Knygų klubas „Frida”. Sielos namai – tai lietuvių kalba

JOLANTA Ona Vitkutė.

Jolita Herlyn, Gėdos vaikas, (Alma Littera, 2022)

Lietuvių rašytoja Jolita Herlyn profesionaliai vedžioja skaitytoją ro­mano „Gėdos vaikas” istorijos pusla­piais, netikėti siužeto vingiai įtrau­kia taip, jog negali atsiplėšti. Tai kny­ga, kurią turi suskaityt iki galo per pora naktų – nes kitaip neištversi. Šios autorės romanai yra kaip desertai, kuriuos norisi suvalgyti trim kąsniais, nes tiesiog nėra jėgų palikti tą skanėstą kitai dienai. Nebent esate apdovanotas begaline kantrybe. Bet tai nereiškia, kad juose viskas lai­min­gai klostosi ir kalbama tik apie kunkuliuojančius jausmus. Jolita Her­lyn visada savo romanuose be meilės subtilių užkulisių gvildena ir įvairių papildomų temų, suteikdama skaitančiajam vertingų žinių. Bet kad ir kokias svarbias problemas gvildentų – visada šios autorės knygos įkvepia vilties. O kartais norisi aprašytas romanų vietas aplankyti – jos apibūdinamos iki mažyčių jaukių detalių.

Ką tik pasirodęs romanas „Gėdos vaikas” pasakoja dviejų merginų gy­venimo istoriją. Šviesiaplaukė mėlynakė Eliza ir tamsiaodė garbanė Mu­na tampa tokios neišskiriamos, kad aplinkiniai jas ima vadinti „kava su pienu”. Paslaptys, išsiskyrimai, viltis vedžioja mus romano puslapiais, ža­dėdamos skaitymo malonumą. Čia gvil­denama daugybė temų. Nepasiti­kėjimas savim, meilė, vaikystėje pa­tir­tos traumos, juodaodžių, ir apskritai patyčių ir lygiateisiškumo problemos, gyvenimo prasmės ieškojimai. Ir nuo pirmo iki paskutinio puslapio įvairiais savo atspalviais besiskleidžianti ir visas temas sukabinanti lyg karoliukų vėrinį – moterų draugystė. 

Mudvi kalbamės ir susirašinėjame keliaudamos. Aš – Mexico oro uoste, tarp spalvingų keramikinių kau­kolyčių. Jolita – Hamburgo gele­žinkelio stotyje. „Hamburgo geležin­kelio stotis atidaryta 1906-aisiais vietoj kitų keturių traukinių stočių. Tai antra pagal aktyvumą geležinkelio stotis Europoje po Paryžiaus Gard du Nord, – pasakoja Jolita, laukdama atvykstančio traukinio į Dresdeną, ir priduria, – kai pirmą stoties projektą, nubraižytą puošniu lengvumą, asi­metriją ir augalinius motyvus mėgstančiu art nouveau stiliumi pa­matė kaizeris Vilhelmas II, pavadino jį tiesiog baisiu. Jam labiau patiko ka­­rines tvirtoves primenantys pasta­tai. Kaizeris liepė pastatyti stotį neorenesanso stiliumi pagal 1889 metais Paryžiuje vykusios pasaulinės parodos Galerie des machines modelį. Tai didžiausia be atramų stogą turinti geležinkelio stotis Vokietijoje.”

Keliaujame toliau ir kalbamės. Anot rašytojos, važiuojant traukiniu į Dresdeną – idealus laikas atsakyti į interviu klausimus. „Vaizdai pro lan­gą bėga tokiu pat greičiu kaip ir min­tys, niekas netrukdo, – sako Jolita ir juokiasi, jog tik kartą į kupė įsiveržė jaunuolių grupelė, šventusių bernvakarį. „Vienas iš jų paprašė užrašyti ant jo marškinėlių savo vardą, mat tokia buvo jo bernvakario užduotis: surinkti visų vagone važiavusių mo­terų vardus.”

Jolita, esi viena skaitomiausių lie­tuvių autorių. Ką tik pasirodė tavo vienuoliktasis romanas „Gė­dos vai­kas”. Kaip pati apibūdintum, apie ką rašei, kas tau pačiai svarbiausia, kokią žinutę siunti šiuo savo kūriniu? Tuo pačiu gal galėtum prisiminti, kokią sceną buvo sunkiausia rašyti, o gal kaip tik viskas ėjosi kaip sviestu patepta?

