Julius Pranevičius: Labiausiai Indijoje pasiilgstame JAV lietuvių

Renata Gaidienė.

„Mes vis pakalbame šeimoj ir draugams pasakoju, kad jeigu ir nebūčiau konsulas, jeigu būčiau tik šiaip čia kokiais nors reikalais atvažiavęs, greičiausiai irgi dalyvaučiau bendruomenės veikloje. Man įdomu, prasminga. Nors, žinoma, nėra paprasta išvažiuoti kiekvieną savaitgalį”, – prieš trejus metus interviu „Draugui” sakė tuometinis LR generalinis konsulas New Yorke Julius Pranevičius, kuris ir dabar, dirbdamas Indijoje, ilgisi lietuviškos niujorkiečių bendruomenės ir jų veiklos.

Su Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Indijoje Juliumi Pranevičiumi kalbuosi telefonu ir nustembu, kad tarp Lietuvos ir Indijos yra tik 3.5 valandų laiko skirtumas. Antra didžiausia pasaulio valstybė mums vis dar atrodo tolima ir mažai pažįstama.

„Kad suprastum Indijos dydį, reikia sudėti visus Amerikos, Kanados, Europos, Rusijos ir Japonijos gyventojus. Gal net pridėti Korėją ir Australiją. Ir vis tiek tai bus mažiau nei gyventojų skaičius Indijoje. Kai kalbame apie tokio masto kultūrą, privalome gerai ją pažinti”, – sako diplomatas.

2018 m. baigęs Lietuvos Respublikos generalinio konsulo kadenciją New Yorke, Julius Pranevičius išvyko į Indijos sostinę Delį ir yra Lietuvos atstovas Indijoje, Bangladeše, Šri Lankoje bei Nepale. Kokie iššūkiai diplomato laukė naujame karjeros etape?

Geografiškai Indija yra arčiau Lietuvos nei New Yorkas, tačiau minėjote, kad jaučiatės lyg gyvendami kitoje planetoje. Kaip Jūsų šeimai sekasi gyventi ir dirbti šioje tolimoje kultūroje?

Nors Delis labai didelis miestas, artimiausią dešimtmetį pretenduojantis tapti didžiausiu pasaulio megapoliu, gyvenimas čia vyksta atskirose bendruomenėse. Mūsų vyresnieji vaikai Elena ir Vincas tęsia mokslą amerikietiškoje mokykloje. Tiesa ta, kad čia įmanoma pasiimti Indijos tiek, kiek nori: gali gyventi visiškai amerikietišką gyvenimą ir Indiją matyti tik per automobilio langą. O gali pasinerti į visas šios šalies kultūrines ir kulinarines gelmes.

Pasiilgstame lietuviško gyvenimo, kurį gyvenome New Yorke – tų lietuviškų savaitgalių, šokių ir dainų švenčių, krepšinio varžybų ir lietuviškų mokyklų, kuriomis nuoširdžiai žaviuosi. Lietuvių bendruomenė Indijoje yra maža, išsibarsčiusi po visą šalį.

Ar žmonės iš Lietuvos paliko pėdsakų šiame regione?

Net labai daug! Štai, pavyzdžiui, XX a. pradžioje Šri Lankoje kunigų seminariją įkūrė arkivyskupas Vladislavas Zaleskis iš Vilniaus. Seminarijos bažnyčioje kabo Švč. Aušros Vartų Marijos paveikslas, vietiniai žmonės žino jo istoriją.

Bet bene didžiausią įtaką Indijos istorijoje turėjęs iš Lietuvos kilęs asmuo yra žydų kilmės dr. Hermann Kallenbach. Dr. Kalenbach buvo vienas artimiausių Indijos išsilaisvinimo judėjimo lyderių Mahatma Gandhi bendražygių ir finansinių rėmėjų dar tuomet, kai juodu gyveno Pietų Afrikoje. Jų bendrystėje gimė nesmurtinio pasipriešinimo filosofija, lėmusi Indijos išsilaisvinimą iš Britų imperijos. Indus labai domina šis ryšys, kaip ir Lietuvos dainuojančios revoliucijos istorija.

Turbūt nėra lengva pristatyti mažą mūsų šalį tokioje didelėje valstybėje. Ko griebiasi diplomatai? Gal praverčia lietuvių ir senosios indų kalbos – sanskrito – sąsajos?

Visuomet pasinaudojame proga indams priminti, kad lietuvių ir sanskrito kalbos yra panašios. Mes esame išleidę žodynėlį, kuriame rodome, kad net 108 žodžiai skamba identiškai arba labai panašiai lietuvių ir sanskrito kalbose. Sanskritas yra svarbi indų identiteto dalis, nes indai bando atsigręžti į savo kultūrinį istorijos etapą prieš musulmonų dinastijų ir britų valdymą.

