JOLANTA Ona Vitkutė.
Jolita Herlyn, Gėdos vaikas, (Alma Littera, 2022)
Lietuvių rašytoja Jolita Herlyn profesionaliai vedžioja skaitytoją romano „Gėdos vaikas” istorijos puslapiais, netikėti siužeto vingiai įtraukia taip, jog negali atsiplėšti. Tai knyga, kurią turi suskaityt iki galo per pora naktų – nes kitaip neištversi. Šios autorės romanai yra kaip desertai, kuriuos norisi suvalgyti trim kąsniais, nes tiesiog nėra jėgų palikti tą skanėstą kitai dienai. Nebent esate apdovanotas begaline kantrybe. Bet tai nereiškia, kad juose viskas laimingai klostosi ir kalbama tik apie kunkuliuojančius jausmus. Jolita Herlyn visada savo romanuose be meilės subtilių užkulisių gvildena ir įvairių papildomų temų, suteikdama skaitančiajam vertingų žinių. Bet kad ir kokias svarbias problemas gvildentų – visada šios autorės knygos įkvepia vilties. O kartais norisi aprašytas romanų vietas aplankyti – jos apibūdinamos iki mažyčių jaukių detalių.

Ką tik pasirodęs romanas „Gėdos vaikas” pasakoja dviejų merginų gyvenimo istoriją. Šviesiaplaukė mėlynakė Eliza ir tamsiaodė garbanė Muna tampa tokios neišskiriamos, kad aplinkiniai jas ima vadinti „kava su pienu”. Paslaptys, išsiskyrimai, viltis vedžioja mus romano puslapiais, žadėdamos skaitymo malonumą. Čia gvildenama daugybė temų. Nepasitikėjimas savim, meilė, vaikystėje patirtos traumos, juodaodžių, ir apskritai patyčių ir lygiateisiškumo problemos, gyvenimo prasmės ieškojimai. Ir nuo pirmo iki paskutinio puslapio įvairiais savo atspalviais besiskleidžianti ir visas temas sukabinanti lyg karoliukų vėrinį – moterų draugystė.
Mudvi kalbamės ir susirašinėjame keliaudamos. Aš – Mexico oro uoste, tarp spalvingų keramikinių kaukolyčių. Jolita – Hamburgo geležinkelio stotyje. „Hamburgo geležinkelio stotis atidaryta 1906-aisiais vietoj kitų keturių traukinių stočių. Tai antra pagal aktyvumą geležinkelio stotis Europoje po Paryžiaus Gard du Nord, – pasakoja Jolita, laukdama atvykstančio traukinio į Dresdeną, ir priduria, – kai pirmą stoties projektą, nubraižytą puošniu lengvumą, asimetriją ir augalinius motyvus mėgstančiu art nouveau stiliumi pamatė kaizeris Vilhelmas II, pavadino jį tiesiog baisiu. Jam labiau patiko karines tvirtoves primenantys pastatai. Kaizeris liepė pastatyti stotį neorenesanso stiliumi pagal 1889 metais Paryžiuje vykusios pasaulinės parodos Galerie des machines modelį. Tai didžiausia be atramų stogą turinti geležinkelio stotis Vokietijoje.”
Keliaujame toliau ir kalbamės. Anot rašytojos, važiuojant traukiniu į Dresdeną – idealus laikas atsakyti į interviu klausimus. „Vaizdai pro langą bėga tokiu pat greičiu kaip ir mintys, niekas netrukdo, – sako Jolita ir juokiasi, jog tik kartą į kupė įsiveržė jaunuolių grupelė, šventusių bernvakarį. „Vienas iš jų paprašė užrašyti ant jo marškinėlių savo vardą, mat tokia buvo jo bernvakario užduotis: surinkti visų vagone važiavusių moterų vardus.”
Jolita, esi viena skaitomiausių lietuvių autorių. Ką tik pasirodė tavo vienuoliktasis romanas „Gėdos vaikas”. Kaip pati apibūdintum, apie ką rašei, kas tau pačiai svarbiausia, kokią žinutę siunti šiuo savo kūriniu? Tuo pačiu gal galėtum prisiminti, kokią sceną buvo sunkiausia rašyti, o gal kaip tik viskas ėjosi kaip sviestu patepta?

