Kai pabodo vaikytis amerikietišką svajonę…

Artūras Jakubonis.

Kai po 17 m. gyvenimo JAV ap­lankai 29 šalis, kai uždedi varnelę ir ant žymiausių šios šalies lankytinų vietų, kai dirbi tam, kad turėtum daugiau pinigų, didesnį namą ir naujesnį auto ir tuo pačiu daugiau beprasmių išlaidų, imi galvoti – ką čia nuveikus, ką daro ne visi…

Europoje visi kalba apie El Camino, Šv. Jokūbo kelią Ispanijoje (800 km/500 mylių). Nutariau išmėginti jėgas ir aš. Pradėjau ieškoti informacijos Google. Kadangi Google – amerikietiška kompanija ir kadangi visi amerikiečiai dideli patriotai (America first), man pirmiausia atvertė informaciją apie Appalachian trail. Nieko nebuvau apie tai girdėjęs, nors beveik 4 metus gyvenau visai šalia. (Buvau per daug užsiėmęs besivaikydamas amerikietišką svajonę). Oficialus tinklalapis http://www.appalachiantrail.org skelbė, kad tai ilgiausia oficiali pės­čiųjų trasa pasaulyje (2200 my­lių/3542 km). Ja galima eiti tik pės­čiomis, nenaudojant nei dviračių, nei arklių ar kitokių nešulinių gyvulių. Viskas, ką turi, tai kuprinė ir tu pats. Kaip vėliau sužinojau, yra dar dvi ikoninės kuprinėtojų (backpackers) trasos JAV. Be Appalachian trail, kitaip AT, vakarų pakrantėje yra dar Pacific Crest Trail (PCT 2650 mylių/4265 km) ir Continental Divide Trail (CDT 3100 mylių/4989 km). PCT ir CDT jau leidžiama keliauti ne tik pėsčiomis, bet ir arkliais ar kitais gyvūnais. Nemažai kuprinėtojų entuziastų svajoja įveikti visas tris trasas ir užsidėti taip vadinamą  trigubą karūną (Tripple crown). Nedaug kam pavyko tai padaryti, tik šiek tiek daugiau nei 900 žmonių. Ir vienas tarp jų yra lietuvis Viktoras Kubilius (slapyvardis „PAPPY”). Mes galime didžiuotis tuo, kad jis yra seniausias (87 m.) gyvas Tripple Crowner. JAV kuprinėtojų bendruomenėje jis yra labai gerbiamas. Bet apie Viktorą šiek tiek vėliau.

Appalachian trail

Ši trasa daugiau nei keturis kartus ilgesnė už El Camino trasą. Be to, reikalauja fizinių ir psichologinių jėgų. Sutikau trasoje žmogų, kuris tris kartus kopė į Everesto bazinę stovyklą. Sakė, kad kopimas į Eve­restą kur kas lengvesnis. El Camino yra pasivaikščiojimas parke, palyginus su AT. Kas netikit, galit pa­bandyti patys. Statistiškai tik vienas iš penkių baigia visą trasą. Kelionės pradžioje mano registracijos numeris buvo 900. Baigdamas tapau 120-uoju; tuo metu baigė tik 14 proc. 2018 metai buvo labai nebūdingi AT. Daug snigo ir šalo, daug lijo, tad 6 val. teko eiti pėdos gilumo vandens trasa; teko eiti tornado priešaky, bet apie tai sužinojau tik kitą dieną iš radijo. Aš tik stebėjausi – kodėl tiek daug medžių virsta aplink mane? Nebūdingos oro sąlygos atbaidė daug kuprinėtojų. Per pirmas 3 dienas ar tris savaites pasi­traukia apie 60 proc. žygeivių, kurie suvokia, kad yra netinkamoje ap­linkoje. Likusi dalis pasitraukia vėliau dėl nuovargio, traumų, pritrūksta finansų ar pačioje pabaigoje palūžta psichologiškai. Kas nori numesti svorio be varginančių dietų ir piliulių, šita trasa labai tinkama. Per tris sa­vaites tikrai numesi 5–7 kg. Kelionės pabaigoje 12–14 kg – kaip nebūta.

Pati trasa driekiasi rytinėje JAV dalyje, per senuosius Appalachian kalnus, kurie yra panašaus amžiaus kaip Uralo ar Karpatų kalnai. Pra­sideda Georgia valstijoje, 98 mylios į šiaurę nuo Atlantos, ant Mt. Springer kalno. Kerta keturiolika rytinių valstijų ir baigiasi Naujojoje Anglijoje, Maine valstijoje, Baxter nacionaliniame parke, ant Mt. Katahdin kalno.

