Knygų klubas Frida – Lemties karuselės arba rašytojai lyg chirurgai

JOLANTA Ona Vitkutė.

Antanas Šileika.
„Some Unfinished Business”
(Cormorant books, 2023)

Užverčiau paskutinį puslapį ką tik pasirodžiusios rašytojo Antano Ši­leikos knygos „Some unfinished business” (liet. „Nebaigti reikalai”), kuri pribloškia tikrais faktais paremtu siužetu, daugiasluoksniais Lietu­vos pokario vaizdais, verčia susimąs­ty­ti. Tai kartu ir šokiruojanti istorija apie vieną populiariausių vaikų poe­tų Lietuvoje, vadinamą „rimuojančiu žudiku”, apie sudėtingas gyvenimo si­tuacijas, pasitikėjimą ir išdavystę. Apie moralinius, etinius ir kt. pasi­rin­kimus patekus į ekstremalias są­ly­gas netobulame pasaulyje. Lengvu plunksnos potėpiu rašytojas atskleidžia sudėtingus veikėjų išgyvenimus. Taupiais sakiniais, ryškiomis detalė­mis perteikia kupiną stiprių jausmų pasaulį. Džiaugiuosi, jog šiame roma­ne nerasi nė lašelio patetikos ar mora­lizavimų.

Apie šią Kosto Kubilinsko ir partizanų istoriją rašytojas jau ne kartą užsiminė veik prieš dešimtmetį – tiek truko surinkti istorinę medžiagą. Man įsiminė, jog dar tuomet viename iš savo pokalbių prisimindamas apsilankymą Lynažerio kaimelyje, Anta­nas Šileika apibūdino vietinių gyvenimą, pasinaudodamas ironišku ang­liš­ku posakiu „No good deed goes un­punished” (Nė vienas geras poelgis ne­lieka nenubaustas, arba kitaip tariant tie, kurie padeda kitiems, dažnai pri­versti kentėti dėl savo gerumo). 

Ar meilė yra svarbesnė už teisin­gumą? „Some Unfinished Business” pa­sakoja apie jaunuolį, pasiryžusį siekti laisvės okupuotoje Lietuvoje ir įkalintą Gulago lageryje, apie ledinę biurokratiją, bandančią sužlugdyti jo meilę paslaptingai moteriai. Vos ke­tu­riolikos Martin Averka sutiko mo­kytoją ir poetą Kostą, atvykusį į mažą Lynežerio kaimelį iš didmiesčio. Bū­tent jis berniuką įkvėpė nebijoti at­verti durų į platųjį pasaulį. Po de­šimt­mečio, pragyvento autokratinės santvarkos tironijoje, Martin Averka įsiveržia į Pažaislio vienuolyno prie­glaudą, kad akis į akį pasikalbėtų su vyru – jo paauglystės mokytoju, gydomu nuo alkoholizmo. Tai jis prieš de­šimtmetį išmokė svajoti. Tai jis prieš dešimtmetį išdavė ir Martiną, ir savo draugus. Ar sulauks „rimuojantis žu­dikas” atpildo? Ar yra neatleidžiamų dalykų? Ar meilė visada nugali? Ro­mane nėra vienareikšmių atsakymų, tad skaitytojui teks pačiam pamąsty­ti, kas arčiau jo širdies ar sąžinės.

Antanas Šileika – lietuvių kilmės Kanados žurnalistas, literatūros kritikas, rašytojas, 7-ių knygų autorius. Lietuviškai išverstos „Laikinai jūsų” (2019,) „Basakojis bingo pranešėjas” (2018), „Pirkiniai išsimokėtinai” (2014), „Pogrindis” (2012), „Bronzinė moteris” (2009). Rašytojo apsakymų rinktinė „Buying On Time” pelnė no­mi­nacijas City of Toronto Book Award ir Stephen Leacock Award už humorą. Jo knygos sulaukė daug pui­kių įvertinimų ir pateko į geriausių Kanados metų knygų 100-uką. Knyga „Basakojis bingo pranešėjas” Lietu­vo­je paskelbta 2018-ųjų Metų knyga suaugusiems.

Po studijų Toronto universitete Antanas Šileika keletą metų gyveno Paryžiuje. Studijavo prancūzų kalbą, dirbo anglų kalbos mokytoju ir litera­tūrinio žurnalo „Paris Voices” redak­cijoje. Vėliau grįžo į Kanadą. Iki pensijos, 2017 m., dirbo Humber College meno direktoriumi, redagavo Kana­dos literatūrinį žurnalą „Descant”. Iki šiol rengia knygų recenzijas Ka­nados televizijai, radijui ir spaudai. Ir, žinoma, rašo knygas.

