildęs beveik visą gražiai išpuoštą salę. Į ją susirinko tie žmonės, kurie norėjo dar kartą pasiklausyti M. Gudyno minčių, paspausti jam ranką, nusifotografuoti su juo atminimui. Netrumpo ir įdomaus scenoje vykusio pokalbio intarpai – nuotraukos ir filmuoti prasmingų dainų palydimi siužetai, pasakojantys apie generalinio konsulo darbą ir laisvalaikį su šeima. Dar – „Dainavos” kelios skambios dainos, prieš dvejus metus Padėkos dienos eisenoje žengusių marionečių – Bobutės ir Dieduko šmaikštūs pasirodymai.

Apie diplomatinį „džiazą”– šuniuko lėktuve istorija

Koks yra generalinio konsulo darbas? Ar tikrai M. Gudynui žmonės galėjo skambinti 24 valandas per parą? Kuris Gudynų šeimoje perka maistą, o kuris priima svarbiausius sprendimus? Kodėl vienoje nuotraukoje M.Gudynas užfiksuotas lipantis į palmę? Koks konsulo batų numeris? Ką M. Gudyno vaikai galvoja apie tėtį?

Ir juokais, ir labai rimtai atsakydamas į V. Čuplinsko klausimus, M. Gudynas patvirtino, kad įteikdamas žmonėms savo vizitinę kortelę, dažniausiai nepamiršdavo pridurti, jog jam skambinti galima 24 valandas per parą.

Paaiškėjo, kad diplomato veikloje, nors ir reglamentuojamoje įvairių griežtų taisyklių, netrūksta erdvės „džiazui”. Kartais nori nenori pats privalai nuspręsti, kaip elgtis tam tikromis aplinkybėmis. Visus prajuokinęs pavyzdys iš M. Gudyno darbo praktikos – tikrai jau nebe darbo metu jį pasiekęs vienos ponios telefono skambutis.

Barbara prisistačiusi moteris pasiaiškino gavusi diplomato leidimą skambinti bet kuriuo paros laiku, todėl juo ir pasinaudojo, kreipdamasi pagalbos. Paaiškėjo, kad vieno turtingo amerikiečio verslininko, nusprendusio investuoti Lietuvoje, žmona buvo suplanavusi skristi į Lietuvą, pas ten jau nuvykusį sutuoktinį.

Tačiau jai sutrukdė viena aplinkybė: ponios pasirinktos oro linijos atšaukė jos šuniukui nupirktą verslo klasės bilietą. Skambintoja vylėsi, kad konsulas padės grąžinti keturkojį į lėktuvo saloną. Ir M. Gudynas rado išeitį. Neilgai svyravęs, paskambino tų avialinijų vadovui, prisistatė kas esąs ir priminė apie neseną jųdviejų susitikimą ir pažintį. Tuomet išdėstė savo prašymą: ar nebūtų įmanoma padėti poniai su šuneliu, kuris yra mylimas jos šeimos narys? Pašnekovas, po kurį laiką užsitęsusios nustebimo pauzės, pažadėjo išsiaiškinti situaciją. Galutinis rezultatas – ponia galėjo skristi  į Lietuvą verslo klase kartu su savo augintiniu, tačiau keliomis dienomis vėliau, nei buvo planavusi.

Apie šeimos darną ir sėkmę

Klausimas apie batų numerį nesutrikdė M. Gudyno. Netrukus paaiškėjo, kodėl klausiama. R. Čuplinskas iš stalčiaus ištraukė dovaną – ryškias, Ameriką simbolizuojančiomis spalvomis ir piešiniais išmargintas kojines. „Reikės jomis pasipuošus nueiti į ministeriją”, – priimdamas dovaną pažadėjo diplomatas.

Ne vieną JAV nacionalinį parką su šeima aplankiusiam generaliniam konsului visai nesudėtinga pasirodė paaiškinti, kodėl jis vienoje nuotraukoje įamžintas lipantis į palmę. „Todėl, kad sunkiau pasiekiamas vaisius visada yra saldesnis”.

O kas Gudynų šeimoje pirkdavo maistą? Tėtis, nes šešių asmenų šeimai reikia nemažai produktų. O jų savaitinio pirkimo metu būdavo tiek daug, kad pirkinius tekdavo sukrauti į du parduotuvės vežimėlius.

„Iš parduotuvės iki automobilio vieną vežimėlį stumiu, o kitą traukiu”, – savo išrastą pirkinių gabenimo būdą atskleidė konsulas. O kaip dėl galutinio žodžio šeimoje? Kuris paprastai jį taria? M. Gudyno atsakymas į šį klausimą buvo tipiškas šeimyninės diplomatinės iškalbos pavyzdys: „Sprendimą priima žmona su vaikais, bet visada leidžia man tikėti, kad aš pats jį priėmiau”.

Renginio vedėjas nepamiršo „apklausti” ir M. Gudyno šeimos. Jis visų vaikų paprašė vienu žodžiu apibūdinti savo tėtį. Ir štai tie vaikų apibūdinimai: „Patriotas, drąsus vyras, sunkiai dirbantis, mano meilė”. Į sceną pakviesta tarti žodį generalinio konsulo žmona Gintarija nedaugiažodžiavo. Pagrindinė jos kalbos mintis – savo gyvenime Dievui reikia skirti ne paskutinę vietą. Tuomet viskas seksis.

