DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Algis Vaškevičius.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje neseniai atidaryta paroda „Kasdienybė Lietuvos fotografijoje 1963–2013 m.”. Tai vizualinis pasakojimas apie Lietuvos kasdienį gyvenimą, kurio akiratyje per pastarąjį pusšimtį metų atsirasdavo vis kiti dalykai, aktualijos, nuotaikos. Per šį laikotarpį susiformavo trys fotografų kartos, išsiskiriančios savo temomis, braižu, visuomet kalbančios apie savo laikmečio aktualijas. Parodoje kasdienybė transformuojasi į istoriją.
Pristatydama naują parodą jos kuratorius, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovas Gintaras Česonis sakė, jog ji pirmą kartą buvo eksponuojama Sakartvelo sostinėje Tbilisyje 2014 metais, kai buvo minimos 10-osios Lietuvos narystės Europos Sąjungoje metinės. Po to ši paroda keliavo po įvairias šalis – aplankė Armėniją, Ukrainą, Bulgariją, o 2016 metais ją buvo galima pamatyti Jungtinių Amerikos Valstijų Philadelphijos miesto „Print Center” galerijoje.
Kiekvienas iš šešiolikos šioje parodoje pristatomų fotomenininkų (Romualdas Augūnas, Mindaugas Ažušilis, Gintaras Česonis, Mindaugas Kavaliauskas, Algimantas Kunčius, Vitas Luckus, Aleksandras Macijauskas, Antanas Miežanskas, Vytautas Pletkus, Romualdas Požerskis, Romualdas Rakauskas, Vytautas V. Stanionis, Donatas Stankevičius, Antanas Sutkus, Algirdas Šeškus, Artūras Valiauga) stebi ir fiksuoja kasdienybės ženklus, kurie nuolatos pakeičiami, perkeičiami ir ištrinami.
„Kasdienybės samprata rodosi tokia paprasta, o pats žodis taip sklandžiai funkcionuoja mūsų kalboje, kad paprašytas apibrėžti jo reikšmę retas ilgėliau susimąstys. Kasdienybė – tai budinimasis ryte, eismo spūstys, pamokos, paskaitos, darbai, vėl spūstys; liūdna rudens kasdienybė – merkiantys lietūs, žiemos, deja, taip pat merkiantys lietūs ar spiginantis šaltis; atostogų – palaimingas tingumas.
Dar kasdienybė – maži asmeniniai ritualai, grojaraščiuose surinktos dainos ir lig geltonumo suskaitytų knygų puslapių palytėjimai; keliautojo kasdienybė suskaičiuojama tūkstančiais žingsnių, rašytojo – juodų raidžių virtinėmis, fotografo – tikrovės paveikslėliais… Pati „kasdienybės” sąvokos struktūra nurodo į pasikartojimą, mus nuolatos lydinčius veiksmus, žmones, vaizdus, buvinius”, – teigiama parodos anotacijoje.
Parodos atidarymo metu muziejininkė Kristina Civinskienė pabrėžė, jog ji labai susijusi su kita didele toje pačioje Paveikslų galerijoje neseniai atidaryta vaizduojamojo meno paroda „Drambliai ir chameleonai”, kurioje pristatomas 1975–1985 metų dailės darbai. Tai puiki progą prisiminti tą laikmetį ir pamąstyti apie kūrybos laisvę bei galimybes.
Ši naujoji fotografijos paroda puikiai papildė ir išplėtė kasmet Kaune rengiamo fotografijos festivalį „Kaunas Photo”. Jau 17-ojo fotomeno festivalio „Kaunas Photo” dešimtojo fotografijos konkurso „Kaunas Photo Star” finalininkų kūriniai šiemet buvo kurti tema „Periferinės vizijos”. Parodų atidarymų maratonas rugsėjį nusidriekė per visą Kauną – prasidėjo Čečėnijos aikštėje, tęsėsi Kalniečių parke, užsuko į Žemuosius Šančius, aplankė Kauno centrą ir per senamiestį pasiekė Kauno fotografijos galeriją, kurioje buvo paskelbtas „Kaunas Photo Star 2020” nugalėtojas.
Nors kasmet fotomenininkai iš užsienio šalių į „Kaunas Photo” atvykdavo į Lietuvą, dalyvaudavo parodų atidarymuose ir savo darbus pristatydavo gyvai, šiais metais žiūrovams jie kalbėjo iš ekranų – daugelyje atidarymų renginių, kur eksponuojami užsienio fotografų darbai, buvo rodomi iš anksto įrašyti vaizdo įrašai, kuriuose autoriai papasakojo apie savo kūrybą.
„Kaunas Photo Star” konkursas sulaukė menininkų susidomėjimo iš viso pasaulio: buvo gauta 170 fotografijų serijų iš 38 pasaulio šalių. Organizatorius labiausiai nudžiugino tai, kad Lietuvos fotografai, pateikę konkursui devyniolika serijų, buvo vieni iš aktyviausių konkurso dalyvių. Tai pirmas kartas per dešimtmetę konkurso istoriją, kai lietuvių fotografai sudarė didžiausią dalyvių grupę. Atranką atliko devynių narių tarptautinė fotografijos kuratorių komisija iš Lietuvos, Lenkijos, Danijos, Prancūzijos, Italijos ir Naujosios Zelandijos.
