DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Virginija Petrauskienė.
Lietuvos vėliavos spalvomis suspindusios Ramiojo vandenyno bangos – tarsi kelias, kuris gali bent mintimis mus nuvesti į Lietuvą. Tokios interaktyvios šviesos meno instaliacijos idėja gimė Los Angeles gyvenančios Vaidos Kidykaitės vaizduotėje. Šią jos idėją palaikė ir padėjo įgyvendinti LR generalinio konsulato Los Angeles darbuotojai.
Apie tai, kaip Santa Monicos paplūdimyje tamsoje nusitiesė trispalvis kelias per bangas ir ką apie save papasakojo Vaida Kidykaitė.
Vaida Kidykaitė, 29-erių architektūros dizainerė ir menininkė, jau daugiau nei penkerius metus gyvena Los Angeles. Mergina prisipažino, kad tik atvykusią, ją užbūrė šio krašto gamta ir spalvos bei šviesos – saulėlydžiai, švyturys tamsoje… Nors ir pasijutusi čia kaip namuose, nepaliauja ilgėtis Lietuvos. O iš to ilgesio gimsta nuostabių meno projektų idėjos.
Vaida, papasakokite kaip gimė idėja sukurti tokią nuostabią šviesos instaliaciją ir kaip gavote konsulato palaikymą?
Man šie metai buvo tikrai nelengvi. Gyvendama Amerikoje, dažnai galvoju apie Lietuvą ir joje likusius savo artimuosius tėvus ir brolį. Todėl norėjau meninės išraiškos pagalba pabandyti nors trumpam suvienyti išsibarsčiusius po pasaulį lietuvius. Visada žaviuosi nuostabia, nuolat kintančia gamtos skleidžiama šviesa. Čia, Los Angeles, ši gamtos šviesa kuria nuostabų pasaulį: mane žavi saulėlydžiai, dangaus spalvos, švyturio šviesa tamsoje… Todėl kilo mintis kurti meną vandenyno pakrantėje, nes ši erdvė – tarsi galerija po atviru dangumi. Mane įkvėpė bangos ir jose atsispindinti mėnulio šviesa. Kilo mintis, kad taip šviesomis būtų galima sukurti trispalvį kelią, nusitęsiantį „namo” per Ramiojo vandenyno bangas. Pirmiausia pabandžiau pati keliais nedideliais prožektoriais nušviesti vandenyno pakrantę. Tą nufilmuotą mini instaliaciją kartu su nuotraukomis nusiunčiau buvusiam LR generaliniam konsului Los Angeles Dariui Gaidžiui, nes man buvo labai svarbi jo nuomonė. Jis mane padrąsino ir patarė kreiptis į laikinai konsulatui vadovaujančią Agnę Gurevičienę ir konsulato darbuotoją Aistę Vitkauskę. Jos mielai sutiko paremti mano idėją ir surengti interaktyvią šviesos instaliaciją. Aš nustebau, kad viskas pavyko taip greitai. Juk dėl COVID-19 apribojimų teko gauti leidimą iš Santa Monicos savivaldybės. Taip pat baiminomės, ar nepaaiškės, kad mūsų sumanyta akcija gali kaip nors pakenkti jūros faunai…
Kaip reagavo žmonės į tą fantastišką trispalvio kelio per bangas reginį?
Mūsų akcija prasidėjo tuomet, kai sutemo, maždaug 7 valandą vakaro. Tuomet, kai nušvito kelias per bangas, prie vandenyno tarsi atsivėrė meditacinė erdvė. Susirinkusieji kiekvienas turėjo progą mintyse pagerbti Lietuvą. Žmonės fotografavosi, prie lietuvių jungėsi amerikiečiai, kurie tuo metu buvo paplūdimyje. Kai kurie, vedžiojantys šunis, pamatė iš tolo šviesą ir atbėgo klausti, kas čia vyksta. Tuo pačiu atlikome šviečiamąjį darbą – jiems papasakojome apie Lietuvą.
Vaida, tai, tikriausiai, jau nebe pirmoji jūsų idėja šioje galerijoje po atviru dangumi?
Taip, buvau užsidegusi statyti smėlio miestus. Pasigaminau trimačiu spausdintuvu savo namų, esančių Skuode, formą (panašią į pyragų kepimo formas) ir ėmiau statyti miestus, kuriuose išdygdavo iki 100 namų. Ta Skuodo namų idėja taip pat kilo iš ilgesio.
Pats laikas paklausti, kaip ir kada atsiradote Amerikoje, ir ką čia veikiate?
Aš esu architektūros dizainerė ir menininkė. Atvykau į Ameriką prieš kiek daugiau nei penkerius metus tęsti architektūros studijas, kurias pradėjau Anglijoje.
Dar būdama 12-metė, žinojau, kad norėsiu mokytis užsienyje. Tomis savo kalbomis visada gąsdindavau tėvus. Nežinau, kodėl tokia mintis mane buvo apsėdusi. Gal todėl, kad dar mokykloje buvau aktyvistė, dalyvavau įvairiuose mainų projektuose, kai mokiniai kuriam laikui važiuoja mokytis į kitą šalį. Aš net tris kartus važiavau į Graikiją, Vokietiją… Tas mane uždegė, man patiko tarptautinis bendradarbiavimas. Todėl, dar nebaigusi Skuodo vidurinės mokyklos, jau žinojau, kad esu priimta į Anglijoje esantį Middlesex universitetą mokytis interjero architektūros. Ten įgijau interjero architektūros bakalauro laipsnį. Anglijoje dirbau architektūros dizainere Bluebottle Architektūros ir Dizaino kompanijoje. Beje, Europoje buvau nominuota D&AD dizaino nominacija (D&AD yra kūrybos organizacija, kuri nominuoja ryškiausius talentus visame pasaulyje). Tai man atvėrė daugiau kelių.
Prieš atvykdama į Ameriką, pradėjau rinktis, kur galėčiau baigti magistro studijas – susiradau Los Angeles esantį privatų Sci-Arc Southern California Institute of Architecture. Kartu su tėvais surinkome visus pinigus, kiek galėjome skirti mano mokslams – jų užteko tik pusmečiui. Nutariau tą pusmetį pasimokyti, pamatyti, kas ir kaip toje Amerikoje. Tačiau taip atsitiko, kad to privataus universiteto vadovybė nusprendė man paskirti 15 tūkstančių dolerių stipendiją. Tai man prilygo stebuklui, aš galėjau jame mokytis visus metus. Dabar dirbu pagal specialybę Studio PCH bendrovėje, įsikūrusioje Los Angeles, Venice, California. Per tą laiką, kai išvykau iš Lietuvos, teko padirbėti ir Europoje, ir Amerikoje, ir Azijoje (buvau išsiųsta trim mėnesiams į komandiruotę Kinijoje).
Ar Amerikoje žadate pasilikti? Ar čia jus jau aplankė tėvai?
Negaliu planuoti savo gyvenimo labai toli į priekį, gal tik kelerius metus galėčiau numatyti. Man čia, Californijoje, labai patinka. Per Lietuvių Dienas susipažinau su kai kuriais čia gyvenančiais žmonėmis. Turiu darbo vizą, tad jaučiuosi saugiai ir tvirtai. Tėvai dar nebuvo manęs aplankyti šioje šalyje, sutrukdė pandemijos apribojimai visame pasaulyje. Bet tikiuosi, kad netrukus COVD-19 kliūtys išnyks ir mano tėvai galės atvykti į Ameriką.
