Rokiškio dvaro vertybės. (Algio Vaškevičiaus nuotraukos)

Pirmą kartą vienoje vietoje – grafų Tyzenhauzų palikimas

Algis Vaškevičius.

Dar iki koronaviruso įsisiautėjimo Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus A. Žilinsko galerijoje Kaune surengtas parodos „Uždegta Monmartro ugnies: Rokiškio dvaro dailės kolekcija” pristatymas. Parodoje eksponuojamos meno vertybės iš Rokiškio dvaro kolekcijos, kurios šiuo metu yra saugomos ne viename Lietuvos muziejuje. Tai yra unikali galimybė pamatyt gausią kolekciją vienoje vietoje. Paroda iki muziejaus uždarymo kovo viduryje veikė dvi savaites, vėliau, kai virusas bus įveiktas, ją vėl galės apžiūrėti lankytojai.

Idėja surengti tokią parodą kilo ilgamečiam M. K. Čiurlionio dailės muziejaus buvusiam direktoriui, muziejininkui Osvaldui Daugeliui ir Rokiškio krašto muziejaus direktorei Nijolei Šniokienei. Ilgai brandintą idėją realizavo muziejininkų bei restauratorių komanda, vadovaujama menotyrininkės dr. Aušros Vasiliauskienės.

Atidarydama parodą laikinai M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorės pareigas einanti Daina Kamarauskienė akcentavo, kad paroda yra ne tik moksliškai rimta, pagrįsta tyrinėjimais, bet tuo pačiu ir linksma, žaisminga. Ji planuojantiems atvykti į šią parodą pasiūlė atsinešti sumuštinių ir arbatos, nes norint apžiūrėti visą kolekciją, reikia skirti tikrai nemažai laiko, be to, į ją dar norėsis ne kartą sugrįžti.

Paroda papildyta grafų Tyzenhauzų gyvenimo fragmentų nuotraukomis. Pristatydama parodą dr. A. Vasiliauskienė dėkojo Rokiškio ir Kauno muziejininkams, taip pat visiems, kurie prisidėjo prie šio sumanymo įgyvendinimo: Vilniaus universiteto Zoologijos muziejui už paskolintus Konstantino Tyzenhauzo paukščius, Nacionaliniam dailės muziejui ir kitiems.

Buvęs muziejaus vadovas O. Daugelis papasakojo šios kolekcijos dalies patekimo į Kauną istoriją. Iš vyresnių savo kolegų jis sakė girdėjęs, kad 1941 m. vežimais iš Rokiškio dvaro buvo atvežta meno kolekcija, nes tuo metu dvare  vokiečiai įrenginėjo ligoninę, o ir sovietinė valdžia neleido privatiems savininkams turėti vertybių, jas  nacionalizavo. Jis parodos lankytojus kvietė nuvažiuoti ir į Rokiškį, nes grafų drabužių kolekcija, kuria taip žavėjosi ir mados istorikas Aleksandras Vasiljevas, į šią parodą nebuvo atvežta ir liko Rokiškio krašto muziejuje.

Į parodos atidarymą atvyko ir Nacionalinio dailės muziejaus darbuotojai iš Vilniaus. Jie planuoja dalį kolekcijos pervežti į sostinę, o lapkričio mėnesį paroda „Uždegta Monmartro ugnies: Rokiškio dvaro meno kolekcija” bus atvežta į Rokiškio krašto muziejų.

Tai pirmas atvejis, kai Rokiškio dvaro vertybės, saugomos ir šiame dvare, ir Kaune yra pristatomos kaip visuma vienoje vietoje. Kalbant apie ryšių su Lietuva turėjusias užsienio kilmės didikų gimines, dažniau akcentuojami išlikę nekilnojamojo paveldo objektai, bet grafas Konstantinas Tyzenhauzas paliko gilų pėdsaką ir Lietuvos ornitologijoje.

Pasak parodos rengėjų, Livonijos vokiečių kilmės Tyzenhauzų giminės atstovas grafas K. Tyzenhauzas (1786–1853) buvo garsus Lietuvos zoologas, daugiausia gilinęsis į mokslą apie paukščius. Rokiškio dvaro savininko Ignoto Tyzenhauzo sūnus po mokslų Varšuvoje grįžo arčiau namų Vilniaus universitete studijavo gamtos mokslus ir tapybą pas Joną Rustemą, mokėsi pas žymų gamtininką Stanislovą Bonifacą Jundzilą. 1812 metų kare jis kaip lenkų dalinių karininkas dalyvavo Napoleono žygyje į Rusiją, o po karo kurį laiką slapstėsi užsienyje.

