Kelias – kaip geresnio gyvenimo metafora

Loreta Medonienė.

Pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą puslapį.

– Šventasis Augustinas

Turbūt sunkiai rasite žmogų, kuriam nepatiktų keliauti. Dauguma mūsų su malonumu dalinasi savo pačių kelionių prisiminimais ir, be abejonės, mėgsta smalsiai sekti kitų klajones po pasaulį. Šiais laikais dėl to, ačiū Dievui, nereikia niekur eiti, kviesti svečių, vaišinti jų kava su pyragėliais, ir tarsi kalėdinei eglei pasipuošt išeiginėm šypsenom bei komplimentais. Šiais laikais pakanka paimti į rankas telefoną ir, dar net neišlipus iš lovos ir neišsivalius dantų, pakeliauti svetimų istorijų labirintais.

Ar reikia apie tai rašyti?

Kuomet man buvo pasiūlyta rašyti „Draugo” laikraščiui apie „trokistų” gyvenimą, prieš priimdama pasiūlymą, turėjau atsakyti pati sau į keletą klausimų, iš kurių pagrindinis, be abejo, – ar apskritai reikalinga tokia rubrika. Ką aš, būdama „trokisto” žmona ir turėdama ganėtinai diletantišką supratimą apie šią industriją, galėčiau papasakoti? Ar noriu, o gal greičiau, ar esu pasiruošus būti nulinčiuota visuomet skeptiškai nusiteikusių tautiečių?

Atsakyt į pirmą klausimą nebuvo sunku. Manau, dar niekuomet lietuvių išeivijos istorijoje nebuvo tiek daug dirbančių ir besidominčių logistikos bizniu, kiek šiuo metu yra Amerikoje.

Kodėl taip atsitiko, jog dauguma lietuvių vyrų (nors asmeniškai pažįstu ir keletą labai sėkmingų moterų, dirbančių šioje srityje) pasirinko būtent šią profesiją?

Dėl palyginus neblogo uždarbio? Išties gerais laikais per savaitę gali uždirbti tiek, kiek kitas per mėnesį. Laisvės poreikio? Keliai geri ir platūs, erdvės didelės, joks bosas nesėdi šalia, netapšnoja per petį ir neklausia, kodėl nusprendei išeit pasivaikščiot ar prisnūsti vidury dienos… O galbūt dėl ganėtinai lengvo šio darbo pobūdžio?  Pripažinkime, vairuoti mėgsta ir moka dauguma mūsų, be abejo, užtrunka laiko priprasti prie didelio svorio ir gabaritų. Tačiau vis tiek tai jums ne namą pastatyti ar baseiną iškasti! O gal iš inercijos, bandos jausmo? Kur visi, ten ir aš?

Nežinau realios statistikos, bet mintyse perkračius pažįstamų ratą, pasirodė, jog beveik kiekvienoje šeimoje yra kas nors tuo užsiimantis: nuo samdomo vairuotojo iki savininko, turinčio vieną ar keliais šimtais „trokų”. O kur dar mechanikai, dispečeriai, buhalteriai, brokeriai… Taip kaip kažkada pirmosios emigracijos bangos lietuviai plūdo į anglies kasyklas ar gyvulių skerdyklas, šiuolaikiniai „tarybukai” kaubojai žaboja plieninius žirgus, žūtbūt pasiryžę užkabint aukso gyslą. Ir visus juos – buvusius mokytojus, inžinierius, mūrininkus, dažytojus, studentus ir netgi dailininkus bei dainininkus – vienija vienas tas pats: kelias, kurį galime traktuoti kaip geresnio gyvenimo metaforą. Pamenat Jack Kerouac romaną „Kelyje”? „Mes turėjome traukti ilgais keliais. Bet tai nebuvo svarbu, nes pats kelias – tai gyvenimas.”

Todėl aš ir nusprendžiau pavadinti šią rubriką „Kelyje: gyvenimas ant ratų”. Galbūt kam nors bus įdomi ir naudinga mūsų asmeninė patirtis, vedanti praturtėjimo, net tiek tiesiogine, materialiąja, bet galbūt labiau pasaulio ir savęs pažinimo prasme. Galbūt kai kurie iš jūsų atrasite sąsajų su sava patirtimi ir išgyvenimais, galbūt naudingų patarimų, kaip išlikt saugiam ir sveikam, gyvenant „ant ratų”. Labai skatinčiau ir jus, skaitytojus, pasidalint savomis istorijomis, kurių, nė kiek neabejoju, turite kiekvienas. Paprasčiausiai, susisiekite su manimi elektroniniu paštu (loretuti63@gmail.com), ir aš užrašysiu jūsų istorijas, pastebėjimus ar patarimus.

