KALBINAME KANDITATĄ. Užsienio reikalų ministras L. Linkevičius (LSDP): Mano darbas – vie­nijantis žmones ir valstybes

Kalbino Vitalius Zaikauskas.

Kodėl nusprendėte kelti savo kan­didatūrą šioje, Užsienio lietuvių apygardoje?

Dėl to, kad teko nemažai įdėti svei­­katos, kad ši apygarda atsirastų. Jeigu pamenate, reikėjo labai skatinti mūsų tautiečius ateiti balsuoti, nes anks­čiau rinkimuose dalyvaudavo itin mažas išeivių rinkėjų skaičius. Graudu buvo žiūrėti į mūsų išeivijos neveiklumą, abejingumą  Lietu­vos gyvenimui.

Dabar padėtis pastebimai pagerė­ju­si, aktyvumas išaugo trigubai. Ir ne­sunku atspėti, kas paskatino suju­dėti – juos palietė pilietybės išsaugojimas. Asmeniškai kiekvieną pa­lietė! Dėlto atėjo prie balsavi­mo urnų. Mes, Užsienio reikalų ministerija, o ypač Užsienio lietuvių departamentas, la­bai daug dirbome, kad išjudintume užsienyje gyvenančius lietuvius, pa­skatintume dalyvauti pilietiniame ša­lies gyvenime. Pilietybės išsaugojimo klausimas tapo tarsi mū­sų visų savastis. Dar prieš pradėdami agita­ciją, ragindami būti aktyviems, žinojome, kad bus labai sunku tai padaryti, tačiau kito pasirinkimo ne­turėjo­me – darėme viską, ką tik buvo galima daryti, viską, ką privalėjome pa­daryti. Stengėmės, viršydami visus sa­vo  pajėgumus. 

Manau, kad reikėtų tęsti diskusijas dėl teisinės doktrinos – niekas tam netrukdo. Mes dabar jau žinome Konstitucinio teismo sprendimus – yra išaiškinimai, juos privalome gerb­ti, tačiau niekas nedraudžia tęsti dis­kusijų dėl referendumo klausimo formuluotės. 

Keliu kandidatūrą šioje apygardoje, nes manau, kad giliai žinau išei­vijos problemas. Tiesa, jos yra labai įvairios: vienos gyvenantiems Pietų Amerikoje, kitos gyvenantiems Pietų Afrikos Respublikoje ar Australijoje.

Man tenka labai daug keliauti – toks užsienio reikalų ministro darbas, – visur stengiuosi susitikti su tautiečiais, jeigu ne su visa bendruome­ne, tai bent jau su jų vadovais ar ats­tovais, todėl, manau, užsienyje gyvenančių problemas labai gerai išma­nau. Logiška ir natūralu, kad ir toliau galėčiau būti naudingas išeivijai ir laikinai emigravusiems iš Lietu­vos. Išrinkti mane, manau, būtų tei­singas tautiečių pasirinkimas.

Itin svarbūs artėjantys Seimo rinkimai. Privalome užsiregistruoti ir dalyvauti, nes jeigu pagaliau su­kurta užsienio lietuvių rinkimų apygarda, tai nereiškia, kad ji sukurta amžių amžiams. Jeigu dabar bus men­kas aktyvumas, tos apygardos ateityje gali nebelikti. Ir reiktų vėl ilgai kovoti, kad ji būtų atkurta.

Referendumas praėjo. Kas toliau?

Praėjusio referendumo rezultatai nudžiugino, bet jie įpareigoja eiti toliau, tęsti. Nors referendumo balsavimo rezultatai nebuvo teigiami, bet jau­čiamės laimėję tai, ko siekėme. Visgi 72 procentai rinkėjų, pasisakiu­sių už pilietybės išsaugojimą – labai aiškus priesakas politikams ir Seimo nariams. Šį klausimą privalome iš­spręsti, jį užbaigti – po rinkimų visos politi­nės jėgos susitelkusios turi su­sėsti ir aiškiai sutarti, ką ir kaip da­rys, ruoš­tis naujam pakartotinam re­ferendumui, nuspręsti, kada jis turėtų įvykti.

Kokias dar matytumėte išeivijos ir emigravusiųjų problemas?

Buvo atlikti įvairūs tyrimai, kai kurie iš jų mūsų ministerijos inicia­tyva. Stebina, kad vos penki procentai išeivių dalyvauja lietuvybės veikloje užsienyje, ir tik 5–8 procentai jų vaikų lanko lietuviškas mokyklas. O tai yra labai mažai, kai, tarkime, apie 25 procentai lenkų vai­kų mokosi gimtosios kalbos. Ir tai ne todėl, kad ne­no­rėtų mokytis lietuvių kalbos, bet ga­limybės jiems to neleidžia. Nefor­ma­liojo vaikų ugdymo mokyklėles patys tėvai išlaiko – tik­rai brangiai kainuoja, o valstybė la­bai menkai jas remia. Šiam neformaliam ugdymui turėtume rasti bent tris ar keturis kartus daugiau valstybės lėšų.

