Duo Zubovas sugrįžta į Čikagą

Jovita Beliak.

Spalio 29 d. Carl Sandburg High School Performing Arts Center (Orland Park, IL), Čikagos lietuvių me­no ansamblis „Dainava” (vad. Da­rius Polikaitis) ir choras „Ave Musi­ca” (vad. Jūratė Grabliauskienė), drau­ge su pianistais Sonata ir Roku Zubovais, solistais Nida Grigalavi­čiū­te, Martynu Matučiu ir Nick Ward bei mušamųjų ansambliu atliks vie­ną garsiausių kūrinių – vokiečių kom­­pozitoriaus Carl Orff kantatą „Car­mina Burana”. Šiuo metu Sona­ta ir Rokas Zubovai – pačiame savo gastrolių JAV įkarštyje, Čikaga – pas­kutinė šio turo stotelė. Prieš dalyvaudami koncerte su „Dainava” ir „Ave Musica”, spalio 23 d. pianistai „Sie­los” galerijoje atliks programą „Skam­­banti spalvų jūra. Čiurlionis ir Debussy”. Šiuo koncertu jie atšvęs sa­vo 25-tąsias fortepijoninio dueto me­tines. Būtent čia, Lietuvos dailės muziejuje Lemonte, prieš ketvirtį am­žiaus įvyko pirmasis jų pasirodymas.

Abu pianistai, tarptautinių kon­kursų laureatai, muziką studijavo Lie­tuvoje, Šveicarijoje ir De Paul universitete, Čikagoje, tad atvykimo į „Vė­jų miestą” laukia ir jie, ir jų gerbėjai.

Sėkmingai koncertuodami dau­ge­lyje Europos, Šiaurės ir Pietų Ame­rikos šalių, Zubovai tiki, kad menas turi galias atkreipti žmonių dėmesį į svarbius ir prasmingus klausimus. Meno svarba glūdi jo ilgaamžiškume, o žmogaus siela bei jo prasmė nesi­keičia net ir kintant išorinėms aplin­kybėms. Dėl to Rokas Zubovas, būda­mas M. K. Čiurlionio proanūkis, stengiasi daugiau „įkelti” M. K. Čiurlionį į pasaulio kultūros kontekstą kaip kom­pozitorių, papildydamas genijaus žinomumą tapyboje. Pianistas pri­pažįsta, kad M. K. Čiurlionis yra tarsi stuburas jo kūrybinėje veikloje, tad nors užsieniui parodyti M. K. Čiur­lionio „Jūrą” – patį galingiausią lietuviškos muzikos simfoninį kūrinį – labai stiprus ir reikšmingas.

Apie pastarųjų metų veiklą, pa­ruoš­tą muzikinę programą Čikagai ir nuolatinius eksperimentus kalbino­me Sonatą ir Roką Zubovus muzi­ki­nių gastrolių pertraukėlių metu – šį kartą Kopenhagos oro uoste.

Kaip jums sekėsi gyventi pastaruosius metus? Kas naujo įvyko jūsų muzikiniame pasaulyje?

Pastarieji metai, kaip ir visiems, buvo paženklinti COVID-19 iššūkių. Iš vienos pusės – aišku, labai trūko gali­mybės tiesiogiai susitikti su klau­syto­jais. Ilgasis, net septynis mėnesius trukęs karantinas taip pat labai savo­tiškai parodė, koks neskubus gali bū­ti gyvenimas… Pasibaigus karantinui, viskas, regis, pradėjo suktis dar greičiau. Tai toks pulsuojantis pasta­rųjų metų gyvenimas. Karantino me­tu ir parengėme savo programą „Skam­­banti spalvų jūra. Čiurlionis ir Debussy”. Sutariame, kad tai pati „epiškiausia” kada nors mūsų grota programa, todėl tie mėnesiai namuo­se su fortepijonu labai padėjo ją subrandinti.

Jūsų rengiami koncertai, mu­zi­­­ki­niai festivaliai dažnai bando at­kreipti žmonių dėmesį į tuome­tines aktualias (pvz., ekologijos, dvasinės pusiausvyros temomis). Kaip mano­te, kas šiai dienai yra aktualiausia visuomenėje ir į ką turėtume atkreipti dėmesį?