Daugelio rašytojų galvose dūzgia spiečius minčių, kurios prašosi būti užrašomos. Mano galvoje dažniausiai visiškas štilius. Ji kaip baltas lapas, o gal tiksliau – kaip tuščia dirva, laukianti sėklos. Tik tada, kai į ją įkrinta būsimo romano sėkla, kai ji pradeda dygti, leisti lapus ir keroti, kai aš pamatau būsimos istorijos „medį” – sėdu ir pradedu rašyti. Šį kartą tokia sėkla tapo labai netikėtas, iš vėžių išmušęs draugės laiškas. Jis porą savaičių man suko vidurius, kol supratau, kad reikia parašyti knygą. Apie draugystę. Ši mintis iškart mane nuramino. Tačiau pirminė idėja – romanas apie draugystę – išaugo į daug didesnį medį, o gal net į visą mišką. Tuo metu, kai „įkrito romano sėkla”, paplūdimyje sutikau moterį, kuri papasakojo apie savo vaikystės traumas ir savo tamsiaodę draugę Muną. Supratau, kad nieko nežinau apie afro-vokiečius. Puoliau studijuoti ir man prieš akis pradėjo vertis netikėti Vokietijos istorijos puslapiai. Faktai, kurių niekas lyg ir neslepia, bet apie kuriuos niekas ir nekalba. Arba jų nežino. Net ir labai išsilavinęs mano vyras vokietis su nuostaba klausydavosi mano sužvejotų pasakojimų. Taip draugystės temą papildė XX a. afro-vokiečių istorijos ir karų, o gal tiksliau – pokarių – žiaurūs padariniai atskirų žmonių likimams.
Romaną baigiau prieš pat prasidedant karui Ukrainoje ir skaitydama jį iš naujo stebėjausi, kaip jis atliepia šių dienų aktualijas.
„Daugeliui žmonių prieš asmeninį skausmą nublanksta viso pasaulio skausmas”, – rašoma romane. Ką pati manai, ar gali vienas žmogus išgelbėti šį tarsi į visas puses beskilinėjantį pasaulį?
Jei išgelbėti ir negali, tai bandyti privalo! Tiek kiek įmanoma vienoje ar kitoje situacijoje. Ir tai visai nereiškia, kad kilus karui visiems reikia griebtis ginklo ar lipti ant barikadų. Jei sugebėsi nuraminti išsigandusį ar palūžusį žmogų, jei suteiksi jam vilties – tai irgi bus indėlis į pasaulinės harmonijos atkūrimą. Tik tada jei esi laimingas ir taikus savo viduje, tu gali dovanoti laimę ir taiką aplinkiniams. Tad darbas su savimi dažniausiai yra tas pirmas žingsnis į harmoningesnį, geresnį pasaulį. Galbūt aš vis dar esu idealistė, bet tikiu gerąja žmogaus prigimtimi.
„Gėdos vaiko” herojė Muna nuo miesto šurmulio bėga į vyro jachtą. Ir tai ne vienintelis romanas, kuriame atsispindi tavo buriavimo patirtys. Paatvirauk, ar pati taip pat ieškai užuovėjos laive, o gal kaip tik mėgsti suptis tarp audringų jūros bangų?