Pati trasos idėja gimė 1921 m., kaip vieta žmonėms pabėgti nuo miesto šurmulio ir streso į gamtos prieglobstį, atgauti ramybę ir dvasi­nes jėgas. (Keista, kad jau tuo metu egzistavo stresas; ką anų laikų žmo­nės pasakytų apie dabartį?) Vis daugiau įtakingų žmonių palaikė šią idėją, ir 1937 m. ji buvo baigta. Tik šiuo metu ji šiek tiek pakoreguota, yra ilgesnė už originalią ir pastūmėta toliau nuo civilizacijos. Nuo to laiko šioje trasoje lankosi minios žmonių. Šia trasa kas metai žengia apie 3 milijonus lankytojų; kas pasirenka kaip savaitgalio pramogą, kas savaitę ar mėnesį. Kaip jau minėjau, tik nedi­delė dalis praeina visą kelią.

Pati trasa yra palyginus labai siauras ruožas (300 m pločio, saugomas JAV vyriausybės) laukinės gamtos, visai šal­ia šiuolaikinės civilizacijos. Yra vietų, iš kur gali matyti New Yorko dangoraižius (jei matomumas geras). Tuo pačiu 80 proc. trasos ne­veikia mobiliojo telefono ryšys. Tai lyg 8-ajame dešimtmetyje sustingę miesteliai, kurie bando atlaikyti šiuo­laikinio kapitalizmo grimasas. Tai labiau realus JAV veidas, kuris skiriasi nuo papudruotos ir „Photo­shopu” pakoreguotos JAV amerikie­tiškos svajonės. Tai ne turistinė JAV realybė su savais dideliais vargais ir mažais džiaugsmais. Tačiau tai labai unikali trasa, kuri traukia labai daug europiečių. Europoje tokių dalykų beveik jau nebeegzistuoja.

Kas tie žmonės?

Šioje trasoje nesutiksi prezidentų, ministrų pirmininkų, senatorių ir Kongreso narių, visokių Kardashian lygio įžymybių, kino ar sporto „žvaigždžių”. Tai karminė vieta, kur dar sklando senųjų indėnų dvasios. Kažkada čia būta indėnų šventos vietos, kol juos išstūmė „šiuolaikinė civilizacija”. Dabar tai trasa papras­tiems žmonėms, kurie tyliai, be dide­lių ir garsių kalbų daro savo darbą, kad ši šalis galutinai nežlugtų, ir saugo viltį, kad ateitis bus šviesi visiems čia gyvenantiems, o ne tik sau­jelei „išrinktųjų”. Be paprastų amerikiečių sutikau ne vieną kupri­nėtoją iš Vokietijos, Olandijos, Pran­cūzijos, Didžiosios Britanijos, Kana­dos ir Australijos. Keista, kaip kartais suveda likimai. Teko garbė sutikti amerikiečių karo lakūną, kuris 1992 m. gabeno įrangą į besikuriančią JAV ambasadą Vilniuje, pagyvenusių britų porą, kuri gyvena tame pačia­me mieste, tame pačiame kvartale su mūsų stipruoliu Žydrūnu Savicku, ar olandų kariškį, kuris prieš pusę metų apmokė Lietuvos kareivėlius vai­ruoti pėstininkų mašinas „Boxer”.

Kas tie žmonės? Tai daugiausia jaunimėlis, ką tik po mokyklos ar koledžo, kurie supranta, kad kai įsi­suks į kasdienybę, nelabai turės laiko įgyvendinti tokią svajonę. Tuo labiau gera proga patraukti „žolės”, nes ji le­gali beveik visose valstijose, per kurias driekiasi trasa. Kita dauguma – tai išėję į pensiją kariškiai, jėgos struktūrų atstovai, taip pat vadinamo „vaikų bumo” karta, kurie bando pasivyti laiką. Jie laiko turi daug, bet jėgų vis mažiau. Sutikau dvi išėjusių į pensiją poras, kurie pardavė viską ką turėjo: namus, mašinas ir kitus nelabai reikalingus daiktus (kaip jie patys sakė – mažiau daiktų, mažiau galvos skausmo. Kas prisimena „Hiperbolės” dainą – „Kai nieko ne­turi, tai ir nereikia nieko, tik gaba­lėlio mėlyno dangaus), užsidėjo kup­rines ir dabar visas jų džiaugsmas – laukinė gamta su minimaliais porei­kiais.

