Kaip „koronė” pakeitė katės Marusios gyvenimą

Sveiki, aš esu Marusia iš Pane­vė­žio. Kaip jūs ten laikotės už jūrų ma­rių? Pas mus Lietuvoje dėl koronavi­ru­so, kaip bobutė sako, „koronės” įve­­dė karantiną. Tikriausiai žinote. Mūsų, kačių, ta „koronė” tarsi nelie­čia, bet ji smarkiai pakeitė mano gy­venimą. Apie tai ir noriu jums papa­sakoti.

Namuose nebėra kur leteną pa­dėti

Gyvenu trijų didelių dėžučių bu­te su dviem šeimininkais (tarnais) Audriumi ir Aušra. Toliau juos va­dinsiu tarnais, nes gi aišku, kas na­mie ponia ir šeimininkė. Tai va, tarnai jau dvi savaites beveik niekur neina. Vieną dieną grįžo su didžiuliais maišais visokio maisto ir užsida­rė namuose. Anokia čia nelaimė, pa­sakysite. Bet kaip man gyventi, kai namuose vis kažkas painiojasi po letenomis?

Iš pradžių bandžiau juos kelti, kaip priklauso, 7 valandą ryto į dar­bą. Užlipdavau ant didelės senovinės spintos miegamajame ir nuo tylaus iki garsaus miauksėjimo imituoda­vau žadintuvą. Tačiau jie apsiversdavo ant kito šono ir toliau ramiai snausdavo. Turėdavau toms porą va­landų susirasti kuo užsiimti, net pra­dėjau varnas ir žvirblius pro langą skaičiuoti, savo rytinės saulės šešėlį gaudyti ir dar visokias nesąmones da­ryti. Vieną kartą numečiau ir su­daužiau vazą, tai jie iš karto atsikėlė, bet daugiau vazų namie neradau, tai likau vėl su savimi.

Kai tarnai jau išsirioglina iš lo­vos, tai apsimetu labai meili. Burzgiu ir miauksiu reikia – nereikia, nes jie turi pasislėpę mano guliašiuką šaldytuve. Bandžiau aš tą šaldytuvą naktį ir atidaryti, ir pakalbinti, kvaila meta­linė dėžė, tyli ir burzgia kaip mano draugas iš kitos laiptinės per morčių.

Apie kaukių siuvimą ir ginčus su televizoriumi

Tarnai kasdien įsijungia kalban­čią dėžę ir klauso naujienų, o aš sku­bu kur nors pamiegoti, nes, kaip sakiau, „koronė” katėms neįdomi. La­biau­­siai patinka susisukti tamsioje mie­gamojo spintoje, bet mano tarnai­tė Aušra vis mane iš ten iškrapšto. Mat nuo mano kailio visos jos sukne­lės apsiplaukuoja. Šiaip, plaukuotos suknelės dabar madinga, bet ką tu tiems tarnams paaiškinsi, neseka ma­dų visai. Tai įsitaisau ant jų pri­šildytos lovos ir snaudžiu visą dieną. Nors koks ten snaudimas, kai aplink kalbančios, rodančios dėžės vis apie „koronę” šneka, o tarnai su jomis gin­­čijasi. Siaubas.

Vakarop, lovoje prasikamavusi, kad net šonai skauda, atsikeliu pažiū­rėti, ką gi tarnai nuveikė per dieną. Netvarka namie. Tarnaitė visą dieną kažkokias kaukes siuva, todėl aš sku­bu visus siūlus po foteliais pakišti, nes be manęs, žiūriu, nesusitvarko.

Sportas namuose – mano nuopelnas

Tarnas Audrius vakare mankš­tinasi. Juokas man ima, kai jis kojas kilnoja atsigulęs, kad pilvas ma­žesnis būtų. Norėčiau pasakyti, kad mažiau valgytų, bet gi atsimenat, apie tuos maišus maisto pasakojau, matyt kol visko nesunaikins, tai kilnok kojas, nekilnojęs….

Šiaip vakarus aš mėgstu, nes pri­verčiu savo tarną Audrių žaisti slė­pynių arba gaudynių, tad pasiautėjame tose trijose dėžutėse. Pūškuoja vyrukas, gaudo mane, o aš tik šast po lova arba po spinta – ir liežuvį jam rodau. Po to aš jį veju, bet jis neturi kur palįsti dėl savo pilvo, tai greitai jį pagaunu ir grybšteliu nagiukais, kad greičiau bėgtų.

Gal ir be reikalo aš jums pradžioje skundžiausi, kad karantinas siau­bingai pakeitė mano gyvenimą. Gal tikriau pakeitė, bet ne siaubingai, o į gerą pusę. Dažniau maistelio gaunu, tarnus pagainioju, parodau jiems, kaip meistriškai spintomis laipioju…. Seniau tai visi darbe būdavo, tai net pasibarti, tai yra pamiauksėti negalėjau. O dabar visada visi kartu. Jaučiu, kad net pamilstu juos, tuos dvikojus, „koronės” išsigandusius ir labai mielus.

Marusios mintis užrašė Audrius Skačkauskas.