Lietuviai Amerikoje: istorijos. Eleonora, gyvenanti Los Ange­les: Kai žinai, kas esi – neapleidi šaknų, kurios tave laiko

Šiandieną pradedame naują sky­relį, vedamą Dianos Plačiakienės. Kai kuriems skaitytojams šis vardas turbūt pažįstamas. Pirmiausia, žinoma, kaliforniečiams, nes San Fran­cis­ce gyvenanti Diana – aktyvi ir veikli lietuvių bendruomenės narė. Bet taip pat daugelis tikriausiai atsimena Dianą Plačiakienę kaip populiarią tinklaraštininkę. Savo sukurtame internetiniame puslapyje „Ma­no Amerika” keletą metų Diana vie­ną po kitos pasakojo įdomias ir įkve­piančias lietuvių gyvenimo istorijas. Šiame skyrelyje toliau kaupsime mū­sų, po plačiąją Ameriką išsibarsčiusių lietuvių, mintis ir patirtis. O pirmoji Dianos pašnekovė – Los Angeles gy­venanti Eleonora Jonušienė.

Diana Plačiakienė.

Jau daug metų gyveni Los Angeles. Kada ir kodėl pasirinkai Los Angeles (LA)?

Los Angeles pasirinko mane. 2009 metais „Warner Bros” restruktūrizavo savo tarptautinę veiklą ir, uždariu­si Europos centrinę būstinę Londone, nusprendė centralizuotai vykdyti glo­balinę marketingo veiklą iš Los An­geles. Tuo metu dirbau „Warner Bros Nordic” Stokholme ir man buvo pa­siūlyta prisijungti prie naujai suformuotos tarptautinės marketingo ko­mandos bei vadovauti tarptautinei vartotojų tyrimų grupei. Tiesą pasakius, tuo metu nenorėjau palikti Euro­pos, bet patirtis centrinėje „Warner Bros” studijoje sudomino. Išvykdama iš Stokholmo draugams pažadėjau, kad pasisemti patirties man užteks dvejų metų, tad neužilgo grįšiu. Jie pasijuokė iš manęs primindami, kad aš tą patį sakiau metams išvykdama iš Klaipėdos į Stokholmą, kur užtru­kau septynerius metus, tad, jų pa­skai­čiavimu, Los Angeles turėčiau užtrukti keturioliką. Tuo metu smagiai pasijuokėme, na, o šiemet jau pra­dedu skaičiuoti 14-uosius savo bu­vimo metus LA.

LA galiu drąsiai vadinti dar vienais savo namais, nors reikėjo daugiau nei trejų metų, kol mes vienas kitą „pri­sijaukinome”. Tai yra nuolatos besikeičiantis miestas, be galo spal­vingas savo skoniais, kultūra, augme­nija ir gamta.

Praleidę daug metų JAV – ar kitoje užsienio šalyje – dauguma mūsų susiduria su visuomeninio ir kultūrinio identiteto dile­ma: esu lietuvė/is, bet Lietuvoje jau jaučiuosi nesava/s, sunkiai pritapčiau. JAV – taip pat iki galo nepritampu… Kaip tu jautiesi tarp dviejų ar net trijų (įskaitant studijas Švedijoje) šalių? Ką kiekviena iš jų tau reiškia? 

Savo atsakymui norėčiau suteikti daugiau konteksto. Gimiau 1974 m. Klaipėdoje. Mūsų karta buvo pirmoji, pabaigusi mokyklą ir pradėjusi lan­kyti universitetą jau laisvoje Lietu­voje. Prasidėjus Sąjūdžiui, buvome keturiolikmečiai. Išgyvenome neeili­nius Lietuvos nepriklausomybės at­ga­vimo momentus ir esame ta karta, kuri pradėjo statyti naują Lietuvą savo žiniomis ir energija. Studijų laikais jau galėjome laisvai keliauti po visą Europą, o su vizomis – ir po JAV bei kitus kontinentus. Keliau­da­ma pajutau, kad dauguma žmonių ki­tose šalyse dar nedaug žino apie Lie­tuvą, tad mielai pasakodavau. 2003 m. persikėlusi į Stokholmą, aiškiai pajutau, ką reiškia, kai tave kas nors pa­vadina ruse, o apie Lie­tuvą nieko ne­žino. Stokholme, kur są­lyginai arti gy­venantys kaimynai tuo metu netu­rėjo jokio supratimo apie mūsų šalį ir kultūrą, mus akivaizdžiai painiojo su rusais ir tuomet labai aiškiai supra­tau, kad mūsų dar „nėra žemėlapyje”, ir kad manęs, kaip ir daugumos už­sienyje gyvenančių lie­tuvių, laukia sunkus ir nuolatinis am­basadorinis darbas. Labiausiai džiugina, kad ir Lietuva pradeda su­vokti, jog vien tik valstybės lėšomis ir diplomatinėmis pastangomis nela­bai pajėgs padidinti Lietuvos žinomumą pasaulyje. Kaip ir visur, esmi­nius dalykus lemia ryšiai ir santykiai, kurie yra įtvirtinami ne per vieną kadenciją, ir net ne per dvi. Reikia nuolatinio darbo ir nuo­seklumo. Bū­tent čia ir gali padėti diaspora, dirbdama kartu su vyriausybinėmis institucijomis ir diplomatiniu korpusu. 