Kuprinėtojų mažuma – tai tokie kaip aš, kurie nori pabėgti nuo triukšmo, susilieti su gamta ir leisti savo smegenims pailsėti. Mano motyvacija buvo nusikratyti savo demonų (visokių baimių) ir rasti atsakymą: ar žmonijos kvailumas turi ribas? Mano išvada tokia: žmonijos kvailu­mas ribų neturi, bet vilties dar yra. Kaip sakė vieno filmo herojus: „Žmo­nės kažkodėl atskleidžia geriausias savo savybes pačiose blogiausiose situacijose – kai vyksta karai, stichi­nės nelaimės ar kitokios negandos”. Bendradarbiavimas, o ne konkurencija dar gali padėti žmonėms. Nesu­tinku su šūkiu, kad išgyvena stipriausias. Garsus fizikas I. Newton sakė: „Mes per daug statome sienų ir per mažai tiltų”. O dėl vidinių de­monų – tai reikia ilgesnio laiko jiems įveikti. Mano močiutė sakydavo: „Niekada neišsižadėk ligos, tiurmos ir ubago lazdos”. Kai suvoki, kad negali išvengti tokių „demonų” kaip mirties, senatvės, ligos, skurdo baimių, padeda ir gali džiaugtis gyvenimu.

Kita dalis kuprinėtojų yra, kurie nepritampa prie dabartinės visuo­me­nės ar visuomenė juos atmeta. Ke­lionės metu sutikau vyruką, kuris gąs­dino visus aplink, nes buvo dviejų metrų ūgio, apsirengęs kaip moteris ir su žinduku burnoje. Atrodė nenormaliai ir visi jo šalinosi. Bet pašnekintas pasirodė normalus žmogelis, kuris gimė vyru, bet norėtų būti mo­terimi, tačiau neturi pinigų operacijai, todėl bastosi po miškus, toliau nuo pažangiosios visuomenės. O juk senieji Amerikos gyventojai – indėnai seniai pripažino, kad yra penkios žmogaus kūno būsenos: 1. Vyras; 2. Moteris; 3. Moteris vyro kūne; 4. Vyras moters kūne; 5. Žmogus, kuris negali apsispręsti, kurios lyties jis yra. Indėnai rengdavo savo vaikus iki dešimties metų vienodai. O dabar vaikas dar negimė, o jau rengiami kažkokie „dušai” ir puošiami kambariai mėlynom ar rožinėm spalvom.

Dalis kuprinėtojų yra dabartinių karų veteranai, kurie atbuvę kelis turus Irake ar Afganistane, niekaip nepritampa prie dabartinės visuome­nės, nes nesupranta, kur dingo visos tos demokratinės „vertybės”, kurias jie skleidė kitose šalyse ginklų pagalba. Nemažai jų išeina savo valia ana­pilin. Yra ir labai savotiškų asmenybių. Tokių, kurie visą trasą eina basi. Pradžioje buvau girdėjęs gandus apie juos, bet netikėjau, kol nepamačiau savo akimis. Su gerais batais eiti labai sunku, o basam – kažkas nerealaus. Tokius vaizdus galima pama­tyti youtube https://www.youtube.com/watch?v=GGCQttfTPCQ AT#35 INTO NEW HAMPSHIRE, BARELY Appalachian Trail Thru-Hike 2018 (Vienas vaikinas – antrą minutę ir kitas vaikinas – 6 minutę).

Yra ir labai įdomių asmenybių. Tai Crawford šeima – vyras su žmona ir šešiais vaikais nuo 17 iki dvejų me­tukų. Jaunėlį nešė ant nugaros be­veik visus šešis mėnesius. Sekiau jų kelionę youtube („Fight for Toge­ther”) ir negalėjau atsistebėti, kaip jie nepalūžo. Kita labai įdomi asme­nybė, kurią jau minėjau anksčiau, tai Viktoras Kubilius, „PAPPY”. Kai pra­dėjau kelionę, galvojau būsiu pirmas lietuvis, įveikęs šią trasą. Bet apie pusiaukelę išgirdau gandus, kad dar vienas lietuvis yra trasoje ir kad jis bando sumušti rekordą kaip seniausias žmogus, įveikęs šią trasą. Inter­viu su juo šioje nuorodoje: https://thetrek.co/appalachian-trail/87-year-old-pappy-attempting-become-oldest-appalachian-trail-thru-hiker/. Jam tuo metu buvo 87 m. Oficialus šiuo metu rekordas yra 82 m. Tai įvyko jau prieš 22 m. (1996 m.). Taigi aš jau nebe pirmas. Bet estus ir „braliukus” latvius aplenkėm. Gaila, bet Viktorui šį kartą nepavyko trasos baigti. Trauma ir nuovargis po 7 mėn. jį sustabdė. Bet dėl jo ankstesnių žygių Lietuvos vardas buvo minimas ne kartą.