Jei ne laivai, tai vargu ar būtume su mano vyru susipažinę. 2005 m. Klaipėdoje vyko pirmoji tarptautinė buriuotojų regata. Aš tuo metu dirbau miesto savivaldybėje tarptautinių ryšių skyriuje ir buvau atsakinga už šio projekto koordinavimą. O mano būsimas vyras Svenas atstovavo regatą sponsoriavusį banką. Jis buvo renginio garbės svečias. Taip ir susipažinome. Tačiau buriavimą pamėgau ne iškart. Man labiau patiko stebėti laivus nuo kranto, nes jautriai reaguodavau į mažiausią supimą. O Svenas laivuose laiką leido nuo kūdikystės. Jo tėtis už nuopelnus Hamburgo buriuotojams buvo net apdovanotas auksine adata, taip pat jo vardu yra pavadinta viena iš Hamburgo sporto jachtklubo krantinių. Tad buriavimas tarsi buvo paveldėta privaloma šeimos laisvalaikio leidimo forma. Aš jos vengiau, man labiau patiko kitas vyro hobis – motociklas. Todėl daug mieliau leisdavausi į keliones ant „Harley Davidson” po Pietų Europos šalis: Italiją, Prancūziją, Ispaniją. Tačiau prieš trejus metus nusprendžiau, kad laikas vėl išbandyti jachtą, tuo labiau kad į keliones motociklu sūnaus nepasiimsi, o atostogas norisi leisti drauge. Ir voila! Kažkas nutiko mano vestibiuliariniam aparatui ir aš nebereagavau į supimą. Štai tada ir pajutau tikrąjį buriavimo malonumą. Mes su šeima tą vasarą plaukiojome po „Danijos Pietų jūrą” (taip vokiečiai vadina Baltijos jūros dalį į pietūs nuo Fiuno salos). Tai nuostabus daugiau nei penkiasdešimt salų turintis archipelagas. Vienoje jų – Skarės saloje – yra ypatingų ekologiškų ledų gamyklėlė. Buvau taip sužavėta, kad visas buriavimo patirtis ir Skarės salą įtraukiau į romaną „Šešėlių gaudytoja”. O štai pandemijos metu laivas netikėtai tapo puikiu vasarnamiu ant vandens. Praėjusią vasarą labai smagiai leidau jame laiką su draugėmis. Pasirodo, kad tokia pramoga net turi specialų pavadinimą: angliškas buriavimas. Tos naujos patirtys sugulė į romaną „Gėdos vaikas”.
Pasidalink su mumis, kas vyko tavo gyvenime, rašant šią knygą?
Kai rašau, mano gyvenime nevyksta niekas. Nes kai pradedu rašyti, rašau kiekvieną dieną be išimties. Mažiausia po vieną puslapį. Net ir sekmadieniais. Įkvėpimo nelaukiu, nes jį dažnai gali nuvaikyti Tinginio deivė. Todėl mano gyvenimas paskutinius dešimt metų pulsuoja tokiu ritmu: aš arba gyvenu, arba rašau, t. y. reflektuoju gyvenimą. Žinoma, ir rašydama atlieku namų darbus. Juk jaunėliui trylika, reikia jį išleisti į mokyklą, paruošti pusryčius ir t. t. Tačiau jei valau dulkes ar šluoju grindis, mano rankos dirba automatiškai, o galvoje aš suku pasakojimo siužetą. Tiksliau, aš jame gyvenu. Kaip kino filme. Aš matau vaizdus ir reikia tik juos aprašyti.

Knyga prasideda tavo jaukia anotacija. Šį romaną skiri „savo anūkei Lukai, kurioje susimaišė viso pasaulio genai ir kuri tik gimusi pripildė širdį nenusakomo švelnumo ir meilės”. Gal anūkės gimimas pakeitė sumanyto siužeto vingius, pakoregavo kai kurias pasakojamos istorijos detales?
