Rasa Kazlas.
Lietuvių režisieriaus Arūno Matelio pastarasis dokumentinis kino kūrinys „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta” netrukus bus parodytas Čikagoje, Europos Sąjungos filmų festivalyje. Įvairiose vertinimų kategorijose vieną po kito pelnęs apdovanojimus naujausias režisieriaus filmas pasakoja apie profesionalius prestižinių lenktynių „Giro d’Italia” dviratininkus, liekančius lyderių šešėlyje ir neturinčius asmeninės pergalės teisių. Beveik 8 m. kurtas filmas yra didžiausias bendros gamybos Europoje kino projektas, kuriame dalyvavo net aštuonios šalys: Lietuva, Latvija, Italija, Šveicarija, Airija, Šiaurės Airija, Ispanija ir Belgija.
Prieš kelionę į Ameriką režisierius sutiko papasakoti, kodėl filmo herojais pasirinko ne tuos, kuriuos matome ant nugalėtojų pakylos, o vadinamuosius gregorius, dviratininkus, kurie savo gyvenimą aukoja tam, kad pergalę pasiektų komandos lyderis.
Kodėl būtent toks siužetas atgulė į kino juostą ir kodėl pasirinkote ne lyderius, o tuos, kurie didžiajame sporte lieka šešėlyje?
Dviračių sportą labai myliu ir labai gerai jį žinau. Vaikystėje pats svajojau būti dviratininku, bet šiame sporte nebuvau tiek talentingas. Taigi tarp dviratininkų 95 proc. yra žmonės, kurie veikia šešėlyje, nors tokiose prestižinėse lenktynėse kaip „Tour de France”, „Giro d’Italia” jie yra aukščiausio lygio. Dažnai būna, kad tas, kuris padeda lyderiui, būna net stipresnis, bet jis neturi kažkokių savybių, kurios būtų padėjusios jam tapti lyderiu. Čia ir prasideda dviračių sporto lyderystės paradoksas. Man buvo įdomi toji žmogiškoji gelmė. Kai esi talentingas kaip tas lyderis ir kai artėdamas prie profesionalios karjeros viršūnės galop supranti, kad niekada negalėsi būti pirmoje vietoje. Esmė ta – kaip būnant ne lyderiu pakeisti savo vidų, rasti prasmę gyvenime pasiaukoti dėl kitų. Mano pasakojimas apie tai, kad būdamas be galo stiprus lyderio šešėlyje esantis dviratininkas džiaugiasi ir randa prasmę, kai dviratį gali minti sužeistas, nes galbūt tą dieną jam teks atvežti vandens savo kapitonui arba draugams. Tas bandymas nugalėti žmogiškos sielos egoizmą, kuris yra labai sunkus, pakylėja virš dviračių sporto ir tampa bendražmogišku, nes mums atveria akis ir sako – žiūrėkite – jūs gyvenime nematote žmonių, kurie šalia mūsų yra patys svarbiausi. Mes kalbame apie lyderius, bet mūsų visas gyvenimas, visas pasaulis yra sutvertas iš tų 95 proc. gregorių, kurie aukojasi dėl komandos, dėl kompanijos, dėl kitų. O dviračių sportas tai labai aiškiai išreiškia, nes jis labai skiriasi nuo kitų pasaulio sporto šakų. Jame kaip niekur kitur reikia aukotis dėl kitų. Ir tai turi būti ne kančia, ne bausmė, ne baudžiava, ne vergija, – visame tame turi atrasti kažkokį brolybės jausmą, meilės ir pagarbos prasmę. Tai įdomi žmogiška vertė, kuri neapsiriboja vien dviračių sportu, ji palieka erdvės apmąstymams kitame lygmenyje.
Žmonės, kurie ėjo žiūrėti šį filmą, nebuvo susiję su dviračiais, jie per tą dviračių sporto alegoriją ir pasiaukojimą vardan kito rado labai daug savo gyvenimo analogijų šeimoje, kai aukojies dėl vyro, dėl žmonos, dėl vaikų, dėl tėvų. Viename Kanados leidinyje radau recenziją, kurioje buvo rašoma, kad mano filmas ne apie rezultatus, o apie žmogiškus patyrimus.
