Kinija – šalis, į kurią norisi sugrįžti

Rasa Statulevičienė.

Rugpjūčio pabaigoje į Čikagą iš Kinijoje vykusios Universiados (2023 Summer World University Games) sugrįžęs krepšinio trene­ris Aurimas Matulevičius pasidalijo savo įspūdžiais su „Draugo” skaitytojais.

Ten jo vadovaujama Lietuvos studentų krepšinio rinktinė dalyvavo Pasaulio universitetų žaidynėse Čengdu mieste. Ši sporto šventė turėjo būti surengta dar 2021 me­tais, tačiau dvejus metus iš eilės ją teko nu­kelti dėl COVID-19 pandemijos.

Atvykę į žaidynes organizavusią šalį, lietuviai ten sužaidė penkias draugiškas varžybas, kurių metu laimėjo prieš Kinijos lygos ekipą, Pekino „Ducks”, Lenkijos komandą, kartą laimėjo, o vėliau pralaimėjo krepšininkams iš Suomijos ir nuskynė per­galę prieš Kinijos lygos klubą Guangžou „Loong Lions”.

Iš liepos 29 – rugpjūčio 6 dienomis vykusių žaidynių komanda tikėjosi grįžti su medaliais, tačiau šį kartą Fortūna nusisuko ir lietuvių komanda grįžo su garbingai iškovota septinta vieta.

Aurimai, ko pritrūko iki svajotų medalių?

Galėčiau paminėti kelias priežastis. Pirma ir pagrindinė – mums pritrūko laiko tinkamai pasiruošti, komandai susižaisti bei surinkti informaciją apie priešininkus ir gerai ją išanalizuoti. Varžyboms pasiruošti turėjome tik penkias dienas, o visos kitos komandos turėjo ilgesnį nei dviejų mėnesių pasiruošimo laiką. Tai tikrai trumpas laikas ir aš labai didžiuojuosi mū­­sų jaunimu, kurie Lietuvoje, žaisdami priešininkų komandose, šiose žaidynėse pakeitė požiūrį vienas į kitą, tapo vieninga komanda ir parodė neblogą rezultatą.

Antra priežastis, kodėl negrįžome su medaliais, yra ta, kad kai kurios šalys atsivežė tikrai nejaunatviškai stiprius žaidėjus. Ypač išsiskyrė kiniečių, brazilų, amerikiečių, argentiniečių, čekų, suomių komandos. Suvažiavo aukšto lygio krepšininkai, žaidžiantys aukščiausiose šalių lygose. Bent pusė komandų buvo stiprios, su didelėmis ambicijomis ir tikslais.

Trečia, labai liūdna pripažinti, bet kad ir kaip buvome gerbėjų, fanų, žiūrovų gerbiami ir mylimi, rungtynių metu jautėsi teisėjų subjektyvus vertinimas, nepalankus mūsų komandai.

Kaip jūs, kaip treneris, ten jautėtės?

Gyvenau tikrai įtemptu ir specifiniu grafiku. Visada turėjau būti žvalus, aktyvus, nes mano nusitei­kimas buvo užkrečiama kaip virusas. Tai mano toks pirmas patyrimas su rinktine, kai visas dienas nuolatos turėjau demonstruoti darbingą nuotaiką ir pozityvumą. Tą pada­ryti buvo tikrai nelengva. Ore tvyrojo ypatingai didelė drėgmė ir karštis. Tas la­bai vargino, atrodė, kad net rankai pakelti rei­kia didelių pastangų.

Kaip vertinate komandos pasiektus rezultatus ir Universiadą?

Nors mums nepavyko pasiekti, tai ko tikėjomės, esu labai patenkintas šia komanda. Vaikinai tikrai negailėjo savęs ir žaidė maksimaliai atiduodami savo jėgas. Kiekvieną komandos narį galiu laikyti stipriu žaidėju ir lyderiu, tačiau reikia pripažinti, kad šį kartą turėjome komandų, susidedančių iš dar stipriau pasiruošusių varžovų.

Labai noriu padėkoti Lietuvos krepšinio federacijai ir Sporto asociacijai už man patikėtą (studentų rinktinės trenerio – red.) postą. Visą kelionės laiką džiaugiausi turėdamas stiprų užnugarį, kur buvo visi 12 žaidėjų bei treneriai asistentai – Marius Tamolis, Šarūnas Ciparis ir Martynas Jurgilas.