„Mus skiria daugybė kilometrų. Aš esu Ispanijoje, jūs – Kanadoje. O jei galėtume susitikti, kokią vietą in­terviu pokalbiui pasirinktumėte?” – klausiu rašytojo ir literatūros kritiko Antano Šileikos. Ir iškart nuskamba atsakymas: „Galbūt tiktų kompromi­si­nis variantas. Kaip dėl Paryžiaus?”

„Tam, kuris mąsto apie Pary­žiaus gelmes, svaigsta galva. Nieko nė­ra fantastiškesnio. Nieko nėra tra­giškesnio. Nieko nėra didingesnio”, – rašė Viktor Hugo. Tad tolumoje sklindant Paryžiaus gatvelių triukšmui, su rašytoju Antanu Šileika kalbamės apie Lietuvą, apie mistiką ir atsitikti­numus, lietuvišką humorą ir juodraš­čių perrašinėjimą, apie sudėtin­gą ro­manų veikėjų likimą ir Merki­nės grožį, leidžiantis saulei.

Beje, knygą „Some Unfinished Business” jau galima užsisakyti ir Amazon.com

Ką tik pasirodęs romanas „So­me Unfinished Business” (liet. „Nebaigti reikalai”) yra septintoji jūsų knyga. Magiškas skaičius. Ar tikite magija ir atsitiktinumais savo gyvenime?

Taip, tai mano septintasis išleistas romanas. Bet yra dar keturi, ku­rių nu­sprendžiau nepublikuoti, nes, mano supratimu, jie nėra pakankamai geri. Taip pat jau beveik pabai­giau rašyti dar vieną knygą ir taisi­nėju savo memuarus – tad skaičių ga­lėčiau lengvai padidinti.

Aš ne tiek tikiu magija, kiek atsitiktinumais ir mistika, ypač Lietuvo­je. Pirmas sutapimas. Kai rinkau medžiagą apie partizanų lyderį Adol­fą Ramanauską, užsukau į jam skirtą nedidelį muziejų, įsikūrusį Alytaus mokykloje. Vienoje mokytojų nuotraukoje stovėjo Ramanauskas, ap­suptas kolegų, o priekyje sėdėjo jų direktorė – mano mama! Neturėjau nė mažiausios minties, jog mano ma­ma kadaise dirbo šioje mokykloje ir kad buvo taip arti šalia žmogaus, vė­liau vadinamo Vanago slapyvardžiu.

Kalbant apie mistiką, kai sugal­voju romano temą ir pradedu dirbti, visa informacija paslaptingai suplau­kia į mano rankas. Tarsi mano ran­kos pačios ją pritrauktų. Ypač paslap­tingai atsiranda reikalingos knygos, ir ypatingai mistiškame, dulkėtame se­name naudotų knygų knygyne „Kny­gavisiems” Vilniuje. Apšviesta­me silpna lempele. Ten, jei gali ištverti tupėdamas prie žemutinių lentynų, čiaudėdamas dulkėse ir nekreipi dė­me­sio į organizacinį chaosą – surasi viską, ko ieškai.

Romanas yra sukrečiantis iki sielos gelmių – ne tik savo istorija, bet ir giliais personažų, atsidūru­sių siaubingose aplinkybėse, ap­mąstymais. Kaip pats rašydamas šį roma­ną sugebėjote atlaikyti emo­cinį knygos poveikį?

Rašytojas yra tarsi chirurgas. Privalai šiek tiek atsitraukti nuo pa­ciento skausmų, nes viską iki smulkmenų reikia padaryti techniškai tei­singai, kad ligonis išgytų, arba pagal analogiją – romano veikėjas. Iš tiesų daugiau gailiuosi dėl savo nesėkmių nei dėl knygos veikėjų išgyvenimų. Jei personažų situacijos yra tokios skausmingos, tai todėl, kad Lietuva yra geografiškai sudėtingoje vietoje, tokia mažutė tarp galingų nuolat kovojančių jėgų. Tad ir tragiški likimai čia dažni. Noriu pridurti, jog lie­tuviai taip pat išsiskiria savo humo­ru, kuris man labai patinka, bet tai jau kita tema.

Gal galite apibūdinti, kas yra tas lietuviškas humoras? Ar tai susiję ir su jūsų lengvu, žaismės ku­pinu rašymo stiliumi net ir pa­sakojant skaudžiausias temas?