Į „trokavimą” pastūmėjo krizė

„Trokizmas” į mūsų šeimos gyvenimą atėjo ne taip jau seniai, maždaug prieš dvyliką metų. Tuomet, 2008-aisiais, visuotinės bankų krizės metu, mano vyras, kuris turėjo nedidelę dažymo kompaniją, netikėtai neteko visų darbų ir užsakovų. Teko apsispręsti, koks laikinas užsiėmimas padėtų pergyvent šį sunkų laikotarpį. Ir nors „trokavimas” mums niekada nebuvo, kaip sakoma, „prie širdies”, nusprendėm, jog šiuo metu tai greičiausias ir mažiausiai investicijų reikalaujantis būdas užsidirbti pragyvenimui. Jau tuomet iš draugų „trokistų” buvom prisiklausę istorijų ne tik apie gerus atlyginimus, bet ir apie užsidegusius stabdžius, leidžiantis nuo kalno, išsivarčiusius pakelėse „trokus” ir vidury nakties tupiančius ant greitkelio lėktuvus, kurie, pasirodo, buvę tiesiog pervargusių vairuotojų haliucinacijos….

Tik laikinai, – sutarėme, – pamiršę, jog didžiausias pastovumas yra laikinume….

Nusprendėme viską daryti nuosekliai. Nepraėjo nė mėnuo, ir mano džigitas, pabaigęs visus teorijos ir praktikos kursus bei paklojęs už tai keletą tūkstantukų, išdidžiai mojavo savo nauju CDL’u. Tačiau tikroji mokykla prasidėjo būtent Kelyje. Daug sūraus vandens nutekėjo maniškio nugara ir mano skruostais nuo to laiko: praeity liko nutraukti elektros laidai, sušaldytos salotos, išgriuvę pomidorai, padangas pradūrusios grandinės, „neužtraukti” stabdžiai, cukrus, per klaidą supiltas į druskos rezervuarą, ir dar daug daug kitų kurioziškų situacijų, kurių vienintelis tikslas buvo užgrūdinti ir paruošti mus profesionalumui ir brandai. Juk absoliučiai viskas, kas mums nutinka, yra skirta tam, kad nulipdytų mus tokiais, kokiais turime tapti. Ir ta prasme nėra „blogos” patirties, yra tiesiog patirtis, kuri padeda mums „naviguoti” šiame gyvenime. Visos klaidos moko mus, brandina, šlifuoja ir gludina tarsi kokį prabangų deimantą.

Tad jeigu jūs tik pradedate savo vairavimo karjerą, atminkite, jog neklysta tik tas, kuris nieko nedaro. Jeigu jūs jau esate patyręs, taip pat atminkite, jog didžiausios klaidos padaromos per daug atsipalaidavus ir per daug pasitikint savimi. Todėl išlikime kelyje visuomet budrūs, dėmesingi ir atidūs vieni kitiems. Juk mes visi dalinamės tuo pačiu Keliu. Ir nors kartais pagaunu save, suerzintą kito vairavimo stiliaus: per lėtai, per greitai, užkišo, nukirto ir t. t., visuomet prisimenu, jog kelias, visų pirma, yra tolerancijos ir kantrybės mokykla. Ir kad vienintelis žmogus, kurį galiu ir privalau pakeisti, esu aš pati. Todėl esu be galo dėkinga už visus šiuos gyvenimo „ant ratų” metus, kurie ne tik atskleidė neaprėpiamas šios šalies platybes bei įvairovę, bet leido giliau pažvelgti į begalinę žmogaus netobulumo, proto ir išminties gelmę. 