Aš dar vis negaliu atsigauti po patirto įspūdžio. Tokio pasiruošimo, tokio dėmesio dalyviams aš nesitikėjau. Kaip tikros Olimpiados atidarymo metu, taip ir čia, ėjome ratu, mus pasveikino per 30 tūkstančių žiūrovų, Kinijos prezidentas Xi Jinping taip pat dalyvavo ir savo apsilankymu pagerbė renginį, pasakė sveikinimo žodį.

Iš viso dalyvavo 137 pasaulio šalys, 8 tūkstančiai dalyvių. Buvo labai įdomu susipažinti ir pabendrauti su sportininkais iš įvairių šalių.

Gal galėtumėte mūsų skaitytojus supa­žindinti, kas yra ta Universiada?

Tai 1956 gimusi iniciatyva, skatinanti ir įvertinanti studentų sportinį pasirengimą. Kaip ir Olimpiada, Universiada vyksta kas ketverius metus. Joje be studentų, dalyvauja ir labai labai aukšto lygio sportininkai. Pavyzdžiui, Lietuvai atstovavo 60 sportininkų, įskaitant ir mūsų 12 krepšininkų. Dalyvavo dziudo imtynininkai, bėgikai, šuolininkai, plaukikai, kurie jau yra dalyvavę tikrojoje Olimpiadoje.

Ar ir Universiados metu buvo įkurtas olimpinis miestelis, kuriame gyvenote?

Taip, tik ne olimpinis, bet universiteti­nis. Ypatingo dydžio. Mes turėjome ir sa­vo valgyklas, kuriose galėjai valgyti įvairiausių šalių maisto – nuo picų iki Rytų Azi­jos patiekalų. Turėjome specialiai mums skirtas parduotuvėles, biblioteką. Gyveno­me 25 aukštų bendrabučiuose. Universitetinis miestelis be galo didelis, lauke tvyrojo baisulinis karštis, todėl iš vienos vietos į kitą važiuodavome golfo automobiliais. Tiesa, visas miestelis yra uždaroje teritorijoje, iš kurios galima išeiti, galima apsilankyti vietos restoranuose ar parduotuvėse. Tačiau grįžtant, apsauga tikrina ir skenuoja ar neįsineši alkoholio. Buvo sukurta stipri kontrolė ir apribojimai. Autobusai, kurie veždavo į varžybų ar treniruočių vietą arba parveždavo į studentišką miestelį, niekur nestodavo.

Kas jus nustebino Kinijoje?

Labai nustebino žmonių darbštumas. Nėra valkatų, visi dirba. Kol viešėjome, per savaitę statybininkai pastatė dangorai­žį, išklojo naujus šaligatvius. Viskas taip šva­ru ir taip blizga, kad baisu su batais eiti, nes atrodo, kad išpurvinsi.

Kiniečiai moka dirbti, bet moka ir linksmintis. Vakare visi išeina į miestą, iš­siveda savo šunis, žąsis, paršelius.

Žąsis? Už pavadėlio?

Ne, ne už pavadėlio, narvelyje. Beje, vedžiojant žąsį ar kiauliuką, parodoma šeimininko socialinė padėtis, turtingumas, nes tik turtingas žmogus gali laikyti šiuos gyvūnus.

Ką dar įdomaus, neįprasto pamatėte?

Manau, nustebinsiu jus pasakydamas, kad Kinija šviesmečiais pažengė į priekį. Tame regione, kur vyko žaidynės, buvo labai karšta, man pasakojo, kad dėl to kartais dirbtinai, pasitelkiant technologijas, būdavo iššaukiamas lietus.

Važiuodamas į treniruotes, mačiau įdomias mašinas. Panašios į Teslą, su aukšta antena ant stogo. Paklausiau mūsų gido, koks čia automobilis. Pasirodo, tai bepilotė mašina, važiuojanti savarankiškai. Joje nėra nei vieno žmogaus.