Atsisveikinimai – ir žodžiu, ir raštu

Nors atsisveikinti su M. Gudynu susirinko keliasdešimties JAV lietuvių organizacijų atstovai, tačiau renginio metu buvo išvengta prie scenos nutįsusių eilių, kuriose rikiuotųsi kalbėtojai. Keli sveikintojai, kuriems renginio organizatoriai leido pasisakyti, suprato rengėjų norą – kalbėjo iš esmės ir lakoniškai, arba taip, kad kai kas salėje braukė ašaras.

Atsisveikinimo žodžius tarė iš Rytų pakrantės atvykę JAV Lietuvių Bendruomenės (LB) Krašto valdybos vicepirmininkai Juozas Kazlauskas ir Laima Liutikienė, verslininkas, lietuvių kultūros muziejaus įkūrėjas ir geras M. Gudyno draugas Stanley Balzekas, JAV LB prezidiumo pirmininkas Juozas Polikaitis, įteikęs knygą, pavadintą „Tobula”. Joje – visų Amerikoje esančių lietuvių organizacijų atsisveikinimo ir padėkos žodžiai, nuotraukos.

Dar kelis sakinius pridėjo ir „Draugo” vyriausia redaktorė Ramunė Lapas. Jos vadovaujamo laikraščio dovana – net į dvi kompaktines plokšteles įrašyti „Draugo” numeriai, kuriuose buvo rašyta apie LR generalinį konsulatą Čikagoje bei jam vadovavusio M. Gudyno darbus. Iš viso 250 straipsnių!

Po konsulato darbuotojos Agnės Vertelkaitės už širdies griebiančios kalbos – jautrus visų LR generalinio konsulato Čikagoje kolegų atsisveikinimas ir bendras emocingas apsikabinimas scenoje. „Bijojau, kad Agnė per daug nepasakytų, bet vis vien pasakė daug”, – slėpdamas susijaudinimą pajuokavo M. Gudynas. Beje, šventės metu toje pačioje scenoje buvo atsisveikinta ir su Agne – ji pasirinko kitą darbą ir netrukus išskrenda į Lietuvą. (Apie tai, koks tai darbas, su kokiomis mintimis Agnė palieka Ameriką – „Draugo” skaitytojams papasakosime viename iš kitos savaitės numerių).

O tie šventės svečiai, kuriems nebuvo skirta laiko scenoje, tačiau norėjo ką nors nuo savęs ar savo organizacijos pasakyti M. Gudynui – galėjo tą padaryti: viso renginio metu per susirinkusiųjų rankas keliavo storas sąsiuvinis, į kurį galima buvo išlieti susikaupusias mintis ir jausmus. Daugelis rašė – sąsiuvinis pilnėjo. Salės kampe stovėjusi didelė kraičio skrynia buvo prikrauta įvairių atminimo dovanų, skirtų konsului. Tarp jų – net ir amerikietiška pagalvė. Šventės kulminacija – „Dainavos” pradėta ir visos salės pagauta daina „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos”.

Svarbiausia žinia

O kokią svarbiausią žinią į Lietuvą po penkerių metų darbo ir gyvenimo Amerikoje parsiveža Marijus Gudynas? Tai, kad be pagrindinės Lietuvos, nuo seno esančios prie Baltijos jūros, pasaulyje yra ir daugiau mažų Lietuvų, kurios iki galo nėra pažintos ir ištyrinėtos. Viena iš jų – labai įdomi ir pilna netikėtų atradimų, pasilieka čia, Čikagoje.

Šventės organizatoriai ir rėmėjai svečių neišleido alkanų. Visi vaišinosi salės pasienyje ant stalų išdėliotais užkandžiais, skanavo įspūdingo dydžio tortų, lietuviško šakočio.

Šventės scenarijų kūrė: Asta Zimkienė, Giedrė Knieža, Austėja Sruoga, Agnė Vertelkaitė, Vytas Čuplinskas, Darius Polikaitis, Linas Umbrasas, maisto patiekimu rūpinosi Vesta Valuckaitė.

Prie visų svarbių šventės darbų ir salės puošybos prisidėjo ne mažiau kaip šimtas privačių talkininkų ir įvairių organizacijų atstovų.

Renginį parėmė:

Lietuvių Fondas
Vydūno jaunimo fondas
Ateitininkų šalpos fondas
Lietuvių meno ansamblis „Dainava”
Lietuvių dailės muziejus, galerija „Siela”
Mothers Foundation
JAV LB Waukegan apylinkė
Balzeko lietuvių kultūros muziejus
Mažosios Lietuvos fondas ir draugija
Čikagos lituanistinė mokykla
Maironio lituanistinė mokykla
Pal. Jurgio Matulaičio misija
Kavinė „Rūta”
JAV LB Vidurio vakarų apygarda
Tautinių šokių grupė „Suktinis”
Lietuvos šaulių sąjunga išeivijoje
Dainavos stovykla
„Lina Embroidery”
Ateities jaunučių „Daumanto” kuopa
Maluko bendrovė „HMD Trucking Inc”
Bendrovė „Dev Bridge”
Draudimo bendrovė „Goodwill”
Siuntinių bendrovė „Atlantic Express”
Restoranas „Kunigaikščių užeiga”
Kavinė „Senasis Vilnius”
Pasaulio lietuvių centras”