Kelionės metu sutikti žmonės dėl mano akcento dažnai teiraudavosi – iš kur aš kilęs. Tad Lietuvos (Lithua­nian) vardą minėdavau kokius pen­kis kartus per dieną. Per visą gyvenimą neteko taip dažnai tarti Lietuvos vardo, kaip teko daryti šioje kelionėje.

Ar tai sunki kelionė?

Tikrai taip. Vidutiniškai prirei­kia 6–7 mėn. visiškai įveikti trasą. Man pavyko per 130 dienų (pradėjau kovo 11 d. ir baigiau liepos 18 d.), vidutiniškai 16.92 mylios per dieną (27.2 km). Bet dėl poilsio dienų, logistikos ir kitokių sustojimų dažniausiai eidavau 13–15 val. per dieną, po 20 mylių (32 km). Buvo 3 dienos, kai įvei­kiau maratoną. Pagrindinis kriterijus energijai palaikyti buvo geriamas vanduo. Visą kelionę kamuodavo min­tis – ar kitame sustojime yra vandens. Per šią kelionę taip buvau pripratęs prie natūralaus upelių, šaltinių, ežerų vandens, kad kai mieste ragaudavau čiaupo vandens, negalėdavau gerti dėl chloro koncentracijos. Dabar vėl pripratau. Maisto nešdavausi 5–7 dienoms. Ir vis tiek labai norėjosi valgyti. Turėjau maždaug 1 kg (3000–4000 kal.) dienai. O sudegindavau 6000–8000 kal. Daugiau nelabai pajėgiau pasiimti. Mano kuprinė sverdavo nuo 28 iki 40 LBS (13–18 kg). Kuprinėtojų taisyklės rekomenduoja neštis ne daugiau kaip ketvirtį savo kūno svorio. Kiekvienas papildomas 100 gr ant nugaros labai jautėsi. Pa­gal Murphy dėsnį: „Kai eini nusipirkti maisto, kuprinė apytuštė, ir eini že­myn nuo kalno. Kai apsiperki, tai kup­rinė – sunkiausia, ir tuomet kyli į kalną”. Juk visi miesteliai – prie ke­lių ir slėniuose. Logiška ar ne? Bet po kurio laiko, pastebėjau, kad vis dėlto leistis nuo kalno kur kas sunkiau, nei kopti į jį. Juk ir tikrame alpinizme 90 proc. nelaimių įvyksta leidžiantis nuo kalno, o ne lipant į jį.

Ar galima į šią kelionę leistis fiziškai nepasiruošus? Taip, galima. Bet tada reikia pradėti labai lėtai ir klausytis savo kūno. Nepersistengti. Bet, kaip sakė įžymus rusų karvedys A. Suvorovas: „Sunku pratybose, leng­va mūšyje”. Aš ėjau po šiokių tokių pratybų, todėl buvo lengviau ir beveik išvengiau traumų, išskyrus kelis lengvus negalavimus. Morališ­kai buvo žymiai sunkiau, ypač pa­baigoje. Nors šią kelionę vadinau vaikščiojama meditacija, tačiau pa­baigoje ir medituoti nelabai pavykdavo. Rytais tiesiog per prievartą lįsdavai iš palapinės.

Yra tokie Baltieji kalnai (White Mountains) New Hampshire valstijoje ir toks garsus toje vietoje Mt. Washington. Pagal oro sąlygas – tai pati atšiauriausia vieta žemyninėje Šiaurės Amerikoje. 1934 m. ant to kalno buvo užregistruotas didžiausias vėjo greitis – 231 mylia (372 km) per valandą. Tai didžiausias bet kada žmogaus užregistruotas vėjo greitis žemėje. Kiekvienais metais 1 ar 2 žmo­nės žūva ant to kalno šlaitų, ne­įvertinę staiga besikeičiančių oro sąlygų. Nežinau kodėl, bet būtent šioje vietoje daugelis AT kuprinėtojų palūžta morališkai. Vietinių hostelių šeimininkai vadina juos užšalusiais laike (Frozen in time). Jie užsuka į hostelį dienai ar dviem ir lieka dar savaitei ar dviem. Po to sunkiai pajuda link finišo, o kartais pasuka namo.

