Kur Lietuva – kiekvienos akimirkos šventė

Kalbėjosi Karilė Vaitkutė.

Jau ketvirtą vasarą iš eilės Čikagos priemiestyje Lemonte esančiuose Ateitininkų namuose vyksta stovykla vaikams „Kūrybinės vasaros dirbtuvės”. Šių dirbtuvių sumanytojos yra JAV Lietuvių Bendruomenės (LB) vykdomoji pirmininkė Austėja Sruoga ir istorijos mokytoja iš Lietuvos Sigita Kazlienė, turinti daugiau nei dešimties metų darbo su mokiniais bei kūrybinės veiklos projektuose patirtį. Sigita rūpinasi stovyklos pamokų turiniu, o Austėja – organizaciniais ir administraciniais reikalais. Šių metų dirbtuvėms artėjant į pabaigą, prisėdome pasikalbėti.

Kaip atėjo mintis įkurti stovyklą?

Sigita Kazlienė. 2015 m. lankiausi Čikagoje kartu su vyru. Jis čia buvo atvežęs kultūrinę programą. Susipažinome su Austėja Sruoga, tuo metu buvusia JAV LB kultūros tarybos pirmininke. Su ja įsišnekėjom apie natūralų lietuviškų kūrybinių stovyklų vaikams poreikį. Per kūrybinę veiklą norėjosi reprezentuoti šiuolaikinę Lietuvos kultūrą. Tuomet ir nusprendėme įsteigti šias kūrybines vasaros dirbtuves.

Austėja Sruoga. Daug dalykų kyla tiesiog iš gyvenimiškos patirties. Mano pačios vaikas auga, o užimtumo vasarą labai trūksta. Pažįstu daug lietuvių tėvelių, kurie nori savo vaikus kuo nors užimti. „Dainavos”, „Neringos” stovyklos yra labai smagios, bet jos trunka tik savaitę. Todėl ėmėme galvoti, ką vaikai galėtų veikti čia vasarą, kai nebereikia eiti į šeštadienines mokyklas, ir dar bent kurį laiką neatitrūktų nuo lietuvybės. Nusprendėme parašyti projektą ir, jei pavyks, bandyti daryti.

Kokie buvo jūsų pagrindiniai tikslai ir siekiai?

S. K. Mūsų tikslas buvo sukurti čia mažą Lietuvą. Pirmus metus svečiuodamasi Amerikoje pastebėjau, kad Amerikos lietuvių vaikai moka Lietuvos istoriją bei žino apie Lietuvą iš to laikmečio, kada ten gyveno jų tėveliai. Tačiau jie nežino, kas Lietuvoje vyksta dabar, kokie yra lietuvių pasiekimai vienoje ar kitoje meno srityje. Pavyzdžiui, vieną dieną skyrėme lėlių teatrui ir pasakojome apie Panevėžio „Vežimo” lėlių teatrą. Vaikams buvo labai įdomu apie tai sužinoti. Juk tik kai kurie vaikai turi galimybes parvykti į Lietuvą, o daugelis tų galimybių neturi. Mums norisi, kad vaikai sužinotų apie tai, kas vyksta Lietuvoje būtent šiuo metu. Lengviausiai tai yra pasiekiama per susitikimą su šių dienų kūrėju.

Kuo jūsų Kūrybinės dirbtuvės skiriasi nuo kitų čia rengiamų vasaros stovyklų?

A. S. Vasarą Pasaulio lietuvių centre Lemonte rengiama sporto stovykla, „Sielos” galerijoje – meno stovykla. Čikagos apylinkėse yra ir kitų dienos užimtumo stovyklų. Tai labai džiugina, nes kai prieš ketverius metus mums kilo idėja ir surengėme pirmąją Kūrybinių vasaros dirbtuvių stovyklą, buvome bene vienintelė lietuviška stovykla mūsų apylinkėse. Išskirtiniai esame savo tikslu – išryškinti, pristatyti lietuviškąją kultūrą. Mūsų stovykla yra panaši į integruotą pamoką. Tokią pamoką esu mačiusi Lietuvoje, Lithuanian American School mokykloje ir ji man išliko atminty.

Vienas iš pagrindinių mūsų tikslų yra pritraukti jaunimą. Tai nėra taip paprasta. Mūsų stovykla yra vienas iš būdų padėti pajusti lietuvybę, šiuolaikinę Lietuvos kultūrą. Klumpių ir kunigaikščių portretų turime daug, bet šiuolaikinės Lietuvos turime visai nedaug. Todėl stengiamės, kad jaunimas pamatytų modernią, šiuolaikinę Lietuvą ir norėtų su ja atrasti ryšį.

Kiek turite mokytojų?

S. K. Esame keturi vadovai ir du pagalbininkai. Aš esu istorijos mokytoja ir atsakinga už stovyklos kūrybinės veiklos visumą. Jolanta Lechavičienė yra technologijų mokytoja iš Lietuvos. Taip pat iš Lietuvos yra atvykęs choreografas Donatas Bakėjus. Kiekvienais metais su mumis kartu dirba čia gyvenanti dailininkė Julija Kazilaitė.