Luka į šį pasaulį ateiti vėlavo, tad kai sūnus atsiuntė žinutę, kad marčiai nubėgo vandenys, pradėjau ‘gimdyti’ kartu su marčia. Ne viskas ėjo sklandžiai. Aš jaudinausi daug labiau nei tuos kartus, kai gimdžiau pati. Galų gale nerimas pasiekė tokią stadiją, kad nusprendžiau atlikti ypatingą ritualą ir taip padėti už tūkstančio kilometrų esančiai gimdyvei. Nepatikėsite, bet jį užbaigus, vos po kelių minučių sūnus atsiuntė pirmąją Lukos nuotrauką. Tai buvo ypatinga patirtis. Turėjau ją įamžinti. Tuo metu dar nebuvau sugalvojusi „Gėdos vaiko” pabaigos, tad „gimdymo scena” man pasirodė kaip visai tinkama paskutiniam romano akordui. Luka – nuostabi mergaitė. Ir joje tikrai susipynę daugybė genų. Mano marčios Gabrielės tėtis – ukrainietis, o mano sūnaus Karlo – argentinietis. Į tą argentinietiško kraujo mišinį taip pat įeina daugybės tautų genai: Karlo senelis italas iš Sicilijos, o senelės istorija apipinta legendomis: viduramžiais į Angliją atkeliavo turtingas arabas ir vedė neturtingą, bet kilmingą britę, paskui jie persikėlė į Braziliją, vėliau keliai pasuko į Čilę ir Argentiną… Net įdomu, ką Luka paveldės iš tokio spalvingo protėvių buketo. Tikiuosi, kad jai užaugus „gėdos vaiko” sąvoka išnyks, kad būti kitokiu, nebereikš būti „svetimu” ir „blogu”.
Esi baigusi filosofijos studijas, vėliau dėstei filosofiją Klaipėdos universitete. Viename iš interviu minėjai, jog filosofijos istorijos seminarai nepateikė vienintelio nuraminančio atsakymo apie gyvenimo prasmes. Ką naujo subrandino tavyje, o gal net pakeitė požiūrį į skirtingus gyvenimo dalykus – knygų rašymas?
Romanų rašymas man kaip režisieriui naujas spektaklis. Kurdama prisimatuoju kitų gyvenimus, nes stengiuosi išjausti kiekvieną personažą, kad suprasčiau vidines jų poelgių paskatas. Nieko neteisiu, nieko nevertinu, tik aprašau. Tai mane išmokė filosofijos studijos. Rašydama tobulinu savo empatiją ir žmogaus sielos pažinimą.
„Koks vis dėlto stiprus yra poreikis surasti savo šaknis”, – svarsto viena iš pagrindinių romano herojų Ana. Suradę pajunta ramybę, „lyg visą gyvenimą būtų sprendę kryžiažodį ir galiausiai iš̌sprendę.” O kaip jautiesi pati gyvendama Hamburge. Ar gali pasakyti, jog tos gimtosios šaknys jau spėjo čia įsitvirtinti? Kokie šiandien yra tavo namai? Ko tau reikia, kas būtina, kad namai taptų tais pačiais tikriausiais?

Gal nuskambės keistokai, bet būtent pandemijai turiu būti dėkinga už tai, kad galų gale susidraugavau su Hamburgu. Jei ne su miestiečiais, tai su miestu ir jo istorija. Gyvenu čia jau dvylika metų, bet ilgą laiką iš savo namų kiemo kojos be reikalo nekeldavau. Hamburgas man atrodė kaip šaltas turtingas gražus vyras, kuris toleruoja mano buvimą tik todėl, kad turi daug svarbesnių reikalų. Mus saistė abipusis abejingumas. Hamburge tapau nematoma ir pradžioje man tai tiko. Atsigriebdavau puldama į glėbį pažįstamiems Lietuvoje ir lipdama ant scenos knygų pristatymuose. Anonimiškumas suteikė visišką laisvę. Taip pat ir laisvę bet kada sėsti į lėktuvą ir skristi ten, kur laukia nauji įspūdžiai ir draugai. Prasidėjus pandemijai, kai sienos tarp Vokietijos žemių buvo uždarytos, supratau, kad mieste galiu įstrigti ilgam. Neliko nieko kito, kaip iš naujo pradėti pažintį su miestu. Kasdien vaikščiojau kilometrų kilometrus ir nuodugniai jį tyrinėjau. Man norėjosi sužinoti kiekvieno pastato ir gatvės istoriją, atgaivinti ją, nes kaip kitaip prisijaukinti miestą? Tokiu būdu susipažinau su XIX a. gyvenusia Zanzibaro princese Salme, kuri pabėgo iš sultono rūmų, kad ištekėtų už Hamburgo pirklio. Ji tapo pirmąja moterimi arabe, parašiusia autobiografiją. Jos istorija man tapo impulsu parašyti „Moterų sodą”. Taip Hamburgas žengė į mano romanus, nors pirmųjų veiksmą ilgą laiką plėtojau Lietuvoje. „Gėdos vaike” taip pat atsirado vietos Hamburgui. Tiesą pasakius, taip įsigilinau į miesto studijas, kad šiemet net pradėjau vesti po jį ekskursijas. Ar tapo Hamburgas namais? Taip, tai fizinio kūno namai, o sielos namai – tai lietuvių kalba, joje jaučiuosi saugiausiai. Kaip ne keista, taip susiklostė, kad Hamburge bendrauju tik su lietuvaitėmis, nes jungia ne tik kalba, bet ir bendros patirtys.