Iš arti matėte prestižinių „Giro d’Italia” dviračių lenktynių užkulisius. Kokių liko neišdildomų įspūdžių?
Patekti į lenktynių užkulisius buvo sudėtinga. Teko penkerius metus vesti derybas dėl teisių filmuoti lenktynes iš vidaus. Lėmė ne vien pinigai, nes buvo kompanijų, kurios siūlė penkis, šešis kartus daugiau. Dviračių sportas labai uždaras dėl daugelio aplinkybių, dėl to, kad ten yra labai sunku, ir dėl to, kad ten vyksta įnirtingos kovos. Apie „Giro d’Italia” paskutinį kartą filmas buvo kurtas prieš keturiasdešimt metų. Tai sužinojau, kai pagaliau gavau leidimą filmuoti. Lenktynių užkulisiuose galioja daug taisyklių, ir jeigu jų nesilaikysi, avarija bus po avarijos. Net tada, kai turi leidimą, gali būti taip, kad dėl tam tikrų aplinkybių negalėsi filmuoti keletą dienų, o gali būti, kad baigsis lenktynės, ir tu neturėsi nei vieno nufilmuoto reikalingo kadro.
Vėliau prasidėjo sunkumai sužinojus apie herojus, kuriuos filmuosime. Jie kaip NBA komandos žaidėjai – pabandyk pas kurį nors nueiti ir gauti interviu! Turi kreiptis į jų atstovą spaudai, ir tuomet atsiranda visa grandinė kliūčių, kurias turi įveikti, kad nufilmuotum kadrus su sužeistais sportininkais ligoninėse, kai tėvai plauna jiems kojas ir kt. Mums reikėjo tikrų sielos atsivėrimų, tų išgyventų apmąstymų. Kai gauni tokią galimybę, turi prisiimti didžiulę riziką dėl nesėkmės, nes gali būti taip, kad tau niekas neduos interviu arba reikės tenkintis trumpais pokalbiais prie starto ar finišo, kur paprastai trumpus interviu dviratininkai dalija akredituotiems žurnalistams. Tai buvo iššūkis. Bet kadangi dėl šio filmo mes tiek daug aukojome, aš nusprendžiau, kad sumokėję solidžią sumą ir gavę teisę filmuoti lenktynes, pasitikėsime Dievu. Pasikliovėme Jo mielaširdingumu ir tikėjome, kad Jis leis įvykti tiems dalykams, kurių mes taip norime. Prisipažinsiu, be proto buvo sudėtinga ir dabar sakau, kad niekada daugiau nesiimčiau tokio filmo.
Esate pripažintas geriausiu režisieriumi Bilbao (Ispanija) vykusiame Mendi kino festivalyje. „Oskaro” komisija Jūsų filmą buvo pasiūliusi į geriausių dokumentinių filmų kategorijos nominaciją, ir tai buvo pirmas kartas Lietuvos kino istorijoje. Ar tikėjotės sėkmės?
Pripažinimo niekada nesitiki. Kai kuri filmą ir tiek daug nežinomųjų, būtų kvaila kažko tikėtis. Darbą darai tikrai ne dėl apdovanojimų. Kūrybinis procesas vyksta labai sunkiai, ir jeigu iš anksto žinotum sėkmės formulę, visi kino kūrėjai pretenduotų į „Oskarus”. Tiesiog visada nori sukurti filmą, kuris nustebintų tave patį, nori įveikti kūrybinius iššūkius, sieki išspręsti kinematografinės emocinės dermės pirmines užduotis ir nuolat galvoji, kaip sukurti harmoningą filmą visais aspektais: montažu, garsu, muzika, ritmu. Galvoji pirmiausiai apie meno kūrinį, o ne apie apdovanojimą ir ėjimą raudonu kilimu. Žinoma, vertinimai labai svarbu, nes gali būti geru režisieriumi, bet tavo idėja gali būti rizinga, ir tau gali nepavykti. Todėl tie apdovanojimai labai malonūs, juolab kai pripažinimo sulauki iš žinomų pasaulio kino profesionalų, kritikų. Tai, be abejo, suteikia prasmę tavo kūrybai. Tik nereikia pulti į puikybę.