Daugelio rašytojų galvose dūzgia spiečius minčių, kurios prašosi būti užrašomos. Mano galvoje dažniausiai visiškas štilius. Ji kaip baltas lapas, o gal tiksliau – kaip tuščia dirva, lau­kianti sėklos. Tik tada, kai į ją įkrinta būsimo romano sėkla, kai ji pradeda dygti, leisti lapus ir keroti, kai aš pamatau būsimos istorijos „medį” – sėdu ir pradedu rašyti. Šį kartą tokia sėkla tapo labai netikėtas, iš vėžių iš­mušęs draugės laiškas. Jis porą sa­vai­čių man suko vidurius, kol supra­tau, kad reikia parašyti knygą. Apie draugystę. Ši mintis iškart mane nuramino. Tačiau pirminė idėja – ro­manas apie draugystę – išaugo į daug didesnį medį, o gal net į visą mišką. Tuo metu, kai „įkrito romano sėkla”, paplūdimyje sutikau moterį, kuri pa­pasakojo apie savo vaikystės traumas ir savo tamsiaodę draugę Muną. Su­pratau, kad nieko nežinau apie afro-vokiečius. Puoliau studijuoti ir man prieš akis pradėjo vertis netikėti Vo­kietijos istorijos puslapiai. Faktai, ku­­rių niekas lyg ir neslepia, bet apie kuriuos niekas ir nekalba. Arba jų ne­žino. Net ir labai išsilavinęs mano vyras vokietis su nuostaba klausyda­vosi mano sužvejotų pasakojimų. Taip draugystės temą papildė XX a. afro-vokiečių istorijos ir karų, o gal tiksliau – pokarių – žiaurūs padariniai atskirų žmonių likimams.

Romaną baigiau prieš pat prasi­dedant karui Ukrainoje ir skaityda­ma jį iš naujo stebėjausi, kaip jis at­liepia šių dienų aktualijas.

„Daugeliui žmonių prieš as­me­ninį skausmą nublanksta viso pasaulio skausmas”, – rašoma ro­mane. Ką pati manai, ar gali vienas žmogus išgelbėti šį tarsi į visas puses beskilinėjantį pasaulį?

Jei išgelbėti ir negali, tai bandyti privalo! Tiek kiek įmanoma vienoje ar kitoje situacijoje. Ir tai visai ne­reiš­kia, kad kilus karui visiems rei­kia griebtis ginklo ar lipti ant bari­kadų. Jei sugebėsi nuraminti išsigandusį ar palūžusį žmogų, jei suteiksi jam vilties – tai irgi bus indėlis į pa­saulinės harmonijos atkūrimą. Tik ta­­da jei esi laimingas ir taikus savo viduje, tu gali dovanoti laimę ir taiką aplinkiniams. Tad darbas su savimi dažniausiai yra tas pirmas žingsnis į harmoningesnį, geresnį pasaulį. Gal­būt aš vis dar esu idealistė, bet tikiu gerąja žmogaus prigimtimi.

„Gėdos vaiko” herojė Muna nuo miesto šurmulio bėga į vyro jachtą. Ir tai ne vienintelis roma­nas, kuriame atsispindi tavo buria­­vimo patirtys. Paatvirauk, ar pa­ti taip pat ieškai užuovėjos laive, o gal kaip tik mėgsti suptis tarp aud­ringų jūros bangų?