Kalbant apie mano identiškumą sakyčiau, kad jį labiau sutvirtinau pa­­ži­ndama ir gerbdama kitas kul­tū­ras, bet neprarasdama savo. Visi skir­tingai išgyvename integraciją į kitą kultūrą. Vieni bandome asimiliuotis ir nustumiame į šoną savo kultūrą kaip nebereikalingą rūbą. Kiti – at­virkščiai, užsidarome savo bendruo­menės ribose ir neįsileidžia­me nieko naujo. Yra dar viena grupė, kuri balansuoja tarp naujos kultūros pažinimo, priėmimo ir savo autentiškumo išlaikymo. Aš priskirčiau save šiam segmentui. Puiki patirtis yra pagy­venti kitoje šalyje, tik reikia turėti drą­sos ir noro pažinti kitą kultūrą, jos nelyginant su savo (nors to labai norisi, ypač išvažiavus į užsienį pir­mą kartą) bei susirandant vietinių draugų. Kai žinai, kas esi – neapleidi savo šaknų, kurios tave laiko. Tuo pa­čiu ir aplinkiniams da­rosi įdomi tavo kultūra. 

Mes susipažinome per lietuvių profesionalų veiklą JAV vakarinėje pakrantėje. Esi Lietuvos Ameri­kos verslo asociacijos Los Angeles viena iš įkūrėjų. Kodėl tau ši veikla tokia svarbi? 

Atvykusi į LA, palaipsniui susipažinau su lietuvių diaspora. Be galo nustebino daugybė aktyvių lietuvių organizacijų. Netrūko socialinio ir kul­tūrinio bendravimo, tačiau pa­laipsniui atsirado poreikis profesionalų susibūrimams, tad kartu su Vytu Naručiu 2015 m. įkūrėme Lithuanian American Business Association in Los Angeles (LABA.LA), prie kurios netrukus prisijungė aktyvūs profesionalai.

Tuo pačiu metu LA buvo ati­darytas Lietuvos Respublikos genera­linis konsulatas, tad nuo pat pirmųjų dienų  pradėjome darbuotis kartu su tuometiniu generaliniu konsulu Da­riumi Gaidžiu ir jo komanda. Šiais metais švenčiame aštuntus savo gy­vavimo metus. (Daugiau apie asocia­cijos veiklą galite sužinoti: www.laba.la)

Per pastaruosius metus aš ati­trūkau nuo lietuviškos visuome­ni­nės veiklos, o tu ir toliau aktyviai joje dalyvauji. Žaviuosi ir pavydžiu – iš kur tiek energijos ir motyvacijos? Kas įkvepia?

Aš tikiu susijungimo galia, nuo kurios priklauso pasikeitimas žinio­mis, draugysčių ir partnerysčių atsi­radimas, kūrimas kartu bendram tikslui. Matau tame prasmę ir tai mane įkvepia.

Suėjo metai, kai Ukrainoje vyksta karas. Dauguma mūsų iš pradžių rėmė ukrainiečius kaip galėjo, bet, karui užsitęsus, iniciatyvos sumažėjo, mes sugrįžome į įprastines gyvenimo vagas, lyg ka­ro ir nebūtų… Tavo parama ir įvai­rios iniciatyvos ir po metų neblėsta, nors pastaruoju metu paty­rei skaudžių asmeninių išgyvenimų. Gal galėtum papasakoti apie įvai­rias iniciatyvas ir projektus Uk­rai­nai palaikyti?