Po amnestijos parvykęs į gimtuosius kraštus, K. Tyzenhauzas sugrįžo ir prie savo pamėgtų gamtos mokslų. Jis tyrinėjo Vidurio Europos paukščius, palaikė ryšius su žymiausiais to laiko Europos ornitologais, daug keliavo po Rusiją, Baltarusiją, Lietuvą, Lenkiją, Ukrainą ir kitas Europos šalis. Meno istorikai pažymi, kad grafo K. Tyzenhauzo palikimas svarbus ne vien mokslui – jis sukaupė meno kolekciją, kurioje 1840 metais buvo daugiau nei 60 kūrinių. Be to, grafas yra autorius kelių šimtų paveikslų ir piešinių, kurių dauguma saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje

K. Tyzenhauzas sukaupė ir didelę biblioteką, kurioje ypač turtingas buvo ornitologijos skyrius. Grafas turėjo apie tris tūkstančius paukščių iškamšų ir didžiulę kiaušinių kolekciją. Jis daug prisidėjo prie zoologijos žinių skleidimo Lietuvoje ir Lenkijoje, sukūrė ornitologijos nomenklatūrą ir terminologiją lenkų kalba. Pastovių miestelyje, kuris dabar yra Baltarusijos teritorijoje grafas įkūrė paveikslų galeriją ir ornitologijos kabinetą. Pastovyse grafas ir mirė, o dalis jo paukščių iškamšų kolekcijos saugoma Vilniaus universitete.

Prieš mirtį K. Tyzenhauzas pavedė savo sūnui Reinoldui išleisti jo neužbaigtą ir paties iliustruotą mokslinį darbą apie paukščių kiaušinius. Sūnus įvykdė tėvo pavedimą: 1862 m. Varšuvoje buvo išleistas K. Tyzenhauzo atlasas „Lenkijos paukščių ovologija”, kuris, mokslininkų nuomone, ir dabar neprarado aktualumo.

Savo turėtą dailės kolekciją grafas surinko keliaudamas ar laikinai gyvendamas užsienyje įvairiais laikotarpiais. Konstantino žentas istorikas Aleksandras Pšezdzieckis (1814–1871) rašė, kad K. Tyzenhauzas kūrinius rinkęs „net degant pabūklų ugniai Monmartre, Paryžiuje”. Galima sakyti, kad ši frazė buvo pranašiška, nes greitai Monmartrą pamėgo ir išgarsino meninė inteligentija.

Naujajai parodai pasitelktas minėtas A. Pšezdzieckio posakis – projektas pavadintas „Uždegta Monmartro ugnies: Rokiškio dvaro meno kolekcija”. Didelę parodoje eksponuojamą kolekcijos dalį sudaro užsienio dailininkų (italų, flamandų, prancūzų, vokiečių) tapybos darbai. Minėtini dailininkai yra Francesco Fontebasso, Marcello Bacciarelli, Salvator Rosa, Guido Cagnacci, Andreadel Sarto, Antoin Mirou, Abraham van Diepenbeeck, Leonaert Bramer, Louis de Caullery ir kt. Su Lietuva susijusių autorių kontekste pirmiausia išskirtini paties grafo K. Tyzenhauzo piešiniai ir akvarelės, jo mokytojo Aleksandro Orlovskio piešiniai ir litografijos.

Šios parodos rengėjai pabrėžia, kad grafai taip pat turėjo gausius „Vilniaus albumo” litografijų, Lenkijos ir Lietuvos valdovų antkapinių paminklų vaizdų rinkinius. Parodoje išryškinamos dvi garsios grafų moterys – Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel Gufjė ir Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdziec­kienė, kurių talentai ir geri darbai atsiskleidė įvairiose srityse.

Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė yra pirmoji moteris rašytoja istorinėje Lietuvoje, rašiusi prancūzų kalba. Parodą taip pat papildo K. Tyzenhauzo ornitologijos kabineto paukščiai, fragmentiški dvaro kasdienio gyvenimo liudytojai – knygos, grafaičių piešiniai ir akvarelės, aksesuarai.

Paskutiniųjų Rokiškio šeimininkų grafų Pšezdzieckių pomėgį fotografuoti rodo gausus mėgėjiškų nuotraukų rinkinys, o dvaro tarnautojų išsaugota drabužių kolekcija bus galima pasigrožėti filmuotoje medžiagoje.