Jei ne laivai, tai vargu ar būtume su mano vyru susipažinę. 2005 m. Klaipėdoje vyko pirmoji tarptautinė buriuotojų regata. Aš tuo metu dir­bau miesto savivaldybėje tarptauti­nių ryšių skyriuje ir buvau atsakinga už šio projekto koordinavimą. O ma­no būsimas vyras Svenas atstovavo regatą sponsoriavusį banką. Jis buvo renginio garbės svečias. Taip ir susipažinome. Tačiau buriavimą pamėgau ne iškart. Man labiau patiko stebėti laivus nuo kranto, nes jautriai reaguodavau į mažiausią supimą. O Svenas laivuose laiką leido nuo kū­dikystės. Jo tėtis už nuopelnus Ham­burgo buriuotojams buvo net apdo­va­notas auksine adata, taip pat jo vardu yra pavadinta viena iš Hamburgo sporto jachtklubo krantinių. Tad bu­riavimas tarsi buvo paveldėta privalo­ma šeimos laisvalaikio leidimo for­ma. Aš jos vengiau, man labiau pa­ti­ko kitas vyro hobis – motociklas. To­dėl daug mieliau leisdavausi į kelio­nes ant „Harley Davidson” po Pietų Europos šalis: Italiją, Prancūziją, Ispa­niją. Tačiau prieš trejus metus nusprendžiau, kad laikas vėl išbandyti jach­tą, tuo labiau kad į keliones mo­tocik­lu sūnaus nepasiimsi, o atostogas norisi leisti drauge. Ir voila! Kažkas nutiko mano vestibiuliariniam aparatui ir aš nebereagavau į su­pimą. Štai tada ir pajutau tikrąjį bu­riavimo malonumą. Mes su šeima tą vasarą plaukiojome po „Danijos Pie­tų jūrą” (taip vokiečiai vadina Bal­ti­jos jūros dalį į pietūs nuo Fiuno sa­los). Tai nuostabus daugiau nei pen­kiasdešimt salų turintis archipela­gas. Vienoje jų – Skarės saloje – yra ypatingų ekologiškų ledų gamyklėlė. Buvau taip sužavėta, kad visas buria­vimo patirtis ir Skarės salą įtraukiau į romaną „Šešėlių gaudytoja”. O štai pandemijos metu laivas netikėtai ta­po puikiu vasarnamiu ant vandens. Praėjusią vasarą labai smagiai leidau jame laiką su draugėmis. Pasirodo, kad tokia pramoga net turi specialų pavadinimą: angliškas buriavimas. Tos naujos patirtys sugulė į romaną „Gėdos vaikas”.

Pasidalink su mumis, kas vyko tavo gyvenime, rašant šią knygą?

Kai rašau, mano gyvenime ne­vyksta niekas. Nes kai pradedu rašy­ti, rašau kiekvieną dieną be išimties. Mažiausia po vieną puslapį. Net ir sekmadieniais. Įkvėpimo nelaukiu, nes jį dažnai gali nuvaikyti Tinginio deivė. Todėl mano gyvenimas paskutinius dešimt metų pulsuoja tokiu ritmu: aš arba gyvenu, arba rašau, t. y. reflektuoju gyvenimą. Žinoma, ir rašydama atlieku namų darbus. Juk jaunėliui trylika, reikia jį išleisti į mo­kyklą, paruošti pusryčius ir t. t. Ta­čiau jei valau dulkes ar šluoju grin­dis, mano rankos dirba automa­tiškai, o galvoje aš suku pasakojimo siužetą. Tiksliau, aš jame gyvenu. Kaip kino filme. Aš matau vaizdus ir reikia tik juos aprašyti.

Knyga prasideda tavo jaukia anotacija. Šį romaną skiri „savo anū­kei Lukai, kurioje susimaišė viso pasaulio genai ir kuri tik gi­musi pripildė širdį nenusakomo švelnumo ir meilės”. Gal anūkės gimimas pakeitė sumanyto siužeto vingius, pakoregavo kai kurias pasakojamos istorijos detales?