Kas liko už kadro ir ko jau niekada nepamatys Jūsų kūrybos gerbėjai?
Vienas iš tų filmavimo momentų įsiminė ypač. Dviratininkas trasoje penkias dienas važiavo su sulaužytu dubens kaulu. Jis į didįjį sportą buvo grįžęs po sunkios ligos (jam įtarė vėžį, operavo auglį). To jis nepasako, bet nori įrodyti, kad žmogus gali grįžti į normalų gyvenimą ir pačiu aukščiausiu lygiu – grįžti net į „Giro d’Italia” lenktynes. Jis važiavo su sulaužytu dubens kaulu, kad įrodytų sau ir pasauliui, jog yra įveikęs ligą. Kas liko už kadro? Buvo dalykų, kai mes jautėmės ant žlugimo ribos pačią pirmą dieną. Pagal lenktynių organizatorių reglamentus mums buvo leista padaryti tris klaidas, ir pirmą dieną mes padarėme dvi. O lenktynės paprastai tęsiasi dvidešimt dienų.
Kokios tai buvo klaidos?
Mūsų motociklas važiavo grupės gale, kaip ir buvo nurodyta, bet važiavo 20 centimetrų (per dvi padangas) dešiniau nuo kairiojo krašto. Aptarnaujantis personalas pasiskundė organizatoriams, kad jie laisvai negali vežioti sportininkams vandens. Mums buvo pasakyta, kad tai klaida, ir jeigu tai pasikartos, mums nebeleis filmuoti. Kai tenka važiuoti septynias, aštuonias dienas per lietų, per sniegą, nori nenori tokių klaidų padarysi. Todėl iki šiol nežinau, ar tai buvo klaida, ar tik organizatorių noras mus sudrausminti. Nors mes ir taip buvome drausmingi. Gal jie norėjo apsidrausti? Bet kai mes griuvome su motociklininku tam, kad išvengtume susidūrimo ir išgelbėtume dviratininką, nes tai buvo dviratininko klaida, jie suprato, kad mes juos gerbiame ir mylime labiau nei savo darbą ar net save pačius. Jie pamatė, kad mes galime pasiaukoti, kad išgelbėtume tuos, kuriuos filmuojame. Po to leido mums daryti jau net tai, ką draudžia pasaulinės sporto taisyklės.
Ir dar apie tai, kas liko už kadro. Galiu pasakyti, kad Airijoje mums nė viena kompanija filmavimui nenuomojo motociklo, kai sužinojo, kad važiuosime lenktynėse. Jie tiesiog neturėjo licencijuoto motociklininko, kuris galėtų vairuoti tokiomis sąlygomis. Yra buvę atvejų, kai net trys motociklai neatlaikė lenktynių. Ką tai rodo? Kad dviratininkai ištvermingesni nei motociklai? Taigi galima tik įsivaizduoti, ką dviratininkas išgyvena, ką jaučia ir kokį krūvį jo organizmui tenka atlaikyti lenktynių metu.
„Kai taip ilgai darai filmą – nežinai, ar nepraradai profesinio meistriškumo, ar tavo rankos neprarado jautrumo, o akys – aštrumo”, – esate sakęs viename interviu. Šio filmo kūrimas tęsėsi ilgai. Esate prasitaręs, kad pardavėte butą norėdamas sėkmingai baigti savo sumanymą.
