J. Markulis. Išdaviko anatomija

Vitalius Zaikauskas.

Neseniai pasirodė istoriko, publicisto, Seimo nario Arvydo Anušausko knyga „Išdavystė. Markulio dienoraščiai”. Autorius A. Anušauskas studijavo Vilniaus valstybinio universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Istorijos fakultete. 1995 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Vienuolika metų buvo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius, periodinio žurnalo „Genocidas ir rezistencija” mokslinis redaktorius. 1999-2001 m. – Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti mokslinių tyrimų programų koordinatorius. Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto narys. LR Seimo narys nuo 2008 m., buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, nuo 2012 m. – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys. 2008-2012 m. – Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos narys, nuo 2016 m. – Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijos pirmininko pavaduotojas. Nuo 2013 m. – Seimo parlamentinės grupės „Už istorinę atmintį ir teisingumą” pirmininkas.

Knygos įžangoje autorius rašo: „Kiekvienas skaitantis apie ginkluotą pasipriešinimą okupacijai 1944–1953 metais, kai tik pradedama kalbėti apie išdavystes, iš karto prisimena vieną pavardę – Markulis”. Tarp rezistencijos dalyvių buvo žinomas slapyvardžiais Erelis, dr. Narutavičius. Agentūriniai vardai: Ąžuolas bei Noreika, taip pat pasirašinėjo dr. Šalčiūnu, J. J. Petrovu. Su jo vardu siejama viena didžiausių sovietinio saugumo operacijų, įgyvendinta 1946-1948 m. Jos pasekmė – sukurta fiktyvi pasipriešinimo vadovybė, siūliusi keisti kovos taktiką į pasyvų pasipriešinimą, negailestingi okupantų smūgiai pasipriešinimo judėjimui ir agentų prasiskverbimas į pasipriešinimo tinklą. Buvo atskleistos tūkstančių pasipriešinimo dalyvių tapatybės. Jų laukė lageriai, o artimųjų – tremtis. Norint išsiaiškinti, kas žmogų veda išdavystės link, o išduotuosius – keršto link, verta pavartyti jų laiškus, dienoraščius, užrašus.

Juozo Albino Markulio (1913 m. gimė JAV, Pittsburghe – mirė 1987 m. Vilniuje) istorija kaip tik ir leidžia visapusiškai patyrinėti žmonių silpnybes, gyvenimo klystkelius. 2011 m. kai kurie rankraštiniai J. Markulio dokumentai pasiekė Lietuvos ypatingąjį archyvą. Iš pradžių jų buvo rasta nedaug, tačiau rinkinys vis pildėsi. O dar kiek vėliau atrastos kelios dėžės ir lagaminas su tūkstančiais dokumentų lapų. Iš JAV atkeliavo paties Markulio ir jam rašytų laiškų, rankraščių.

Oficiali J. A. Markusio biografija gan skurdoka. Nuo 1930 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, 1935 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teologijos fakultetą. 1936 m. rugsėjo mėn. pašauktas į Lietuvos kariuomenę. 1937 m. baigė Karo mokyklą, suteiktas atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis. 1941 m. baigė VDU Medicinos fakultetą. Buvo Šaulių sąjungos narys. Iki 1943 m. dirbo VDU Žmogaus anatomijos katedros asistentu. 1943 m. vokiečių okupantams uždarius universitetą, dirbo Ukmergėje ir Utenoje apskrities gydytoju. 1943 m. įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA). 1944 m. spalio mėn. paskirtas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos katedros vedėju ir vyr. dėstytoju. 1944 m. gruodžio 28 d. žuvus LLA vadui Kaziui Veverskiui ir LLA archyvui patekus į NKVD rankas, suimtas ir 1945 m. užverbuotas MGB. Beje, vienu agentūriniu slapyvardžiu pasirinko savo paties išduoto ir Tuskulėnuose nužudyto kapitono Jono Noreikos pavardę.

J. Markulis pažinojo daug inteligentų patriotų, vokiečių okupacijos metais dalyvavo rezistencinėje veikloje, todėl ilgą laiką daug kam nekėlė įtarimo. Pirmosios jo, kaip agento, užduotys buvo sekti savo katedros kolegą ir istoriką Bronių Dundulį. 1945 m. vasarą, pasinaudojęs senaisiais LLA ryšiais, išdavė kleboną kun. Petrą Liutkų-Juodąjį Petrą ir pirmąjį Vytauto apygardos vadą kapitoną V. Gumauską-Gailių.