Luka į šį pasaulį ateiti vėlavo, tad kai sūnus atsiuntė žinutę, kad marčiai nubėgo vandenys, pradėjau ‘gim­dy­ti’ kartu su marčia. Ne viskas ėjo sklandžiai. Aš jaudinausi daug labiau nei tuos kartus, kai gimdžiau pati. Galų gale nerimas pasiekė tokią sta­diją, kad nusprendžiau atlikti ypatin­gą ritualą ir taip padėti už tūkstančio kilometrų esančiai gimdyvei. Nepati­kėsite, bet jį užbaigus, vos po kelių mi­nučių sūnus atsiuntė pirmąją Lu­kos nuotrauką. Tai buvo ypatinga pa­tirtis. Turėjau ją įamžinti. Tuo metu dar nebuvau sugalvojusi „Gėdos vai­ko” pabaigos, tad „gimdymo scena” man pasirodė kaip visai tinkama pas­kutiniam romano akordui. Luka – nuostabi mergaitė. Ir joje tikrai susi­pynę daugybė genų. Mano marčios Gabrielės tėtis – ukrainietis, o mano sūnaus Karlo – argentinietis. Į tą argentinietiško kraujo mišinį taip pat įeina daugybės tautų genai: Karlo senelis italas iš Sicilijos, o senelės isto­rija apipinta legendomis: viduramžiais į Angliją atkeliavo turtingas arabas ir vedė neturtingą, bet kilmin­gą britę, paskui jie persikėlė į Bra­zi­liją, vėliau keliai pasuko į Čilę ir Ar­gentiną… Net įdomu, ką Luka pavel­dės iš tokio spalvingo protėvių buketo. Tikiuosi, kad jai užaugus „gėdos vaiko” sąvoka išnyks, kad būti kitokiu, nebereikš būti „svetimu” ir „blo­gu”.

Esi baigusi filosofijos studijas, vėliau dėstei filosofiją Klaipėdos universitete. Viename iš interviu minėjai, jog filosofijos istorijos seminarai nepateikė vienintelio nuraminančio atsakymo apie gy­ve­nimo prasmes. Ką naujo subran­dino tavyje, o gal net pakeitė po­žiū­rį į skirtingus gyvenimo daly­kus – knygų rašymas?

Romanų rašymas man kaip reži­sieriui naujas spektaklis. Kurdama prisimatuoju kitų gyvenimus, nes stengiuosi išjausti kiekvieną persona­žą, kad suprasčiau vidines jų poelgių paskatas. Nieko neteisiu, nieko nevertinu, tik aprašau. Tai mane iš­mokė filosofijos studijos. Rašydama tobulinu savo empatiją ir žmogaus sie­los pažinimą.

„Koks vis dėlto stiprus yra po­reikis surasti savo šaknis”, – svars­to viena iš pagrindinių roma­no he­rojų Ana. Suradę pajunta ramybę, „lyg visą gyvenimą būtų sprendę kryžiažodį ir galiausiai iš­̌spren­dę.” O kaip jautiesi pati gy­venda­ma Hamburge. Ar gali pasa­kyti, jog tos gimtosios šaknys jau spėjo čia įsitvirtinti? Kokie šiandien yra tavo namai? Ko tau reikia, kas bū­tina, kad namai taptų tais pačiais tikriausiais?

Gal nuskambės keistokai, bet bū­tent pandemijai turiu būti dėkinga už tai, kad galų gale susidraugavau su Hamburgu. Jei ne su miestiečiais, tai su miestu ir jo istorija. Gyvenu čia jau dvylika metų, bet ilgą laiką iš sa­vo namų kiemo kojos be reikalo ne­keldavau. Hamburgas man atrodė kaip šaltas turtingas gražus vyras, kuris toleruoja mano buvimą tik to­dėl, kad turi daug svarbesnių reikalų. Mus saistė abipusis abejingumas. Hamburge tapau nematoma ir pra­džio­je man tai tiko. Atsigriebdavau pul­dama į glėbį pažįstamiems Lietu­voje ir lipdama ant scenos knygų pri­statymuose. Anonimiškumas suteikė visišką laisvę. Taip pat ir laisvę bet kada sėsti į lėktuvą ir skristi ten, kur laukia nauji įspūdžiai ir draugai. Prasidėjus pandemijai, kai sienos tarp Vokietijos žemių buvo uždarytos, supratau, kad mieste galiu įstrig­ti ilgam. Neliko nieko kito, kaip iš naujo pradėti pažintį su miestu. Kas­dien vaikščiojau kilometrų kilomet­rus ir nuodugniai jį tyrinėjau. Man norėjosi sužinoti kiekvieno pastato ir gatvės istoriją, atgaivinti ją, nes kaip kitaip prisijaukinti miestą? Tokiu bū­du susipažinau su XIX a. gyvenusia Zanzibaro princese Salme, kuri pabėgo iš sultono rūmų, kad ištekėtų už Hamburgo pirklio. Ji tapo pirmąja mo­terimi arabe, parašiusia autobio­grafiją. Jos istorija man tapo impulsu parašyti „Moterų sodą”. Taip Ham­bur­gas žengė į mano romanus, nors pirmųjų veiksmą ilgą laiką plėtojau Lietuvoje. „Gėdos vaike” taip pat atsi­rado vietos Hamburgui. Tiesą pasakius, taip įsigilinau į miesto studijas, kad šiemet net pradėjau vesti po jį ekskursijas. Ar tapo Hamburgas na­mais? Taip, tai fizinio kūno namai, o sielos namai – tai lietuvių kalba, joje jaučiuosi saugiausiai. Kaip ne keista, taip susiklostė, kad Hamburge bendrauju tik su lietuvaitėmis, nes jungia ne tik kalba, bet ir bendros patirtys.