Tiksliai pastebėjote. Iš tiesų gal­vojame, kad menas turi galių atkreipti žmonių dėmesį į svarbius ir prasmingus klausimus. Prieš aštuoniolika metų, kai pradėjome rengti festivalį „Nepaklusniųjų žemė”, ekologi­nio judėjimo, bent Lietuvoje, dar nebu­vo. Aktyviai teigėme, kad neišsprendus ekologinio klausimo, visi kiti klausimai tampa neaktualūs, jų gal ir visai nebebus kam spręsti. Bet taip pat labai gerai suprantame, kad me­nas neturi tapti žurnalistika ir vien reaguoti į dienos aktualijas. Meno svarba glūdi jo ilgaamžiškume. Savy­bėse, dėl kurių praėjusių epochų kū­rinius mes klausome, žiūrime, skaitome, tarsi sukurtus dabar. Tikras me­no kūrinys visada vienais ar kitais būdais mums primena, kad žmogaus siela, jo prasmė nesikeičia, keičiantis technologijoms ar politinėms santvar­koms. Per meno kūrinius mes galime pajusti, kad esame „žmonija”. Kalbant apie šiandienos iššūkius, tie­siogiai emociškai liečia karas Ukrai­noje. Atrodo, kad ten tikrai vyksta dviejų pasaulėžiūrų susidūrimas: uk­rainiečiai su neįtikėtinu pasiaukoji­mu nuo brutalios griaunančios jėgos gina Europoje suformuotas vertybes. Kasdien, klausant žinias apie krau­pius įvykius, jaučiant greta karo al­sa­vimą, supranti, kad kiekvieno iš mū­sų pareiga sąmoningai savyje vys­tyti žmogiškumą, puoselėti tas svarbiąsias humanizmo idėjas, kurias to­kia brangia kaina gina Ukraina.

Gastrolių pabaigoje atvyksta­te koncertuoti į Čikagą. Ko tikėtis klausytojams?

Šį kartą Čikagoje atliksime du koncertus. Spalio 29 dieną drauge su „Dainava” ir „Ave Musica” bei perku­sininkų grupe atliksime monumentalią Carl Orff kantatą „Carmina Bu­rana”. Tai vienas iš tų kūrinių, kurie nėra siaurai įsprausti į jokį laikmetį, kuriuose ryškiai švyti kompozitoriaus siekis parodyti žmogiškosios pa­tirties bendrystes. Kompozitorius pa­sirinko XI–XIII a. lotyniškus vienuo­lių-studentų tekstus, kuriuose žaiža­ruoja visos įmanomos jaunatviškai stu­dentiškos aistros ir mintys. O vi­sas kūrinys sudėtas tarsi nesustojamai besisukantis „sėkmės ratas”, dėl to kantata ir prasideda viso choro šau­kiniu „O fortūna!”. Kiekvieną kar­tą atlikdami šį kūrinį su choru pa­tiriame tą gaivališką amžinos jau­nystės dūksmo ir nesibaigiančios gy­venimo prasmės paieškos ekstazę. Kon­certo pradžioje dar skambės ir Broniaus Kutavičiaus kūrinys „Gili­jos laivužis”. B. Kutavičius, taip pat kaip ir C. Orff, savo muzikiniais ieš­ko­jimais panardina klausytoją į senuosius laikus, bet netampa archyvi­niu. Džiaugiamės, kad amerikiečių salėje skambės B. Kutavičiaus muzika, kad galėsime pristatyti vieną svar­biausių šiuolaikinių Lietuvos kom­pozitorių.

Spalio 23 dieną „Sielos” galerijos salėje įvyks mūsų fortepijoninio due­to koncertas. Mums ši Lemonto Pa­sau­lio Lietuvių centre esanti meno erdvė ypač brangi – būtent šioje salėje lygiai prieš dvidešimt penkerius metus mes pirmą koncertavome kaip fortepijoninis duetas. Grįžtame į ją su programa „Skambanti spalvų jū­ra. Čiurlionis ir Debussy”. Net pačius stebina, kaip tarsi ratu keliaujame: pirmajame koncerte grojome De­bus­sy kūrinius, jie mums buvo pirmasis raktas į fortepijoninio ansamblio dva­sinį pasaulį, o Čiurlionio muzika ir kūryba visada buvo greta. Naujoje programoje grojame du pačius didžiausius ir sudėtingiausius abiejų kompozitorių kūrinius, kartais pasikal­ba­me, kad tai tarsi visą mūsų nueitą bendrą kūrybinį kelią įprasminanti programa.

Koks yra jūsų santykis su Či­kaga? Praleidote nemažai čia me­tų studijuodami, kartu su žmona Sonata 1997 m. čia debiutavote kaip duetas. Ar čia atvykdami jau­čiatės kaip antruose namuose?