Šie kalbų tyrinėjimai yra gana seni. Žymus lietuvių antropologas Antanas Poška 1928 m. motociklu atvažiavo iš Lietuvos į Indiją ir jau tuomet ieškojo kultūrinių sąsajų.

Lietuvos universitetuose didžiausią procentą tarptautinių studentų sudaro indai. Kodėl aktualus Lietuvos aukštasis mokslas indų jaunimui?

Lietuvoje mokosi apie tūkstantis indų studentų, bet galimybės pritraukti talentingų studentų yra daug didesnės. Šalyje, kurioje net 50 proc. populiacijos yra jaunesnė nei 25 metų, geras išsilavinimas yra vienas pagrindinių sėkmės raktų, norint laimėti aršią konkurenciją. Indus tenkina Lietuvos mokslo kokybė, gyvenimo sąlygos ir tai, kad diplomas yra pripažįstamas visoje Europoje. Teko dalyvauti Delio Mount Carmel mokyklos surengtoje Lietuvos savaitėje. Buvau nustebęs, kaip įsigilinę mokiniai buvo į Lietuvos istoriją ir politinę sistemą, net gamino lietuviškus patiekalus. Kai matai tiek daug smalsių, gabių, motyvuotų jaunų žmonių, supranti, kad šios šalies potencialas yra labai didelis.

Girdėjome apie didelius pandemijos mastus Indijoje. Ar situacija jau suvaldyta?

Čia buvo ilgas nepertraukiamas suvaržymų etapas – nuo praėjusių metų kovo iki lapkričio mėnesio. Pradžioje negalėjome išvažiuoti iš savo gyvenamojo rajono, vėliau viskas po truputį grįžo į savo vėžes, bet tarptautiniai skrydžiai vis dar neatnaujinti. Yra versija, kad Indijoje jau susiformavo kolektyvinis imunitetas, nes kai kuriose vietose yra daug persirgusių.

Pandemijos pradžia buvo sunkus metas ambasadai, nes daugybė lietuvių buvo užstrigę atokiausiuose šalies kampeliuose esančiuose ašramuose. Turėjome su visais susisiekti ir rasti būdų jiems grįžti į Lietuvą.

Pastarosiomis dienomis Indiją labiau matome kaip pagrindinę pasaulio vaistinę, generuojančią mums aktualias vakcinas nuo COVID-19 viruso. Ar Jums taip pat ten­ka įsitraukti į vakcinų diplomatiją?

Apie du trečdaliai visų pasaulio vakcinų yra gaminama Indijoje, nes indai turi pajėgumų gaminti milžiniškus kiekius. Lietuva vakcinas perka per Europos Sąjungą, tad mes vakcinų diplomatijoje tiesiogiai nedalyvaujame. Pandeminėje situacijoje Indija aktyviai tiekia vakcinų į kaimynines šalis ir taip didina savo įtaką regione.

Na, o aš, susitikinėdamas su didelėmis farmacijos įmonėmis, stengiuosi pasakoti apie galimybę dirbti su Lietuvos biotechnologijų įmonėmis ir kurti bendrus tyrimų centrus. Manau, kad mes turime ką pasiūlyti net ir tokiai farmacijos industrijos gigantei, kaip Indija.

Jūsų žmona Diana taip pat yra Lietuvos diplomatė. Ar jos karjeroje dabar pauzė?

Mums pasisekė, kad lig šiol galėjome derinti mūsų abiejų karjeras – Briuselyje ji dirbo Lietuvos ambasadoje, o aš dirbau atstovybėje prie Europos Sąjungos. New Yorke Diana dirbo misijoje prie Jungtinių Tautų, o aš ėjau generalinio konsulo pareigas. Tačiau Indijoje turime tik vieną diplomatinę atstovybę ir mūsų įstatymai neleidžia tiesioginio pavaldumo. Kol kas Diana augina mūsų jauniausią sūnų Adomą ir ketina šią pauzę nuo diplomatinio darbo išnaudoti mokymuisi. Žinoma, Diana pasiilgsta diplomatinio darbo.

Kadaise juokaudavome, kad mūsų gyvenimas visuomet suksis aplink Europos Sąjungos institucijas. Tačiau diplomatiniame darbe būna visokių netikėčiausių posūkių. Jie mus keičia, parodo, koks platus yra pasaulis. Iš Amerikos išvažiavome laisvesni ir drąsesni. O štai Indija mums atveria nematytus horizontus, kuriuos stengiamės pažinti ir rasti juose naujų galimybių Lietuvai.