Režisieriai, prodiuseriai turi būti labai turtingi. Turi turėti daug butų, kad turėtum ką po to parduoti (juokiasi). Realiai kino pasaulio žmonės tiek laiko nekuria filmų, ypač dokumentinių. Na, labai ilgai vyko derybos dėl leidimo filmuoti „Giro d’Italia” lenktynes, vėliau susidūrėme su finansavimo problemomis. Matote, pats sumanymas visiems atrodė miglotas. Kai sakai, kad darysi filmą apie Michael Jordan, kad filmas bus apie žvaigždę, gali tikėtis rėmimo, nes visiems aišku apie ką tas filmas. Mano sumanymas buvo rizikingas. Klausimų kilo visiems, net tie prodiuseriai, kurie prisidėjo prie bendros filmo kūrimo produkcijos, pamatę filmą pasakė, kad jie tik tada suprato, ką norėjau pasakyti. Stebuklas, kad mes patekome į lenktynių užkulisius, bet vien stebuklo nepakanka, nes, pavyzdžiui, finansuotojui pirmiausiai rūpi – ar eis žmonės ir žiūrės filmą. Kai klausdavo, apie ką bus kino pasakojimas, o aš sakydavau apie gregorius, ir jie čia pat perklausdavo – o kas lyderis? Mes sakydavome, kad nėra lyderio, tai tada jie klausdavo – o ispanų žiūrovai seks paskui kurį lyderį? (juokiasi). Mes visą laiką rizikavome, nes jeigu mano herojai būtų neišsikalbėję, filmo galėjo ir nebūti. Ir šiandien turiu pripažinti, kad įvyko daug dalykų, kurių aš niekaip nebūčiau sugalvojęs. Šis kūrinys kupinas Dievo dovanų. Nenoriu visko atskleisti, nes JAV žiūrovai dar žiūrės šį filmą, bet galiu tik užuominomis pasakyti – kad sutikti žmogų, kuris yra pasaulio daugkartinis čempionas, ir staiga sužinoti, kad jis kopia į kalnus, gyvena ten vienas ir net miega ant sniego ir dar – kai jis leidžia mūsų operatoriui kartu šešias valandas kopt į kalnus, miegoti su juo ten ir kalbėti vakare prieš kamerą apie svarbius dalykus, tu tokio dalyko nesugalvosi niekuomet gyvenime!
Prieš „Nuostabiuosius lūzerius” buvo taip pat nemažai dvasinių ir žmogiškų jėgų reikalaujantis filmas „Prieš parskrendant į žemę” – apie mažuosius, sergančius leukemija. Tai irgi susiję su išgyvenimais. Tiesa, tarp šių filmų – 13 m. tarpas. Kaip pakeliate tokią ilgą kūrybinę tylą?
Pacituosiu Šv. Raštą: „Viskam savas laikas: yra laikas kalbėti, yra laikas tylėti”. Jeigu aš to filmo nejaučiu iš vidaus kaip savo gyvenimo dalies, geriau jau tyliu. Aš kitaip negaliu. Visuomet bandau į juostos kadrą sudėti tai, ką turiu. Taip, kaip ir šis filmas, kuris greičiausiai yra ne apie dviračius, o apie mano svajones, apie mano pasaulį ant dviejų ratų. Tai mano išgyventa istorija, mano keliasdešimt metų svajota istorija, mano sapnuota istorija. Dviračiai – pirmoji mano gyvenimo meilė. Būdamas moksleiviu sportavau, dalyvavau lenktynėse. Tiesa, buvau geras matematikas, bet svajojau būti dviratininku ir po to viskas taip susiklostė, kad po mokyklos rinkausi matematiką. Nepavyko tapti dviratininku, bet tas sportas mane pakeitė iš vidaus. Netapau ir matematiku. Kaip matote, tapau kino režisieriumi, bet vėl ne tuo, kuris kuria kas dveji metai vis naujus filmus. Kiti daro puikius filmus ir kas dvejus metus ir jiems sekasi, bet man blogai, kai negaliu savęs atiduoti. Kol kas turėjau galimybių daryti tik tai, ką labai noriu, ką išgyvenu ir ką jaučiu.