Reportažas iš koronos mūšio lauko. Pašnekesys su dr. Vytu Vaitkum iš pragaro New Yorke

Ona Daugirdienė, MD.

Šiomis pandemijos dienomis mes kiekvienas rūpinamės savo saugumu, stengiamės sumažinti savo užkrečiamumo galimybes. Lengva užmiršti, kad medicinos personalas neturi tokios galimybės. Jie aptarnauja ligonius, kasdien į pavojų statydami savo pačių sveikatą. Tarp jų yra ir nemažai lietuvių.

Žiniasklaidoje girdime ir skaitome apie koronaviruso epicentrą – New Yorko miestą su tūkstančiais sergančių, perkrautomis ligoninėmis, ne­pakankamomis medicinos priemonėmis. Šioje karo zonoje darbuojasi jaunas gydytojas dr. Vytas Vaitkus, Board Certified vidaus ligų ir plaučių ligų specialistas, kartu bebaigiąs ir critical care specialybę. Jis dirba pačiame mūšio lauke. Prieš savaitę pakalbinau jį telefonu 4 val. p. p., išbudin­dama iš ir taip per trumpo miego. Į mano atsiprašymą jis maloniai numojo, sakydamas, kad vis tiek buvo beveik laikas keltis ir ruoštis į naktinę pamainą.

Daktare Vaitkau, norėčiau išgirsti apie dabartinį gyvenimą ir darbą New Yorke užėjus pandemijai. Bet pirmiausia papasakokite, kaip patekote į šį miestą.

Esu gimęs ir augęs Clevelande. Kai baigiau mediciną Ohio University, išvykau į New Yorką atlikti vidaus ligų rezidentūros, po to papildomus metus atlikau kaip „chief resident” ir dabar treti metai specializuojuosi plaučių ligų ir critical care srityse. Taigi New Yorke gyvenu septinti metai. Taip, kaip ir visas pasaulis, tik gal kitame lygyje, šiomis dienomis išgyvenu neįsivaizduojamus įvykius.

Ar trūksta gydytojų, personalo?

Atsakysiu aplinkiniu keliu. Prieš kelias savaites, tai buvo šeštadienis, man teko apžiūrėti vieną ligonį. Pirmadienį man pranešė, kad tas pacientas serga koronavirusu. Man buvo pasakyta likti namuose ir 14 dienų atbūti savikarantiną, kol paaiškės, ar aš nuo paciento neužsikrėčiau. Po dviejų dienų karantino, trečiadienį, buvau pašauktas atgal į darbą su nurodymu nešioti N-95 kaukę. Administracija suvokė – jei ji laikysis tuometinių nurodymų dėl savikarantino, labai greitai ligoninėje nebeliks nei vieno gydytojo, nei kito personalo. Tad mes turėjome dirbti rizikuodami, kad sergame, pacientas turėjo rizikuoti priimdamas potencialiai sergantį gydytoją.

Aš dabar dirbu 12 valandų pamainas, 6 dienas iš eilės. Tada gaunu vieną laisvą dieną ir vėl pradedu iš naujo. Jūs patys spręskite, ar pakanka gydytojų…

Ar galėtum spėti, koks nuošimtis pacientų ligoninėje yra užsikrėtę koronaviru?

Dar prieš kelias savaites ligoninėse buvo užkrėstų ir neužkrėstų, dabar beveik visos lovos užimtos sergančių korona. Mes esame 20 plaučių ligų „fellows” (specialistai) ir rotacijos keliu aptarnaujame 5 New Yorko ligonines, įskaitant ir Kings County ligoninę, didelę viešą miesto ligoninę (jos atitikmuo būtų Čikagos Cook County H., tik dukart didesnė). Mano naujausias paskyrimas yra į SUNY Downstate H., kuri dabar paskirta vien tiktai koronos pacientams. Galite įsivaizduoti visą ligoninę, pilną šių ligonių, ir kaip sudėtinga personalui juos dieną iš dienos aptarnauti ir tuo pačiu mėginti save apsaugoti nuo užkrėtimo.

Klausimas apie asmeninę apsaugą. Buvo didelė krizė dėl nepakankamo aprūpinimo pirštinėmis, kaukėmis, chalatais. Dabar padėtis lyg gerėja. Kaip iš tiesų yra ligoninėse?

Vienu metu buvo taip, kad atėjęs į darbą nežinojai, ar tą dieną ligoninė turės tau ko reikia. Aš svarsčiau, ką daryčiau, jei apsauginės aprangos nebūtų… Bet kažkaip stebuklingai vis iš kažkur atsirasdavo. Prie ligoninės sandėlių stovėdavo sargybinis, saugodamas, kad niekas be leidimo nieko nepaimtų. Kitur apsauginiai reikmenys buvo užrakinti narkotikų spintoje ‒ labiausiai saugomoje vietoje ligoninėje.