Čikaga mums yra nepaprastai svarbus miestas. Kai čia atskridome ieškoti galimybių tęsti studijas 1990 m. rudenį, visas mūsų turėtas patyrimas buvo studijos tuomet dar labai už­daroje Lietuvoje. Čikagoje patyrė­me visiškai kitokias studijas, čia mums atsivėrė laisvos informacijos erd­vės, išgirdome, pamatėme, pajuto­me pačius ryškiausius to meto muzi­kos pasaulio reiškinius. Studijuoda­mi dirbome Lyric Opera, o vasarų mė­nesiais – Ravinia festivalyje. Gir­dėjome daug Čikagos simfoninio or­kestro (CSO) koncertų, garsiausių pa­saulio pianistų, savo geradarių Jur­gio ir Dalios Anysų dėka buvom supa­žindinti su geriausiais Čikagos teat­rais, per juos įsimylėjome Šekspyrą. O po studijų likimo dovana buvo dar septynerius metus padirbėti Saint Xa­vier universitete. Pirmieji, tikrai nelengvi metai Čikagoje būtų buvę gal net ir neįveikiami, jeigu pas da­bar jau amžinybėn pasitraukusį Algi­mantą Kezį nebūtų susiformavusi mū­sų naujai atvykusių bendrija. Keis­davomės patyrimais, vieni ki­tiems padėdavome visais įmanomais būdais, patys to nejausdami, tapome tarsi didelės šeimos nariais. Neminė­sim dabar visų savo tų laikų bičiulių, visi jie turi labai stiprų įspaudą mū­sų širdyse. Kiekvieną kartą grįždami į Čikagą, arba jiems atskridus į Lietu­vą, stengiamės susitikti. O susitikus dar sykį įsitikiname, kad laikas tik­ros draugystės nepaveikia…

Su kokiais iššūkiais tenka su­sidurti grojant šeimyninį duetą? Ar repeticijų bei pasirodymų metu jūs esate labiau kolegos, ar at­virkš­čiai – grojimas duetu sutei­kia pa­pildomos romantikos? 

Rokas: Su Sonata esame drauge jau trisdešimt trejus metus. Esame la­bai skirtingi. Ir gyvenime, ir prie for­tepijono. Man atrodo, kad tie skirtumai ir mane, ir Sonatą praturtina tokiais bruožais, kurių pats neturi… aišku, repeticijų procese pasitaiko vis­ko, kol praturtėji. Grojimas kartu yra labai savitas užsiėmimas, reikia labai daug tartis ir derintis, kaip ir gyvenime. Tai, kad drauge kuriame mu­zikinius pasaulius, žinoma, labai suartina ir kasdieniame gyvenime.

Sonata: Repeticijose vienas ki­tam būname viskuo – ir kolegomis, ir broliu/sese, ir tėvu/mama, ir įsimy­lė­jėliais… O scenoje kažkokiu stebuklingu būdu tampame vieniu.

Kuo auditorija Amerikoje ski­riasi nuo klausytojų auditorijos Lie­tuvoje?

Tam tikra prasme, klausytojai vi­same pasaulyje yra labai panašūs. Ir kuo toliau, tuo labiau panašėja, nes visi vis daugiau keliaujame, meninė pasiūla taip pat darosi vis įvairesnė, esame girdėję ir patyrę labai daug skirtingų kultūrinių reiškinių. Todėl dažniausiai klausytojas žino, į kokį kon­certą ir kodėl ateina, tad yra pa­siruošęs susitikimui su muzika, pap­ras­tai jau yra pasiruošęs ir būti nu­stebintu ir būti suintriguotu. Tokių klau­sytojų, kurie ateina atviromis šir­dimis ir atviromis ausimis visada labai laukiame ir jaučiame, kaip salė reaguoja. Galvojame, kad kiekviena koncertinė programa – tai tam tikras patyrimas, autentiškas nepakartojamas pasakojimas. Juk labai daug pri­klauso nuo konkrečių aplinkybių: sa­lė, instrumentas, nuotaikos aplinki­niame pasaulyje. Gyvai atliekama mu­zika su klausytoju kalba tokia ypa­tinga, paslaptinga jausmų kalba, kurią labai sudėtinga apibūdinti žo­džiais, bet ją kartą patyręs klausytojas vėl ir vėl grįžta į koncertus ieškodamas galimybių pakartoti tą magišką susiliejimo su muzika pergyveni­mą. Ir šiuo atžvilgiu visi esame ly­gūs, nors ir labai individualūs, ir skir­tingi…

Ar kūrybiniai eksperimentai yra vis dar svarbūs jūsų gyveni­me? Gal kažką pavyko išbandyti nau­jo per pastaruosius metus, o gal tik planuojate?

Rokas: O taip, matyt turiu kokį nors prigimtinį eksperimentavimo geną… Arba toks likimas, bet nuolat „atrandu” save darantį kažką naujo. Pastaraisiais metais kažkaip tarsi sa­vaime pradėjau dalyvauti įvairiuose projektuose, kuriuose reikia improvi­zuoti, žaibiškai reaguoti į scenoje vyks­tančius dalykus. Tai ir bendra­darbiavimas su Phil Von, prancūzu, atliekančiu elektroninę muziką, ir gy­vas muzikavimas teatriniuose projektuose, pavyzdžiui su šešėlių teat­ru… Šie dalykai labai įdomiai praple­čia požiūrį į kūrybą apskritai, ir į mu­­zikos vietą bei prasmę pasaulyje. Bet taip pat ir grojant su Sonata, man atrodo, mes vis atrandame naujus raiš­kos būdus. Šių metų programa, kurioje grojame Debussy ir Čiurlio­nio simfoninius kūrinius fortepijonu keturiomis rankomis, mums buvo la­bai didelis naujas iššūkis ir nepapras­tas muzikos suvokimo praplėtimas.