Kitą kartą vėl nustebau. Mes gyvenome 16 aukšte, o mūsų valgykla buvo trečiame. Leidžiuosi liftu žemyn, jis sustoja 10 aukšte. Atsidaro durys ir įvažiuoja lyg dėžė, lyg spintelė – tokio dydžio kaip skalbimo mašina. Viena. Liftas sustoja septintame aukšte, tas robotas – dėžė išvažiuoja. Iš pradžių niekam nepasakojau šio mane nustebinusio nutikimo, nes pagalvojau, kad niekas nepatikės ir pasijuoks. Kitą kartą važiavome trise ir vėl istorija kartojosi, tik šį kartą aš jau panorėjau išsiaiškinti iki galo, kokią funkciją atlieka šis robotas, nusekiau paskui jį. Pasirodo, ta dėžė – robotas atlieka pristatytojo funkciją, jame sudėti rankšluosčiai, higienos reikmenys, tualetinis popierius. Šis robotas tiesiog pristato reikmenis kambarių tvarkytojoms.

Kaip į jus reagavo kiniečiai?

Sulaukėme be galo daug dėmesio, kuris mane asmeniškai jau buvo pradėjęs varginti. Mūsų pastate buvo labai daug liftų. Kiekviename aukšte prie kiekvieno lifto visada stovėdavo du berniukai. Vienas spaudžia mygtuką „up”, kitas – „down”.

Arba, jei lyja lietus ir autobusas privažiuoja prie arenos, nors išlipus iš autobuso, iki pastato durų bereikia paeiti kokias 20 pėdų, mus pasitikdavo skėčius paruošę žmonės, kad apsaugotų nuo lietaus.

Su komanda susitarėme, kad ir mes atsiliepsime į jų rodomą dėmesį, laiku sureaguosime, laiku padėkosime, jei prašys autografo, sustosime pasirašyti ir, jei kažkas norės nusifotografuoti, tai stosime ir kantriai fotografuosimės. Mūsų grupė buvo labai mylima.

Ar labai nustebino dėmesys gimimo dieną?

Tiesą pasakius, iš pradžių net nesupratau, tada ištiko šokas, kai milžiniškoje arenoje pasigirdo sveikinimas, o keliolikos tūkstančių minia reagavo plojimais ir sveikinimo šūksniais. Buvau iki graudulio sujaudintas. Tai įspūdingiausias gimtadienio pasveikinimas, kurio niekada nepamiršiu.

Ar apsilankėte vietos kavinėse, klubuose?

Buvome kartą išėję, bet, tiesą pasakius, nelabai patiko. Nėra nei su kuo kalbėtis, nei klausti, nes visi „sulindę” į telefono ekranus. 80 procentų restoranų pats gami­niesi valgyti – sėdi prie stalo, ant kurio yra padėti produktai, reikalingi tam tikram patiekalui pasigaminti – ir tu pats viską pasidarai. Maistas fantastiškas.

Niekas nesupranta arbatpinigių. Bandai palikti, tave vejasi gatve, kad galėtų grąžinti.

Ar buvo reikalingas vertėjas?

Jauni, iki trisdešimties metų žmonės puikiai kalba angliškai, o vyresni bendrau­ja per vertėjo programėlę.

Ar didelis yra Chengdu miestas?

Skaičiuojama, kad šiame mieste gyvena per 30 milijonų gyventojų. Jame nemačiau privačių namų – vien dangoraižius, kad visi gyventojai tilptų. Pats miestas garsus tuo, kad čia saugomos pandos. 1978 pasaulyje buvo likusių tik 1 000 pandų, o dabar mieste auga per 2 000 pandų. Jei koks nors zoologijos sodas nori išsinuomoti pandą, už šio gyvūno nuomą miestui turi mokėt milijoną dolerių per metus.

Gal pavyko apsilankyti jų rezervate?

Taip, vykome susipažinti ir gyvai pamatyti šiuos gyvūnus. Mums patarė atvykti kuo anksčiau, nes tik anksti rytais pandos būna nors kiek judrios, truputį palaksto, pasivaikšto. Septintą ryto mes jau buvome pas jas. Panda, jei nemiega, valgo bambuką. Pusryčiams – bambuko šerdis, pietums – bambuko lapai, vakarienei – bambuko šaknys. Pandos jauniklis – plikas mažiukas, paršelio spalvos. Stipri yra bandos atranka: panda pasilieka stipriausią vaiką – turbūt tai viena iš priežasčių, prisidedanti prie pandų populiacijos mažėjimo.

Ar norėtumėte grįžti į šią šalį?

Nemeluosiu, taip. Azijos krepšinio pasaulis turi didelį susidomėjimą pakelti krepšinio lygį. Didelė motyvacija, entuziazmas – tai mane labiausiai žavi. Taip, aš ten grįšiu.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2023-ųjų m. Spalio 19 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 83)