Geroji aura

Nepaisant kai kurių sunkumų, vis dėlto ta kelionė turi savo gerąją aurą. Ji apvalo sielą. Buvimas laukinėje gamtoje suteikia naujos energijos. Supranti, kad šiaip nereikia labai daug, kad pasijustum nors iš dalies laimingesnis. Švarus vanduo, šiek tiek maisto, visi būtiniausi daiktai tel­pa į vieną kuprinę. Ir miestų švie­sos neužgožtas naktinis dangus. Ry­tais patekanti saulė. Pradedantys čiulbėti paukščiai. Karštos kavos puo­delis rytą ir skani vakarienė (po ilgo ėjimo visą dieną skanu bet kas). Viskas tavo. Sutinki įvairių gyvūnų, paukščių, kurie beveik nesibaido žmogaus. Teko sutikti visus Big Four (Didįjį ketvertą): elnias, briedis, juo­doji meškutė ir gyvatė barškuolė. Tai ikoniniai šios trasos gyvūnai. Meš­kutę, kaip bebūtų keista, pamačiau miestelyje. Buvo atėjusi patikrinti šiukšlių konteinerių, ieškojo maisto. Virginijoje yra rezervatas, kur gano­si laukiniai poniai, be galo mieli ir protingi padarai. Kelionės pabaigoje jau buvo daug laukinių mėlynių ir aviečių, netgi baravykų. Pakeliui praeini pro tris ąžuolus, kurie yra senesni nei pati JAV valstybė (apie 300 m.). Aišku, jiems toli iki lietuviš­kos Stelmužės, bet vis tiek atrodo įspūdingai. Smagu sutikti daug nau­jų veidų, kurie gyvena ta pačia svajone kaip ir tu. Nesvarbu, kad kai kurie knarkia naktimis, todėl negali normaliai išsimiegoti. Kiti elgiasi su gamta ne taip, kaip liepia AT trasos garbės kodeksas – „Leave No Trace” (nepalik jokio pėdsako). Bet kitų žmonių geri darbai gerokai nusveria tas mažas blogybes.

Ši trasa atsirado ir iki šiol egzistuoja dėl šimtų savanorių, kurie be jo­kio atlygio, o dažnai ir naudodami savo lėšas, atlieka įvairiausius darbus, be kurių trasa gamtos būtų vėl atsiimta. Savanoriai išvalo užžėlusius takus, išgriuvusius medžius, pa­taiso ar pastato potvynių nuneštus tiltus ir tiltelius, prižiūri ir atnaujina prieglaudų (shelter, hub) pastatus. Ir dar daug visokių gerų darbų atlieka, kas gerokai palengvina šią ir taip nelengvą kelionę. Kita grupė geruo­lių yra taip vadinami „Trail Angels” (trasos angelai), kurie daro „Trail Magic” (trasos stebuklus). Jie stovi, kur trasa susikerta su vietiniais kel­iukais ar poilsio aikštelėmis ir savo lėšomis vaišina visus praeinančius kuprinėtojus maistu, gėrimais, stip­riai palaiko morališkai, neretai nuve­ža kur reikia ar net suteikia nakvynę savo namuose be jokio atlygio. Tai žmonės, ant kurių tylaus gerumo dar laikosi ši šalis.

Besidomintiems JAV istorija bū­tų labai įdomu praeiti pro tokias vie­tas kaip Mason/Dixon linija. Tai vieta, kur prasidėjo kertinis JAV istorinis įvykis – pilietinis karas, nulėmęs tolesnę JAV vystymosi kryptį. Einant pro tuos mūšio laukus, kur vyko lemiantys susirėmimai tarp Pietų ir Šiaurės, lieka gilus įspūdis. Kai kurių žmonių galvose šis pilietinis karas vyksta iki šiol, ypač tokiose valstijose kaip Virginia, North Caro­lina, Tennessee.

Taigi, jei  pabodo standartinis gy­venimas, leiskitės į kelionę pėsčio­mis. Appalachian trail apvalys jūsų mintis ir sielą.