Asociacija LATGA kasmet skelbia populiariausių bibliotekose autorių ir knygų dešimtukus. Neseniai paskelbti 2021 m. bibliotekų skaitytojų numylėtiniai. Tavo vardas ir vėl puikuojasi trečioje vietoje tarp skaitomiausių. O pati ar mėgsti lankytis knygynuose? Ar dažniau knygas renkiesi bibliotekose? Prie kokios lentynos stabteli ilgiausia? Ir žinoma, ką labiausiai patinka skaityti?
Be knygos neįsivaizduoju nė dienos. Net atvykusi į viešbutį, kol vyras registratūroje tvarko dokumentus, aš puolu apžiūrėti buvusių svečių paliktų knygų bibliotekėlę. Ir kiekviename jachtklube patikrinu, kokias knygas skaitė buriuotojai. Dažnai tokiose bibliotekose palieku perskaitytą ar randu neskaitytą knygą. Jei gyvenčiau Lietuvoje, tai būčiau ištikimiausia bibliotekų lankytoja, nes mano gyvenimo moto „ne turėti, o būti”. Tokį požiūrį į gyvenimą suformavo jaunystėje perskaityta Erich Fromm knyga „Turėti ar būti”. Tad manau, kad knygos turi keliauti iš rankų į rankas. Tiesa, aš vis dar dievinu popierines knygas. Ir mėgstu skaityti lietuviškai. Todėl knygas užsisakau iš lietuviškų internetinių knygynų, jos keliauja pas mamą, o tada kas nors, kas plaukia iš Klaipėdos į Kylį keltu visą lagaminą atgabena man. Anksčiau skaičiau tik rimtas filosofines, psichologines knygas, todėl jomis esu pasisotinusi: visas saviugdos knygas apeinu ratu. O štai romanai, į kuriuos iš padilbų dėbčiojau jaunystėje, mane traukia. Mylimiausia rašytoja – turkė Elif Shafak, ji žavi spalvingais moterų charakteriais ir jautriomis istorinėmis temomis. O štai knyga, kuri jau trisdešimt penkerius metus yra mano „biblija”, tai Kahlil Gibran „Pranašas”. Kai lankiausi Libane, mano pirmasis noras buvo aplankyti šio rašytojo tėviškę ir nusilenkti jo genijui. „Pranašą” rekomenduoju visiems, kas jo dar neskaitė.
Ir pabaigai, paatviraukim. Ar apdovanoji save, kai padedi tašką paskutiniame knygos sakinyje, ar šventi romano pabaigą?
Parašiusi paskutinį sakinį – atsidūsėju. Užplūsta palengvėjimo jausmas. Tarsi nuo pečių būčiau nusimetusi sunkią naštą. Tačiau po kelių dienų tą lengvumą pakeičia tuštuma ir savotiškas ilgesys su savotiška liūdesio gaida – toks, kuris ateina atsisveikinant su vasara. Tai mano atsisveikinimas su istorija ir jos herojais, su kuriais gyvenau kelis mėnesius. Tokia būsena tęsiasi apie pora savaičių, kol žingsnis po žingsnio sugrįžtu į normalų gyvenimą, kuriame ne tik gyvenu, bet ir nesąmoningai laukiu, ar vėl įkris naujo romano sėkla.
Ačiū už pokalbį, Jolita. Ir linkiu tau derlingo laukimo!
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Spalio 8 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 80)