Svarbi vaikų adaptacija Lietuvo­je, jų galimybės čia mokytis, kiti prak­tiniai dalykai, susiję su apsigy­ve­ni­mu ir įsidarbinimu čia. Reikia jiems sudaryti daug geresnes sąlygas negu lig šiol, kaip galima paprasčiau spręs­ti kilusius rūpesčius. Jie turi gauti visus ir  išsamius  atsakymus į klausimus ir terpė Lie­­tuvoje turėtų būti žymiai palankesnė, pa­togesnė, ne tokia komplikuota įstaty­minė ap­linka, įsiliejant jiems į darbo rinką,

Rimta problema – vaikų adapta­cija šeimai sugrįžus iš užsienio. Žino­ma, reikia suprasti, kad ne visi nori ir gali sugrįžti, tačiau dauguma nori būti arti Lietuvos, dalyvauti šalies politi­niame gyvenime, o užsiimantys verslu norėtų padėti investicijomis.

Bet galima pasidžiaugti – o tą ro­do statistika – yra daugiau grįžtančių į Lietuvą, nei išvykstančių. Dėlto privalome realizuoti jau anksčiau priimtą elektroninio balsavimo įstaty­mą. O kaip be jo išvykusieji galėtų įsi­traukti į šalies politinį gyveni­mą? Noriu pabrėžti, kad jis yra priimtas mūsų frakcijos (Lietuvos socialde­mokratų darbo partijos – V. Z.) Seime pastangomis. Ir jis jau pasirašytas Prezidento. Gaila, kad yra manančių, esą per mažai laiko liko iki rinkimų, todėl jis negali pradėti veikti.

Bet tai būtina padaryti. Tai pas­ka­tintų, ypač jaunimą, įsijungti į kraš­to gyvenimą.

Išeivijos gyvenimą pažįstate kaip niekas kitas…

Džiaugiuosi, kad vis dar leidžiamas „Draugas”, kuris neseniai buvo apdovanotas „Už viso gyvenimo nuo­pelnus”. Kiek bepriskaičiuotume išei­vijos bangų – pirmoji, antroji, tre­čioji, istorija dar turės sudėlioti tuos taškus, – bet turime didžiąsias sa­vo per­gales – turiu galvoje nepriklausomybę, įstojimą į NATO aljansą, na­rystę daugelyje prestižinių organizacijų, o šiame kelyje „Draugo” ar „Ame­rikos balso” vaidmuo, kitų išei­vijos organizacijų vaidmuo, kova už nepriklausomybę ne tik gerbtina, tačiau mūsų tautos, šalies istorijoje įrašyta  aukso raidėmis.

Kalbant apie išeiviją, dažnai iš­skiriamos Jungtinės Amerikos Vals­ti­jos. Ir tai yra normalu. Aš labai di­džiuojuosi, kad, dirbant šiame darbe, su daug kuo teko susipažinti, bendrauti ir bendradarbiauti. Pirmasis ma­no apsilankymas Čikagoje buvo 1992 metais. Tuomet buvau Krašto apsaugos ministras. Dalyvavau vie­nos or­ga­nizacijos suvažiavime. Buvo įspū­dinga patirtis. Mano pirmasis įspū­dis buvo, kad išeivija susiskal­džiu­si, vieni su kitais net kalbėtis vengė…

Jau tada kilo mintis, kad esa­me maža tauta, dėlto privalome branginti vienas kitą, ieškoti daugiau bendrumų. Juk didelei tautai iš­likti yra kur kas lengviau. Mažai – sudėtingiau, ypač kai vyksta asimiliacijos, bendravimai be sienų, kai pasaulis tapo globalus.

Jau ne kartą matėme, kaip nelai­mės mus suvienija. Žinoma, lengva pa­sakyti ir sunkiau įgyvendinti, tačiau manau, jau atėjo laikas susivie­nyti, nelaukiant kol užklups neganda, kol likimas nepasiuntė mums iš­bandymų.

Kokioje srityje dirbtumėte naujajame Seime, jeigu būsite išrinktas?

Nenorėčiau dabar burti, tačiau ga­liu pasakyti, kur esu sukaupęs didžiulę patirtį: gynyba, šalies saugumas – tuo užsiimu jau ketvirtį amžiaus, nuo Krašto apsaugos ministro, kai devynerius metus dir­bau dėl Lie­tuvos įstojimo į NATO, iki dabartinių pareigų. Ne­žinau, kas dar turėtų tiek tarptau­tinės patirties, kiek turiu aš. Šiose srityse puikiai jaučiuo­­si, bet ne tai svarbiausia – svarbiau, kad čia galiu būti naudingas.

Be to, esu diplomatas – ir tuo ga­liu būti naudingas. Kur reikės Tėvy­nei, ten ir dirbsiu. Juo labiau, kad šios sritys man labai patinka, jaučiuo­si jose puikiai, jaukiai. Į savo darbą aš neinu kaip į lažą – čia mano gy­venimas. Esu labai dėkingas likimui, kad taip viskas susiklostė. Šis darbas man didžiulis malonumas! 

Mano veiklos sritys – krašto sau­gumas, gynyba, užsienio reikalai – yra ne skaldančios, bet vienijančios. Dėl mokesčių ar švietimo, dėl sveika­tos apsaugos reformų Seime nuolat pjaunamasi, baramasi, o mano sritys – vienijančios, ieškančios sutarimo tarp frakcijų. Mano darbas buvo ir bus – vienijantis žmones ir valstybes.