„Cronostasi” – italų fotografų Chiaros Panariti ir Gianfranco Ferraro fotografijų serija, šįmet festivalio rengiamame konkurse „Kaunas Photo Star” pripažinta geriausia. Nugalėtojai laimėjo pagrindinį konkurso „Kaunas Photo Star 2020” apdovanojimą – personalinę parodą Kauno fotografijos galerijoje fotomeno festivalio „Kaunas Photo” metu ir 2500 EUR piniginį prizą.
Italų fotomenininkų fotografijose – Milano miesto gyvenimas per karantiną. Menininkai pripažįsta, jog pirmosiomis jo savaitėmis jautęsi sutrikę ir išsigandę, o sulėtėjus gyvenimo tempui – beginkliai. Penkiasdešimties fotografijų serijoje – mintys apie laiką ir pasikeitusią jo sąvoką.
„Izoliacija privertė iš naujo įvertinti gyvenimo būdą. Neišvengiamą kančią lydėjo dėkingumas už mus saugančią aplinką. Namų erdvės, dažniausiai negyvos, kartais ir apleistos, per karantiną vėl atgijo. Jomis pradėjo rūpintis netikėtą jų vertę atradę žmonės. Vietos, kurios buvo savaime suprantamos, staiga tapo svarbios”, – sakė fotomenininkė Ch. Panariti.
„Tomis savaitėmis mes bandėme įsivaizduoti, ką žmonės, užsidarę neviltyje, iš balkonų žvelgdami į tuščią miestą jaučia ir kaip ketina įprasminti naują kasdienybę. Kartais jų gestai būdavo mūsų jausmų veidrodis, kartais – tobula metafora to, kaip tą akimirką suvokėme daiktų būseną. Mus skyrė atstumas, kiekvienas gyvenome savo burbule. Visi nuotraukose esantys žmonės mus nuolat lydėjo darbe”, – teigė G. Ferraro.
Visų 17-ojo fotomeno festivalio „Kaunas Photo” konkurso finalininkų darbai rodomi Kaune keturiose lauko parodose Čečėnijos aikštėje, Kalniečių parke, skvere prie Valstybinės mokesčių inspekcijos Žemuosiuose Šančiuose ir Žaliakalnio funikulieriaus papėdėje bei šešiose Kauno miesto galerinėse-muziejinėse erdvėse: Kauno fotografijos galerijoje, Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje, Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje, Kauno Įvairių tautų kultūrų centre, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, VDU daugiafunkciniame mokslo ir studijų centre.
Be šių parodų Kaune, šiemet „Kaunas Photo” atsigręžė ir į mažesnius miestus bei miestelius – parodos surengtos ir Kražiuose, Lazdijuose, Užpaliuose bei Tveruose.
Pagrindinio festivalio organizatoriaus M. Kavaliausko fotografijų paroda „Europos kelias be raudonos. 1990-08-23” pristatoma Lazdijų krašto muziejuje ir šio miesto A. Ramanausko-Vanago aikštėje. Tai pasakojimas apie didžiulį Sąjūdžio mitingą Lietuvos-Lenkijos pasienyje 1990 m. minint Juodojo kaspino dieną – rugpjūčio 23-ąją. Parodoje – trisdešimties metų senumo įvykius menančios tuomet penkiolikmečio Kauno fotomeno mokyklos mokinio Mindaugo fotografijos yra apie pirmąjį Molotovo-Ribbentropo pakto minėjimą atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje.
Tai laikmetis, kuriame Lietuva praeityje paliko raudonąją priespaudą. Fotografijos – apie tai, kaip nebijojome lietaus, pažliugusios pievos, nes į laisvę eiti buvo daug svarbiau. Ten tikėjomės rasti laisvą žodį, klestėjimą, o sovietmečio, ekonominės blokados diskomforto likučiai atrodė nereikšmingi, palyginus su galimybe sugrįžti į Europą.
Čia pat, aikštėje rodoma ir menininko iš Kolumbijos Santiago Escobar Jaramillo darbų, sukurtų Veisiejuose, paroda „Įjungti/Išjungti migraciją” apie atokių miestelių žmonių mobilumo metaforas. 2017 metais VšĮ „Šviesos raštas” ir Veisiejų seniūnijos surengtoje meninėje rezidencijoje fotografas ir architektas iš Kolumbijos, besispecializuojantis kūrybos su bendruomenėmis projektuose, su Veisiejų gyventojų pagalba rinko senus, nebetinkamus naudoti baldus ir kūrė iš jų skulptūrą, kurią perveždamas į skirtingas miestelio vietas, transformuodavo į vis kitą judumo ar sėslaus gyvenimo metaforą ir ją fotografuodavo.
Tai, kad fotografija Lietuvoje užima ypatingą vietą, liudija ir rugsėjo 25 dieną 40 tūkstančių vienetų tiražu Lietuvos pašto išleistas Liudviko Selmistraičio kurtas pašto ženklas „Šiuolaikinis lietuvių menas. Fotografija”. Pašto ženklo nominalas – 0,84 Eur. Pašto ženkle įamžinta viena iš jau minėto fotografo V. Luckaus ciklo „Pantomima” nuotraukų. Šį ciklą menininkas sukūrė 1968–1972 metais, bendradarbiaudamas su neseniai mirusio Modrio Tenisono pantomimos trupe. Tai režisuotų, dramatiškų, ekspresyvios formos, neretai simboliškų fotografijų serija – tarsi priešingybė reportažiniu būdu tuo pačiu laikotarpiu fotografuotoms tikro gyvenimo akimirkoms.