Dar vienas pavyzdys. Krizės pradžioje mūsų ligoninės aikštelėje buvo pastatyta palapinė, kur medikai atlikdavo korona testus įtariamiesiems. Po kiekvieno ligonio reikėdavo keisti pirštines ir kaukes. Labai greitai susiprato, kad taip kasdien sunaudojami didžiuliai kiekiai apsauginių reikmenų, o ligoninėje buvo jų trūkumas. Palapinė buvo uždaryta.

Kitas pavyzdys. Mums atsiuntė padėti du daktarus iš kito skyriaus. Tačiau neleido jiems pasiimti apsauginių reikmenų iš ICU atsargų. Šiems geriesiems samariečiams buvo pasakyta patiems kur nors susižvejoti ko reikia.

Kaip tu rengiesi dirbdamas?

Pirmiausia apsivelku medžiaginiais chirurgo rūbais ‒ „scrubs”, ant jų velkuosi antrą sluoksnį tokių pačių, bet popierinių „scrubs”. Kadangi abeji marškiniai trumpomis rankovėmis, velkuosi trečią sluoksnį – chalatą ilgomis rankovėmis. Ant veido pirmiau­sia deduosi N-95 kaukę. Ji turi būti daugkartinė, tad ant jos deduosi vienkartinę. O kadangi dar reikia apsaugoti akis ir viršutinę veido dalį (akiniai šiuo atveju bereikšmiai), ant jos ‒ aukštyn kojom ‒ chirurginę kaukę su permatomu skydu. Ir, žinoma, pirštines bei batus. Dalis šios aprangos turi būti keičiama po kiekvieno ligonio. Tarp kitko, teko nusiskusti ūsus ir barzdą, kad kaukė tampriai prie odos prigultų.

Dabar, kadangi visi pacientai ligoninėje užsikrėtę korona, apranga savotiškai supaprastėjo. Kaip nuotraukoje matyti, ant „scrubs” dabar dėviu tik visą kombinezoną ir apžiūrėdamas ligonius jo nebekeičiu, nebereikia saugoti neužkrėstųjų ‒ jų nėra! Tėvai iš Clevelando parūpino man aukštos kokybės šalmą 3M 6800 su labai efektingu P100 filtru. Labai lengva kvėpuoti jį dėvint. Visi kolegos man to šalmo pavydi.

Girdime, kad yra didelis trūkumas dirbtinio kvėpavimo aparatų.

Aparatų trūksta, bet tai tik ledkalnio viršūnė. Trūksta vietų, kur juos dėti, pradės trūkti ir personalo juos aptarnauti. Visos lovos MICU (Medical Intensive Care Unit) užimtos ventiliuojamų ligonių. Kadangi nebūtinų operacijų nebedaroma, tai visas SICU (Surgical Intensive Care) užleistas korona ligoniams ir net PICU (Pediatric ICU) savo amžiaus ribas praplatino, kad korona ligonis iki 30 metų galėtų būti pas juos paguldytas.

Greitosios pagalbos skyriaus (ER) gydytojai neturėdami ventiliatorių išradingai ne kartą ligoniui sumontavo laikiną kvėpavimo pagalbą. Marle tampriai pritvirtino CPAP kaukę, šiaip naudojamą dėl miego apnėjos, pridėjo ventiliatoriaus vamzdžius, įterpė vožtuvą ir prijungė tiesiai prie deguonies srovės. Nebuvo jokio būdo patikrinti oro spaudimo ar tiekiamo deguonies, bet ką daryti, kai pacientas dūsta ir nėra nei ventiliatorių, nei personalo ranka pumpuoti jam deguonį? Savo kūrybingumu šie gydytojai išgelbėjo ne vieną gyvybę. Pagalvojau, kad šitokios sąlygos turbūt egzistuoja tik karo lauke.

Iš Tavo prižiūrimų ligonių intensive ca­re skyriuje, kiek jų iš to skyriaus išėjo?

Vienas.

Tai patekimas į intensive care yra mir­­ties nuosprendis?

Apytikriai…

Žmogui mirė ligoninėje, kas tada?

Mūsų ligoninės lavoninė pilna. Taip išeina, kad kūnas dažnai turi gulėti palatoje, kol pasilaisvina lavoninėje vieta. Tiesiog nėra kur dėti. Nors ir nemalonu, bet tokia tikrovė.

Kodėl toks didelis mirtingumas dėl koronaviruso?

Vienas dalykas – ligos eiga truputį klastinga. ER daktarai, apžiūrėję ligonį su atitinkamais korona ženklais ‒ gal net su plaučių uždegimu, bet be kvėpavimo sutrikimo, siunčia jį namo ilsėtis ir sveikti. Kiekvieno užkrėsto, bet neblogai atrodančio paciento negali guldyti ‒ nėra tam galimybių. Deja, neretai po dviejų dienų tas pats pacientas grįžta dusdamas su užimtais plaučiais ir krizinėje padėtyje. Atrodo, kad virusas sukelia ypač galingą uždegiminę reakciją plaučiuose, nuo kurios prasideda komplikacijų kaskada. O gydant vienas komplikacijas, dauginasi kitos. Priedo – neturime nei vieno veiksmingo vaisto. Mes visokius variantus bandome – kai kurie porai die­­nų lyg padeda, bet netrukus pacien­to sveikatos būklė vėl prastėja.