Kiek vaikų priimate į stovyklą, kokio jie amžiaus?

S. K. Vaikų amžius nuo 7 iki 13 metų. Mes orientuojamės į tuos vaikus, kurie dar galbūt nėra pasiruošę išvykstamosioms stovykloms, tokioms kaip Dainava ar Neringa. Norime, kad vaikai turėtų užimtumą visą dieną, bet taikome tiems, kuriems dar gal nedrąsu išvykti iš namų visai savaitei. Mūsų vienos savaitės trukmės stovyklą lanko 20 vaikų. Mus apriboja ir patalpos, nes čia priimti daugiau negalėtume. Be to, vienas iš mūsų prioritetų yra dirbti profesionaliai, o su maža grupe tai pavyksta geriau.

Ko vaikai išmoksta šioje stovykloje? Kokia veikla užsiima?

S. K. Pirmais metais stovyklos programa vyko pagal Lietuvos istorijos temas. Po pirmųjų metų supratome, kad būtų gerai stovyklos metu pristatyti kokią nors vieną meno sritį per tiesioginį susitikimą su šiuo metu Lietuvoje aktyviai dirbančiu kūrėju. Pirmaisiais metais pristatėme vaikams fotografijos sritį. Buvo atvykęs fotografas Jonas Staselis, kuris per žaidybines, menines veiklas ugdė vaikų vizualinį raštingumą, kas yra labai svarbu šiame laikmetyje, kai fotografuojame viską ir visur, nes tai leidžia išmaniosios technologijos. Antruosius metus skyrėme muzikai. Mums padėjo jauna atlikėja Raminta Naujalytė Bjelle. Šie metai yra skirti teatrui ir šokiui. Kaip minėta, atvyko choreografas, režisierius D. Bakėjus. Nėra taip paprasta surasti menininką stovyklai – aš visus metaus dairausi, ieškau. Kartais atsitiktinumai suveda į pažintį su žmonėmis, kurie ir savo srityje yra pripažinti menininkai, ir turi patirties dirbant su vaikais.

Kaip atrodo vaikų diena stovykloje?

S. K. Vaikai čia būna kasdien nuo 9 val. ryto iki 5 val. popiet. Visiems susirinkus, pristatome tos dienos temą, pasakome, ką veiksime. Tuomet grupę padaliname pusiau ir viena pusė dirba su choreografu, o kita – su dailininke. Tai pagrindinės veiklos. O taip vadinamosios mažosios veiklos yra su technologijų mokytoja. Su ja vaikai kuria įvairius darbelius – gamina krepšelius, velia veltinius. Tą dieną, kai tema buvo lėlių teatras, vaikai lipdė lėlyčių skulptūrėles. O kadangi šių metų pagrindinė tema yra teatras ir judesys – lėlytės buvo balerinos ir balerūnai. Donatas dirba dviem principais: moko judesio ir emocinio laisvumo per spalvas. Kiekvieną dieną mes pasirenkame vieną spalvą ir mūsų žaidimai, judesys būna susiję su ta spalva. Kaip žinome, viskas prasideda nuo balto lapo, todėl ir pirmosios dienos spalvos  buvo balta ir juoda, antrosios – geltona. Po to – žalia, vėlėm žalią ąžuolo lapą, o ąžuolas yra tradicinis Lietuvos medis. Ir taip į vieną grandinę susijungia daug lietuvybę išreiškiančių simbolių.

Kuo skiriasi čia augantys lietuvių vaikai nuo Lietuvoje augančių?

S. K. Yra skirtumų. Be abejo, vienas natūralus dalykas yra kalbos barjeras. Čia augantys vaikai mąsto angliškai. Todėl viena iš taisyklių mūsų stovykloje yra tai, kad mes kalbame lietuviškai. Savaitės pabaigoje net tie vaikai, kurie iš pradžių nedrįsdavo kalbėti, tikrai daugiau šneka lietuviškai. Tėveliai mums rašo, dėkoja, nes jų vaikai bent jau dalį laiko praleidžia šnekėdami lietuviškai ir apie Lietuvą.

Kokį jums asmeniškai teikia džiaugsmą darbas su užsienio lietuvių vaikais?

S. K. Pats gražiausias dalykas yra jų žingeidumas ir noras. Man labai gražu, kad namuose ar šeimose jiems yra įskiepyta meilė Lietuvai. Jų veikloje, darbelių daryme, refleksijose apie tai, ką mes čia veikiame, matyti, kad jiems įdomu ir jie norės vykti į Lietuvą, pažinti tėvų gimtą kraštą. Apsikeitimas yra svarbiausia. Mes džiuginam juos, o jie džiugina mus. Aš pati čia atvažiavusi pasikraunu lietuvybės. Lietuvoje mes galbūt esame užsisukę kasdienybėje, mes to nebejaučiame. O čia Lietuva yra kiekvienos dienos, kiekvienos akimirkos šventė. Tiek tėvams, tiek vaikams.

Ką apie jūsų stovyklą sako patys vaikai?