Asociacija LATGA kasmet skel­bia populiariausių biblioteko­se autorių ir knygų dešimtukus. Ne­seniai paskelbti 2021 m. biblio­tekų skaitytojų numylėtiniai. Ta­vo vardas ir vėl puikuojasi trečioje vietoje tarp skaitomiausių. O pati ar mėgsti lankytis knygynuose? Ar dažniau knygas renkiesi biblio­tekose? Prie kokios lentynos stab­teli ilgiausia? Ir žinoma, ką la­biau­siai patinka skaityti?

Be knygos neįsivaizduoju nė die­nos. Net atvykusi į viešbutį, kol vyras registratūroje tvarko dokumentus, aš puolu apžiūrėti buvusių svečių paliktų knygų bibliotekėlę. Ir kiekviena­me jachtklube patikrinu, kokias knygas skaitė buriuotojai. Dažnai tokio­se bibliotekose palieku perskaitytą ar randu ne­skaitytą knygą. Jei gyvenčiau Lietuvoje, tai būčiau ištikimiausia bibliotekų lankytoja, nes mano gyve­nimo moto „ne turėti, o būti”. Tokį po­­­žiūrį į gyveni­mą suformavo jaunys­tėje perskaityta Erich Fromm kny­ga „Turėti ar būti”. Tad manau, kad knygos turi keliauti iš rankų į ran­kas. Tiesa, aš vis dar dievinu popieri­nes knygas. Ir mėgstu skaityti lietuviškai. Todėl knygas užsisakau iš lie­tuviškų internetinių knygynų, jos ke­liauja pas mamą, o tada kas nors, kas plaukia iš Klaipėdos į Kylį keltu visą lagaminą atgabena man. Anksčiau skaičiau tik rim­­tas filosofines, psicho­­logines knygas, todėl jomis esu pa­sisotinusi: visas saviugdos knygas apeinu ratu. O štai romanai, į kuriuos iš padilbų dėbčiojau jaunystėje, mane traukia. Mylimiausia rašytoja – turkė Elif Shafak, ji žavi spalvingais moterų charakteriais ir jautrio­mis istorinėmis temomis. O štai kny­ga, kuri jau trisdešimt penkerius me­tus yra mano „biblija”, tai Kahlil Gib­ran „Pranašas”. Kai lankiausi Liba­ne, mano pirmasis noras buvo aplan­kyti šio rašytojo tėviškę ir nusilenkti jo genijui. „Pranašą” rekomenduoju visiems, kas jo dar neskaitė.

Ir pabaigai, paatviraukim. Ar apdovanoji save, kai padedi tašką paskutiniame knygos sakinyje, ar šventi romano pabaigą?

Parašiusi paskutinį sakinį – atsi­dūsėju. Užplūsta palengvėjimo jausmas. Tarsi nuo pečių būčiau nusimetusi sunkią naštą. Tačiau po kelių die­­nų tą lengvumą pakeičia tuštuma ir savotiškas ilgesys su savotiška liū­desio gaida – toks, kuris ateina atsi­sveikinant su vasara. Tai mano atsi­sveikinimas su istorija ir jos herojais, su kuriais gyvenau kelis mėnesius. Tokia būsena tęsiasi apie pora savaičių, kol žingsnis po žingsnio su­grįžtu į normalų gyvenimą, kuriame ne tik gyvenu, bet ir nesąmoningai lau­kiu, ar vėl įkris naujo romano sėkla.

Ačiū už pokalbį, Jolita. Ir lin­kiu tau derlingo laukimo!

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Spalio 8 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 80)