Ar jūsų repertuare būna tik M. K. Čiurlionio kūryba? Kas be M. K. Čiurlionio kūrybos jums dar yra artima, įdomu?

Rokas: Taip, Čiurlionis jau daugiau kaip trisdešimt metų yra tarsi stuburas mano kūrybinėje veikloje. Likimas taip įdomiai tvarkosi, kad gau­nu vis naujų, įvairių iššūkių, su­si­jusių su Čiurlionio kūrybos palikimo puoselėjimu ir jo sklaida: tai ir vi­sų jo fortepijono kūrinių įrašai, ir vai­dinimas filme, ir vadovavimas Čiur­lionio namams Vilniuje… Bet vi­sada stengiuos greta Čiurlionio turėti laiko ir kitų kompozitorių kūrybai. Kada bandau sudėlioti į kokius nors parametrus, kodėl mane traukia vie­na ar kita muzika, tai galų gale man atrodo, kad mane traukia muzika, ku­ri yra man labai įdomi ir traukianti, bet dėl vienų ar kitų priežasčių neta­po „popsu”. Turiu omenyje klasiki­nius kūrinius, kuriuos klausome tar­si pop muziką – viską iš anksto žino­dami, nuspėdami. Muziką, kuri dėl per didelio naudojimo, arba dėl kompozitoriaus nepakankamo individualumo, skamba kaip klišių rinkinys. Jaučiu didelį įkvėpimą žmonėms gro­ti kūrinius, kurie, mano įsitikinimu yra labai vertingi, bet nėra žinomi. Kartais tai – labai žymių kompozito­rių mažiau žinomi opusai, kartais tai – deimantai, kurių mes dėl vienos ar kitos priežasties neturėjome galimybės pažinti… tų deimantų tiek daug, kad reiktų kokių dešimties gyvenimų jiems pažinti…

Kokie yra jūsų ateities planai? Gal planuojate surengti koncertus, išvažiuoti į muzikines gastro­les, o gal dar vieną plokštelę įra­šyti?

Kaip tik esame ilgų muzikinių gastrolių pabaigoje. Pavasarį pradė­jo­me groti programą „Skambanti spal­vų jūra. Čiurlionis ir Debussy”. Vien Lietuvoje ją pagrojome daugiau kaip dešimt sykių, bet didžiausias no­ras buvo parodyti Čiurlionio „Jūrą” – patį galingiausią lietuviškos muzikos simfoninį kūrinį – užsienyje. Ir dar drauge su tuo pat metu sukurtu De­bussy simfoniniu kūriniu tuo pačiu pavadinimu. Taip mes „įkeliame” Čiurlionį į pasaulio kultūros kontekstą. Jau nemažai meno mylėtojų pa­saulyje pradeda pamatyti, kokio lygio tapybos genijus buvo Čiurlionis, o mū­­sų užduotis, kad Čiurlionis-kompozitorius taip pat pradėtų atrasti sa­vo vietą muzikos melomanų širdyse. Suprantame, kad atrasti galimybę su­skambėti Čiurlionio „Jūrai” pasaulyje simfoniniu pavidalu – labai labai sudėtinga užduotis grynai dėl ekonominių aspektų. Tačiau ir atliekama fortepijonu keturiomis rankomis „Jūra” daro didingą įspūdį. Tuo jau įsitikinome pagroję „Jūrą” Latvijoje, Belgijoje, Anglijoje ir dabar grodami JAV. O ateities planai gimsta, tačiau nesinori per anksti apie juos prasitarti.

Spalio 23 d., sekmadienį, 3 val. p. p. Lietuvių dailės muziejuje, galerijoje „Siela” (Lemont, IL) klausytojai galės išgirsti pianistų Sonatos ir Roko Zubovų programą „Skambanti spalvų Jūra. Čiurlionis ir Debussy”.

Spalio Spalio 29 d., šeštadienį, 7 val. v. Carl Sandburg High School Performing Arts Center (Orland Park, IL), Čikagos lietuvių meno ansamblis „Dainava” (vad. Darius Polikaitis) ir choras „Ave Musica” (vad. Jūratė Grabliauskienė), drauge su pianistais Sonata ir Roku Zubovais, solistais Nida Grigalavičiūte, Martynu Matučiu ir Nick Ward bei mušamųjų ansambliu atliks Carl Orff kantatą „Carmina Burana”.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Spalio 15 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 82)