Jei pacientas dar turi širdies ar plaučių sutrikimų, aukštą kraujospūdį, diabetą, yra vyresnio amžiaus, jo rizikos koeficientas žymiai pašoka. Tokiems pacientams sudėtingiau išsikapstyti. Ir dar prisideda, kad kovojame su nauju viruso variantu, kuriam dar nėra kaimenės imuniteto ‒ visi esame nesaugūs.

Kodėl, manai, virusas taip smarkiai paplito New Yorko mieste?

Priežasčių daug: didelis miestas, tankus apgyvendinimas, daug varguomenės su prasta sveikata. Bet tą pasakius, yra ir daug neprotingo elgesio. Mūsų burmistras, palyginus su kitais dideliais JAV miestais, nesiskubino uždaryti mokyklų, biznių, suvaržyti žmonių judėjimo. O tą padarius, jis pats, atrodo, nejautė reikalo sau pritaikyti taisyklių ‒ buvo nufotografuotas sporto klube. Kur jo paties geras pavyzdys?

O miesto žmonės, ypač jaunesni, tiesiog ignoravo perspėjimus ir nurodymus. Važiuodamas į darbą dažnai matydavau besigrupuojantį jaunimą prie restoranų, parkuose ir kitur. Net šiomis dienomis, New Yorkui esant didelėje krizėje, paplito nuotraukos žmonių minių, susirinkusių pamatyti JAV laivyno USNS Comfort ligoninės laivo, atplaukiančio į NY uostą. Šitiems žmonėms mirtinai svarbu nusifotografuoti su laivu, o paskui ligoninėms ir medicinos personalui tenka juos už tą egoistišką elgesį gelbėti iš mirties. Bet jie negalvoja…

***

Balandžio 2 d. su dr. Vytu Vaitkumi pasikeitėme naujausia informacija. Jis sakė, kad nors visi kalba apie ventiliatorių trūkumą, pradeda iškilti didesnis deficitas. Intensive care pacientams ima trūkti esminių vaistų. Beveik nebėra raminamųjų vaistų, kurie būtini, kad pacientas nesiblaškytų ir neištrauktų ventiliacijos vamzdžio, save per trumpą laiką uždusindamas. Tie vaistai gydytojui reikalingi ir nuleidžiant vamzdį į trachėją. Iš kitos ligoninės girdėjo, kad trūksta vasopressors klasės vaistų, kurie kelia kraujo spaudimą esant kritinei hipotenzijai. Ima trūkti ir kitų vaistų.

O ligoniai vis greičiau miršta. Po pirmos paros ūmai sutrinka inkstai, ir pacientai antrą dieną jau Amžinybėje. Dr. Vaitkus pasakojo, kad pacientų priėmimas dabar pasidarė kaip šaškių žaidimas ‒ bandymas vienus patalpinti, kitus iškelti, kai nėra vietos nei intensive care skyriuje, nei lavoninėje. Su nuovargiu balse jaunasis gydytojas baigė sakydamas: „Mes nieko negalime padaryti…”

Autorės pamąstymai

Šis reportažas liečia ligonius, patekusius į ligoninę. Ne visiems, užsikrėtusiems koronavirusu, tenka draugauti su ligonine. Žinoma, yra daug žmonių, kurie suserga ir pasveiksta. Tačiau penktadienį  girdėjau IMHE ekspertų iš Washington, DC, pranašavimą, kad tikimasi 250,000 mirčių. Susirgęs nei vienas iš mūsų negalime iš anksto žinoti, į kurią pacientų grupuotę mes papulsime. Užtat yra būtina, kad ramiai liktume namuose ir griežtai klausytume visų judėjimo suvaržymų. Nestatykime nei savęs, nei savo artimųjų į pavojų. Ligoninių personalas dirba labai sunkiomis ir pavojingomis sąlygomis, ir jie dirba ne dėl savęs… Neužmirškime to.

Išgirdau  ir labai taiklią metaforą apie bendruomeninę atsakomybę šiais laikais: kai choras prašomas dainuoti pianissimo, efektas įvyksta tiktai tada, jei taip dainuoja kiekvienas choristas.   

P.S. Sekmadienį, balandžio 5 d., New Yorke užfiksuoti 8 243 nauji susirgimai, nuo koronaviruso mirė 594 žmonės. Pirmadienio duomenimis, iš viso New Yorke yra bent 130 689 koronaviruso atvejai, užregistruotos 4 758 mirtys. Tiesa, savaitgalio skaičiai teikia vilties, kad susirgimų kreivė stabilizavosi: penktadienį, balandžio 3 d., į New Yorko ligonines buvo paguldyti 1 095 pacientai, šeštadienį, balandžio 4 d. – 574, sekmadienį, balandžio 5-ąją – 358.