1946 m. MGB nurodymu įkūrė neva pogrindinį Vienybės komitetą, kurio tikslas – suvienyti ir likviduoti visą ginkluotą pogrindį. Tais pat metais su Tauro apygardos partizanais Juozu Lukša ir Algiu Varkala bei iš Vakarų atvykusiais Jonu Deksniu-Daunoru ir Vytautu Staneika pasirašė aktą apie vieningos organizacijos – Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio – įsteigimą. O dar už poros mėnesių Vilniuje surengė partizanų vadų pasitarimą, po kurio suimamas ir vėliau sušaudomas Didžiosios Kovos apygardos vadas Jonas Misiūnas-Žalias Velnias. Vykdydamas čekistų užduotis įkūrė Vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų štabą, kurio daugumą narių sudarė NKVD agentai. 1946–1948 m. dalyvavo bemaž visose svarbesnėse čekistų operacijose naikinant Lietuvos partizanų vadovybę. Dėl nusikalstamos J. Markulio ir jo agentų veiklos buvo suimta 178 ir nužudyta 18 partizanų.

J. Markulis propagavo pasyvią rezistenciją, jo tikslas buvo nutraukti ar bent apriboti karinius veiksmus prieš okupantus, pervedant kovotojus iš veikiančių būrių į nelegalią padėtį miestuose. Čia, kontroliuojant dokumentų padirbinėjimą bei sukuriant butų-spąstų sistemą, palaipsniui tikėtasi sunaikinti visą pogrindį. Netrukdoma Erelio veikla bei pogrindžio veikėjų suėmimai sukėlė įtarimų. 1947 m. sausio mėn. pradžioje Juozas Lukša demaskavo išdaviką, nors kai kurie partizanų vadai dar ilgai tikėjo Ereliu. Tauro, Dainavos ir Kęstučio apygardos nuo jo veiklos atsiribojo. Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys įsakė Erelį likviduoti.

Dėl to, kad apie išdavikišką veiklą sužinota lietuvių išeivijoje Vakaruose ir bijant susidorojimo, 1948–1954 m. J. Markulis buvo išsiųstas į Leningradą, I. Pavlovo fiziologijos instituto morfologijos laboratoriją. 1956 m. jis išbrauktas iš agentūrinio tinklo ir įtrauktas į rezervą. Tik visai nuslopinus partizaninį judėjimą grįžo į Lietuvą, nuo 1954 m. dėstė Vilniaus universitete, 1970 m. jam suteiktas profesoriaus laipsnis. Paskutinįjį savo gyvenimo dešimtmetį (1977-1987), dirbo VU Patologijos ir teismo medicinos katedros vedėju.

Būtų sunku trumpai aprašyti jo karjeros vingius – nuo uolaus kataliko, perspektyvaus klieriko iki radikalaus ateisto, nuo karo mokyklos neryškaus studento iki ryškaus, kruopštaus, sugebančio labai racionaliai apskaičiuoti žmonių veiksmus, kartais netgi persistengiančio savo iniciatyvomis MGB/KGB agento.

Skaitant knygą stebina jo klastingumas, sugebėjimas lengvai bendrauti su parankiais žmonėmis. Gajus, prisitaikantis prie sudėtingų, kartais labai sparčiai besikeičiančių aplinkybių ir politinių vėjų. Mokėjo gyventi. Mokėjo iš visko pasidaryti sau naudos – netgi materialios. Galėjo sau leisti sovietinio valdininko prabangą. Greičiausiai ir dabar, nepriklausomoje Lietuvoje (jeigu būtų pavykę nuslėpti savo praeities baisiausius nusikaltimus ir išdavystes, dėl kurių žuvo daug žmonių), jis gyventų puikiai, gal būtų prasimušęs ir iki aukštų postų.

Kaip labai taikliai apie šią Arvydo Anušausko knygą pasakė vienas kolega žurnalistas – tai knyga, tokia kupina intrigos, paslapčių, prieštaringų Markulio jausmų, poelgių, istorijos vingių, kad pagal ją būtų galima sukurti ne vieną „Hollywoodo” vertą filmą.

Perskaičius knygą skaitytojui paliekama vietos ir apmąstymams: kas yra išdavystė? Kodėl ir kaip tampama išdaviku (kalbant apie išdavystę pačia plačiausia prasme), kaip jaučiasi išdavikas, kaip randama ir kaip sau pačiam paaiškinami patys žemiausi ir niekingiausi darbai…

Tikiuosi, kad ši knyga turės ir tęsinį. Galbūt ne vieną. Gal ateityje sužinosime, kur sovietai paslėpė palaimintosios Barboros Žagarietės palaikus, ką slepia Vilniaus dominikonų bažnyčios požemiuose buvę mumifikuoti palaikai? J. Markulis, kaip teismo ekspertizės specialistas, vykdė ne vieną slaptą KGB užsakymą.

O vienos paslapties išaiškėjimo tikiuosi ir aš – savo archyvuose turiu žinomo mokslininko, žuvusio itin mįslingomis aplinkybėmis, kuriose šmėžuoja ir KGB šešėlis, kalbininko baltisto prof. Jono Kazlausko (1930-1970) mirties priežasties medicininės išvados, kuri yra patvirtinta vis to paties Juozo Markulio parašu, kopiją…