S. K. Vaikai neįvardina konkrečiai, bet mus džiugina jų nenoras išeiti, noras sugrįžti kitais metais. Jie mūsų pateiktą informaciją atsimena per darbelius. Visur juk yra užkoduota informacija. Šiais metais jie namo parsineš šokėjos skulptūrėlę, ąžuolo lapo veltinį, krepšelius. Spalvos, daiktai, darbai nusėda atminty. Vaikų yra įvairių. Yra ir tokių, kurie verkia stovyklai pasibaigus, nes nenori skirtis. Čia vaikai dar skiriasi tuo, kad jie labai dėmesingi ir šilti. Jie prisiriša. Lietuvoje paprastai vaikai pedagogams padėkoja ir atsisveikina, o čia atsiranda prieraišumas, labai šiltas santykis. Kūrėjų iš Lietuvos atvykimas čia yra įvykis.

Ar yra Kūrybinių vasaros dirbtuvių rėmėjų, ar išsilaikote tik iš tėvelių surinkto mokesčio už stovyklą?

A. S. Mus remia Lietuvių Fondas (LF), Lietuvos kultūros taryba, partnerystėje su JAV LB, be tos paramos tikrai nebūtų jokių galimybių stovyklos veiklas įgyvendinti. Jei paramos neturėtume, tėveliams kainuotų kur kas brangiau.

Atrodo, kad stovykla yra labai populiari, nes vaikų prisirenka žaibiškai greitai. Atrodo, kad net reklamos nereikia.

A. S. Pirmais metais apie registraciją į stovyklą skelbėme viešai. Antrais metais kvietėme tuos pačius vaikus ir, jei pritrūko, kvietėme papildomai. Taip pat darėme ir trečiais metais. O šiemet vėl skelbėme registraciją viešai, niekam iš anksto nepranešėme, bet mūsų stovykla užsipildė per nepilną valandą. Stovykla tęsiasi dvi savaites. Iš viso priimame keturiasdešimt vaikų.

Ar numatote stovyklą plėsti, didinti savaičių skaičių?

A. S. Ir LF klausė to paties. Norėtųsi padaryti daugiau, bet atsiremiame į žmogiškus išteklius. Vasaros metas yra atostogų metas. Vadovai nori ilsėtis, mūsų svečiai iš Lietuvos negali būti čia labai ilgai. Visi turi šeimas, atostogas.

S. K. Mes turime vizijų plėsti stovyklą. Galvojame apie mainus – kad vaikai atvyktų į Vilnių ir ten susitiktų su kūrėjais. Be to, jie galėtų eiti į muziejus ir įvairias kitas vietas ir jiems būtų lengviau suprasti Lietuvą. Žinoma, poreikis ir noras plėsti stovyklą yra labai didžiulis, bet kol kas mus riboja patalpos. Norime, kad kiekvieną savaitę būtų kiti vaikai. Techniškai yra sudėtinga išplėsti stovyklą dar ir todėl, kad reikėtų daugiau atvykstančių mokytojų, daugiau veiklų. Šiuo metu mes esame dvi pedagogės iš Lietuvos. Mūsų net kalba yra kitokia ir vaikams labai įdomu mūsų klausyti, girdėti mūsų tarimą, mūsų vartojamus žodžius, nes jie kalba supaprastinta kalba.

Ar stovykla galėtų plėstis priimant kitus mokytojus?

A. S. Galbūt, bet tai yra tikrai didelis darbas. Mes rūpinamės ir maitinimu, ir mokymo priemonėmis. Viską reikia supirkti, paruošti, anketas užpildyti, finansus sutvarkyti. Visi esame pasidalinę pareigomis. Gal būtų smagu praplėsti stovyklą, bet tai reikštų, kad reikia „parduoti” vasarą. Ir taip stovyklai ruošiamės daugiau nei pusmetį, dirbame ne tik šias dvi savaites. O stovyklai pasibaigus, manęs dar laukia ataskaitos. Tačiau pati idėja buvo ilgalaikės stovyklos. Todėl manau, kad su laiku stovykla vis tik plėsis. Gal atsiras kitas projekto vadovas, kiti mokytojai. Čia labai gražios patalpos. Nežinau, ar gali būti nuostabesnė vieta. Ateitininkų namų vadovybė irgi džiaugiasi, kad jų patalpose klega vaikai. Tai daug geriau, negu namai stovėtų tušti.

Ar iš jūsų pavyzdžio nesimoko kitų valstijų Lietuvių Bendruomenės?

A. S. Bandėme surengti išvažiuojamąją stovyklą Baltimorėje. Tačiau kitos Bendruomenės į šią idėją dar žiūri atsargiai, nes galvoja, kad yra nepaprastai daug darbo. Vasarą daug kas nenori apsiimti dirbti. Taip, darbo tikrai yra. Bet rezultatas yra iš tikrųjų be galo smagus. Jau ketvirtus metus rengiame šią stovyklą ir matome joje prasmę.

Ačiū už pokalbį. Norintiems susipažinti su stovyklos veikla ar iš jos pasimokyti siūlome pasisvečiuoti „Kūrybinių vasaros dirbtuvių” internetinėje svetainėje adresu www.kurybinevasara.com ar „Facebook” adresu Kūrybinės vasaros dirbtuvės.