Pati pirma mūsų kelionė kartu buvo į Vakarų Pakrantę. Tuomet mane ir sužavėjo būtent keliavimo kartu galimybė. Mes, kaip ir daugelis jūsų, mėgstame keliauti, o kelionės kainuoja pinigus. Pradėję kartu važiuoti, supratome, jog mums visai patinka toks gyvenimo būdas, kai kažkas moka už tai, kad mes keliautume. Tuomet pirmą kartą pamačiau Californiją. Ir kaip jinai man kvepėjo, kokia viliojanti pasirodė, ir kaip be galo nuostabu buvo ištrūkti iš žiemos į vasarą! Man visada patiko minimalizmas, niekuomet nemėgau apsikrauti daiktais, ir gyvenimas mažoje „troko” erdvėje savotiškai sustiprino ir įprasmino tą poreikį. Nors teisybės dėlei reikėtų paminėti, jog mūsų Volvo modelis VNL780 yra vienas iš daugiausia vietos suteikiančių variantų miegamųjų trokų kategorijoje. Tarytum kemperyje čia yra viskas, ko mums reikia: patogūs gultai, šaldytuvas, mikrobangų krosnelė, vandens virdulys, įranga kavai gaminti, duonai skrudinti, kokteiliams plakti ir t. t. Apie maisto gaminimą, gyvenant ant ratų, būtinai dar ne kartą kalbėsime.

Po paradines ir atkampias Amerikos vietas

Šiuo metu mūsų „trokelis” išmokėtas, o tai mums suteikia daugiau laisvės. Nuosavo sunkvežimio turėjimas apskritai suteikia daugiau laisvės, nei dirbant samdomu vairuotoju. Esame apkeliavę beveik visą Ameriką, liko neaplankytos tik šešios valstijos. Nuostabiausia, jog taip keliaudamas, pamatai tikrąjį šalies veidą, nes tenka aplankyt ne tik populiarias ir gausiai lankomas vietas, bet ir pačias atkampiausias, labiausiai apleistas arba mažiausiai žmogaus  paliestas. O kaip prasiplečia tavo suvokimo horizontai! Žemėlapį imi suvokti ne kaip plokščią spalvotą popieriaus lapą, į kurį tu žiūri iš viršaus, tu imi matyti žemėlapį kitaip… sunku išreikšti žodžiais, bet jausmas yra toks, tarytum žemėlapis atsiduria tavyje. Tarytum tu pats tampi vaikščiojantis žemėlapis. Toks spalvingai animuotas, su visais garsais, kvapais, formomis ir skoniais, su keliais, geležinkelio magistralėmis ir upėmis, gyvai tekančiomis tavo jusliniam, potyrių ištroškusiam, kūne…

Jei apmokamos kelionės šiame darbe yra laikytinos vienu didžiausių pliusų, yra jame ir minusų. Ilgos darbo valandos, nuolatinis sėdėjimas, važiavimas per šventes ir pavojingomis oro sąlygomis – tai tik keletas negatyvių aspektų.

Didžiausias minusas, dirbant ilgų nuotolių vairuotoju, mano manymu, yra vienatvės jausmas. Gerai, jei namuose kažkas laukia, bet vėlgi, tuomet skubi, atsiranda noras kuo greičiau peršokti iš esamo momento į būsimą, labiau geidžiamą. Ir kiekvieną kartą, kuomet mes šį momentą traktuojame tarytum trampliną peršokt kur nors kitur, mes išmetam dalelę gyvenimo. Pagauname save, kad gyvename, laukdami „geresnio”, „vertesnio” momento, kuris dažnai taip ir neateina.

Kuomet keliauji dviese, ypač jei du žmonės daugmaž sugeba egzistuoti, būdami kartu, savotiškoje darnoje, tuomet nesijauti, jog dirbi, nereikia važiuot į darbą, nes atsikeli – ir jau esi darbe. Nereikia skubėt iš taško A į B, o savaitgaliais į namus, nes tu jau esi namuose. Jei, žinoma, namai jums asocijuojasi su žmonėmis, o ne daiktais. Dingsta rutina, atsiranda nuostabos elementas, savotiškas žingeidumas, kur nuves kelias šį kartą, kokius žmones sutiksime šioje kelionėje…. Savaitgaliniai sustojimai tampa naršymo po miestelių jogos studijas, meno galerijas, aludes, kavines, gamtos atrakcijas – savotiškai spontaniška programa. Ne veltui sakoma, kad jei nori keliauti greitai, keliauk vienas, jei nori keliaut toli – keliauk kartu. 

Taigi, kviečiame jus pakeliauti kartu, pažvelgti į vairuotojo kasdienybės ir šventinius momentus. Labai laukiam jūsų aktyvaus dalyvavimo – jūsų komentarų, atsiliepimų ir pasiūlymų!