Pirmiausia, visa mano proza yra labiau minimalistinė, o ne lyriška, ypač, kai pasakojimas sukasi apie jauną žmogų. Šio stiliaus išmokau iš Raymond Carver ir kitų panašių ra­šytojų. Aprašau ir tragiškas, ir humo­ristines situacijas, bet kartais jos su­tampa. Prisimenu savo tėvo pašmaikštavimus. Tai kaimiškas sąmojis. Taikliai smūgiuojantis keliomis frazėmis ir sukeliantis juoką. Pavyz­džiui, Žemaitės – lietuvių rašytojos kla­sikės – pajuo­kavimai apie pretenzingus lietuvius, trokštančius kalbėti lenkiškai. Tai skamba maždaug taip: Džindobrino, džindobrino, ir nusi­džin­­dobrino. Panašiai juokaudavo ir senieji žydų borscht belt humoristai. Šiuolaikinis lietuviškas humoras ki­toks, įvairesnis. Bet aš turiu galvoje senovišką lietuvių kaimo humorą, būdingą mano tėvo kartai. Būtent iš tėvo semiuosi tos žaismės, panašiai kaip ir 4–5-ojo dešimtmečių borscht belt žydų komikai taip pat naudojosi savo tėvų humoro stiliumi.

(Borscht Belt arba žydų Alpėmis šnekamojoje kalboje buvo vadinama kalnuota regiono juosta New Yorko valstijos aukštupyje, nuo XX a. pr. po­puliari žydų atostogų vieta. Iš čia gi­mė ir žydiškos komedijos stiliaus pa­vadinimas Borscht Belt – J. O. V. past.)

Perskaičius šią knygą, apima nenumaldomas noras kalbėtis apie joje aprašytus įvykius. Ar ra­šydamas dalinotės juodraščiais su artimaisiais? Kokių komentarų su­­laukėte? Ar po diskusijų pasi­keitė pirminis romano variantas? Ir, kaip ma­note, ką, perskaitę šią knygą, su savimi „išsineš” jūsų skaitytojai?

Aš nesikalbėjau apie patį romaną tiek daug, kiek apie istorinių veikėjų gyvenimus, kuriais ir remiasi mano knyga. ­Da­ug kas pasakojo man įvairiausių dalykų apie Kostą Kubilinską. Aš sėdėjau ant lovos, kurioje jis ka­daise miegojo, ir kalbėjausi su dabartiniais namo, kuriame jis gyveno, sa­vininkais. Bet svarbiausias pašnekovas buvo Eirimas Martūnas, kuris sa­vo laiškais ir paskatino mane para­šyti šią knygą. Su juo nesustodami diskutavome apie Lynežerio kaimo situaciją ir Dzūkijos žmones. Kartu su Eirimu Martūnu spėliojome, kaip viskas galėjo būti. Jis parodė man partizanų bunkerio liekanas ir kapą, kuriame buvo palaidoti partizanų su­šaudyti šeši šeimos nariai. Kartu su Eirimu lankėmės Rudnios bažnyčioje ir plaukėme baidarėmis Ūlos ežeru.

Kalbant apie patį tekstą – jis perrašytas septynis ar aštuonis kartus. Turiu keletą artimų draugų rašytojų, kurių komentarais pasitikiu, bet svar­­biausia mano patarėja yra žmo­na Snaigė, kuri su manimi aptaria ge­riausius gramatikos ir pasakojimo struktūros variantus. Romano fina­las dramatiškai pasikeitė prieš pat spausdinimą, nes mano knygos vei­kė­jai tarsi patys nusprendė, kad pa­baiga, kurią įsivaizda­vau kaip trage­diją, turi būti laimin­ga.

Žinia, kurią išsineš skaitytojai, priklauso nuo auditorijos. Kanada yra tolima šalis, tad dauguma nežino mano aprašytų vietų. Fotelių moralistai čia greitai įvertina įvairių karo ir pokario šalių dorovės svorį, ir grei­tai priima lengvus sprendimus. No­rėjau skaitytojus supažindinti su vie­tove, kur žmonės turėjo vos keletą pa­sirinkimų, ir visi iš jų buvo daugiau ar mažiau blogi.

Pasakoti karo ir pokario isto­rijas, reiškia susidurti su esminiais klausimais: gyvenimu ir mirtimi, drąsa ir ryžtingumu, ištiki­my­be ir sie­lų brolybe. (Nepamirš­ta­mas Kosto monologas apie sielos pamaitinimą kovų metu!) Galiau­siai neišvengiama tema – nežmo­niškas žmonių elgesys vienas su ki­tu. Sakykite, kas svarbiausia jums, nagrinėjant šias temas?

Man svarbiausia yra atskleisti istorines ir geografines detales nesibaigiančioje žmonijos istorijoje. Kur meilė ir netektis, karas ir skausmas, o kartais triumfas šaltos istorijos akivaizdoje gali tave pakylėti ir išaukštinti arba mesti žemyn ir sutraiškyti į gaba­lus. Mes dabar labai tikime individua­liu apsisprendimu, ir aš taip pat, bet man pirmiausia rūpi, kaip pa­sitinkame lemtį, kuri lyg jūros ban­ga gali pagriebti ir nunešti į ato­grąžų rojų, arba tarsi lavos srovė su­de­ginti tave, nepalikdama net pelenų. Bet viskas daug sudėtingiau. Likimas išreikštas ne vandens ar lavos meta­foromis, jis atsispindi žmonių veiduo­se, kurie pasaulį mato skirtingai ir galbūt trokšta jus nužudyti vien dėl to, kad nesilaikote jų įsitikinimų.