Mes visi gerai žinome, kad už laisvę reikia nuolatos kovoti. Nėra kada nuleisti rankų ar įsivažiuoti į kasdieninę rutiną, kai mūsų pašonėje žūsta vaikai ir nuolatos kenčia ci­viliai, griaunami iki pamatų miestai, niokojami istoriniai paminklai. Jei nesustabdysime barbariškų poelgių dabar, tai tik laiko klausimas, kada juos patirsime savo kailiu. Be galo didžiuojuosi mūsų tauta, kad per šį tektoninių pokyčių periodą globalioje istorinėje ir politinėje erdvėje dalyvaujame kaip vedantis balsas – buriantis, vienijantis, nebijantis  ir drąsinantis kitas tautas. Visi kartu kuria­me istoriją čia ir dabar, dėl kurios ga­lės didžiuotis mūsų vaikai ir anūkai.

Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, kartu su generaline konsule Laima Jurevičiene ir jos komanda, garbės konsule Daiva Navarrette, Baltic Ame­rican Freedom League prezidentu Conrad Mažeika ir LA lietuvių ben­druomene kaip „Team Lithua­nia” pradėjome aktyviai bendrauti ir bendradarbiauti su Ukrainos diaspora – savanoriaudami, prisidėdami prie humanitarinės, medicininės ir karinės pagalbos. Tapome kaip šeima vieni kitiems, tad nepaliausime pa­laikyti Ukrainos tol, kol nebus atgauta laisvė, nuteisti budeliai bei atstatyta šalis.

„Žaibiškas interviu”:
7 klausimai Dianai Plačiakienei

Kalbino Ramune Lapas.

Diana, koks dabartinis tavo profesinis gyvenimas?

Jau antri metai dirbu architektūros firmoje interjero dizainere. Prieš tai ilgą laiką dirbau marketingo srityje. Visada domino istorijos – įvairiausia forma: žodine, rašytine, vizualine… Namų interjeras irgi labiausiai traukia iš psichologinės – „istorijos” – perspektyvos: kur/kuo žmogus gyvena, kokios spalvos, linijos, raštai… atspindi tą žmogų, padeda jam gerai jaustis namų aplinkoje, ramina ar įkvepia, kai reikia. Labai įdomu kurti individualią „namų istoriją”.

O gyvenimas po darbo – laisvalaikis, pomėgiai?

Priklauso nuo sezono: kai šilta, daug laiko praleidžiu gamtoje,  mėgstu „kuistis” žemėje, auginti gėles (daržovės manęs nemyli). Žiemą smagu virtuvėje paeksperimentuoti, mėgstu gaminti. Savaitgaliais ieškau kultūros: dažniausiai tai būna koncertas ar muziejus.

Kas tau yra rašymas?

Vilniaus universitete baigiau prancūzų kalbą ir lingvistiką, tai širdyje vis dar esu „filologė”: kalba, žodžių parinkimas, jų tvarka (ar netvarka) sakinyje man yra labai įdomus reiškinys. Tą pačią istoriją gali papasakoti sausai ir be druskos, arba suteikti jai daug spalvų, skonio, jausmo ir gyvybės. Esu iš tų, kurie gali prie vieno sakinio  prasėdėti daugiau kaip valandą, jei jis man „neskamba”. Taigi rašymas man yra ir kūryba, ir „koronė”.

Kokie bus tavo straipsnių herojai, kas tau įdomiausia žmonėse?

Intuityviai pasirenku pašnekovus, tai herojai bus įvairūs. Daug kas įdomu, būtų labai ilgas sąrašas. Pvz., kitą kartą norėčiau pakalbinti menininką/ę, kurio/s kūryba yra vertinama, suprantama, pripažinta ir Lietuvos, ir JAV (ar dar platesniame) kontekste. Ko gero, įdomiausia tema yra – kaip mes, lietuviai, nepamiršdami ir gerbdami savo šaknis, sugebame integruotis ir dalintis savo žinioms, talentais bei įvairiomis iniciatyvomis su platesniu pasauliu.

Ar turi kokį ypatingą rašymo ritualą?

Neturiu, bet labai norėčiau turėti.

Laiminga diena – kokia ji?

Šiuo metu, kai pas mus, šiaurinėje Californijoje, nuolat lyja ir šalta (paprastai dejuojam, kad saulės per daug), laiminga diena yra pradėti dieną ne su botais ir balom iki kelių, o su saule. O šiaip, kaip rašytoja Evelina Daciūtė pasakė, „Laimė yra Lapė”, niekada nežinai, už kurio kampo ji slepiasi. 

Trys didžiausios vertybės gyvenime? 

„Connection, creativity and curiosity” (kaip išversti?).