Ne kartą esate minėjęs, jog Lie­tuva jums visada buvo tarsi mi­tinė šalis. Pastaraisiais metais ne­mažai lankėtės Lietuvoje. Ar turi­te čia sa­vo mėgstamiausią vietą? Kuo ji ypatinga?

Man pati išraiškingiausia vieta Lietuvoje yra upės vaizdas, matomas iš Jono Jurašo ir Aušros Marijos Sluckaitės namo verandos Merkinėje. Iš čia žvilgsnis leidžiasi žemyn į upių kilpoje esančią salą, kur susitinka Nemunas ir Merkys. Tokiu pat vaizdu galima grožėtis nuo Merkinės piliakalnio, populiarios turistinės vietos. Pamenu, sėdėjau verandoje su taure vyno, ir netylant pokalbiams, stebėjau, kaip ilgas vakaras keičia kraštovaizdžio spalvas. Mačiau, kaip kyla rūkas ir žuvys, retkarčiais užkibusios ant žvejo kabliuko, skleidžia vandens purslus. Tiek daug skaudžios istorijos slypi aukščiau esančiame miestelyje, kur visiškai sunaikinti žy­dai, kuriame pokariu kartu su savo partizanais kovojo Adolfas Rama­nauskas Vanagas. Iki šiol čia gyvena ir stribų, ir rezistentų vaikai ir anū­kai. Iki šiol čia stovi graži sena baž­nyčia, iš kurios varpinės šovinių ug­nis pasitiko partizanus. Bet kai svečiuojuosi Jurašo verandoje, aš stebiu tik upes, o miesto istorija pasilieka už ma­­nęs. Tai siaubinga istorija, ir ją pri­­valu žinoti, tačiau kai stebi kraštovaizdį, randi jame tam tikrą paguodą.

Beje, ar vaikystėje skaitėte Kosto Kubilinsko eilėraščius? Ar knygos rašymas pakeitė jūsų po­žiūrį į šio autoriaus poeziją?

Jo paties nepamenu, bet istorijas, kurias jis rimuodavo, žinau iš vaikystės. Mano draugams kanadiečiams lietuviškos istorijos atrodydavo arba juokingos, arba netinkamos mažiems vaikams. Grybai ir daržovės kaip animacinių filmų personažai! Mano drau­gai daug juokėsi iš tokios idėjos. O skaudžios „Brisiaus galo” ar „Kliu­džiau” istorijos išgąsdino kanadie­čius tėvus savo siaubinga melancholija.

Ar planuojate knygą pristatyti lietuvių bendruomenėms?

Toronte romanas bus pristatytas vasario 26 d., manau, kad susirinkusioje auditorijoje bus ir lietuvių. Kaip tik ruošiuosi pokalbiui apie knygą Lietuvos ambasadoje Jungtinėje Ka­ralystėje, Londone (nes tai man bus pakeliui skrendant į Lietuvą). Norė­čiau ką nors panašaus surengti New Yorke ir Čikagoje, nes tuos du miestus myliu ir senokai juose nesilankiau, be to, ten apstu lietuvių. Taip pat susitiksiu su skaitytojais Londono lie­tuvių knygyne „Knygnešys” balan­džio 20 d.

Gegužės pradžioje planuojami skaitymai Kaune, bet nesu tikras, ar skaitysiu ištraukas iš šio romano, nes jis dar nėra iki galo išverstas.

Paprastai, kol knyga nėra išversta, nesusitinku atskirai su lietuvių publika, nes mano romanai pirmiausia skirti angliškai kalbančiai auditorijai.

Aš labai apsidžiaugiau, kad lietuviai ėmė skaityti mano knygų verti­mus, priėmė mane kaip savo bendruo­menės narį, nors mano kalbos žinios yra per silpnos, kad galėčiau rašyti lietuviškai.

Tad kada sulauksime šios knygos lietuviško vertimo?

Jei viskas klostysis kaip planuota, šį romaną lietuvių kalba išleis leidykla „Baltos lankos”. Man patinka šie leidybos namai. Su jais jaučiuosi esantis rūpestingų profesionalų ran­kose. Lietuviškas vertimas turėtų bū­ti pristatytas 2024 m. vasarį Vilniaus knygų mugėje.

Dėkui už pokalbį, Antanai. Ir sėkmės knygos kelionėse po pa­saulį.