„Černobylis” – paslaptis, kurią dar turėsime atskleisti

Rasa Sėjonaitė.

Birželio pradžioje buvo parodyta HBO kompanijos režisieriaus Craig Mazin filmo „Černobylis” paskutinė serija. Didelė jo dalis nufilmuota Lie­tuvoje. Sumušęs visus šiuolaikinių serialų žiūrimumo rekordus, šis filmas plačiai aptarinėjamas – nuo profesionalių kino kritikų iki eilinio žiū­rovo. Tarptautiniuose tinklalapiuose pasirodė informaciniai straipsniai apie filmo kūrimo užkulisius, atsirado interviu su žmonėmis, kurie tie­siogiai gal ir nedalyvavo kūrybos procese, ta­čiau savo viso gyvenimo veikla, patys to net neįtardami, prisidėjo prie naujo kino epo apie skaudžiau­sią ir dramatiškiausią XX a. žmonijos katastrofą – Černobylio atominės elektrinės avariją.  

Pasirodžius serialui ekranuose vie­nas JAV gyvenantis žurnalistas norėjo jį parodyti savo patėviui. „Aš ten buvau, ir daugiau nebenoriu viso to matyti”, – atsakė šis. Pasirodo, jis į Černobylį buvo išsiųstas avarijos pa­dariniams likviduoti.

Praėjo beveik 30 metų, ir pats Černobylis tapo mūsų istorijos simboliu, metafora. Parašyta dešimtys knygų, nufilmuotas ne vienas filmas, tačiau kiekvieną kartą ši milžiniška technologinė katastrofa atveria nau­jų vardų, naujų faktų, naujų skaičių. Nobelio premijos laureatė baltarusių rašytoja Svetlana Aleksijevič savo knygoje „Černobylio malda” labai tiksliai įvardija šios tragedijos mas­tą, labai jautriai kalba apie likiminę tautos traumą: „Mane domino ne pats įvykis: kas atsitiko tą naktį elektrinėje ir kas kaltas, kokie buvo priimami sprendimai, kiek tonų smėlio ir betono prireikė supilti sarkofagui virš tos velnio skylės, bet pojūčiai, jausmai žmonių, susidūrusių su nežinomybe. Su paslaptimi. Černobylis – paslaptis, kurią mes dar turėsime atskleisti. Galbūt dvidešimt pirmajame amžiuje. Iššūkis jam”.

Kūriniai, įkvėpę serialo režisierių

„1986 m. balandžio 26-ąją, 1 val. 23 min. 40 sek., Černobylio atominėje elektrinėje vykstant ‘turbogeneratoriaus rotoriaus inercijos’ bandymui, ket­virtojo bloko pamainos viršinin­kas Aleksandras Akimovas nuspaudė reaktoriaus avarinio stabdymo mygtuką. Netikėtai šoktelėjo reaktoriaus galia; tai buvo pats blogiausias spren­dimas. Dėl susidariusio garų slėgio nu­griaudėjo galingas sprogimas, su­naikinęs ketvirtąjį Černobylio AE bloką. Į aplinką pasklidusi mirtį sė­janti radiacija užteršė pusę Europos. Radioaktyvioji tarša net 400 kartų vir­šijo taršą, kurią 1945 m. sukėlė ato­minės bombos sprogimas Hirošimo­je”, – knygoje „Černobylis. 01:23:40” apie vieną didžiausių tragedijų branduolinės energetikos istorijoje rašo Andrew Leatherbarrow. Ši knyga ne vienintelė tapo režisieriaus Craig Mazin filmo „Černobylis” pagrindu. Kūrėjas „Twitter” paskyroje paskelbė sąrašą knygų ir filmų, kurie jį  įkvėpė kurti šį serialą. Tai ir minėtoji S. Aleksijevič dokumentinė apybraiža, tai ir inžinieriaus Grigorijaus Medvedevo, kuris tuo metu dirbo Čer­nobylio atominėje elektrinėje, knyga „Černobylio sąsiuvinys”, kurią jis parašė iš karto po avarijos (dėl cenzūros knyga buvo išleista tik po kelerių metų, prasidėjus politiniam atšili­mui; disidentas akad. Andrejus Sa­charovas šią knygą pavadino kompetentingiausiu ir bebaimiu kūriniu, kuriame pasakyta visa tiesa apie Černobylio katastrofą, – aut. past.). Tai ir rusų režisieriaus Elemo Kli­movo 1985 m. karinė drama „Eik ir žiūrėk” apie Antrojo pasaulinio karo metais nacių okupuotą Baltarusiją.

Serialo režisierius „Twitter” pa­skyroje jautriai atsiliepė ir dar apie vieną filmą, kuris jam tapo įkvėpimo šaltiniu. Tai švedų dokumentinis pa­sakojimas, sukurtas pagal gaisrininko Vasilijaus Ignatenkos našlės Liudmilos Ignatenko prisiminimus. Jos vyras nuo radiacinės spinduliuo­tės mirė Maskvos ligoninėje. Craig Mazin paveikė tai, kad filme savo istoriją pa­sakoja pati Liudmila ir ji net grįžta į Pri­petę, į savo namus, kur prieš ka­tastrofą gyveno su vyru. Re­žisierius ir serialo scenarijaus autorius šiai is­torijos liudininkei skyrė nemažai dė­mesio.

Dėmesys posovietinėms erdvėms

Pasiruošimas „Černobylio” filma­vimui prasidėjo 2016 m., kai Vil­niuje veikiančios kino kompanijos „Baltic location” įmonės vadovas Jo­nas Špokas gavo pirmuosius užklau­simus apie galimybę serialą filmuoti Lietuvoje. Įmonė, prieš tai dirbusi prie BBC kompanijos filmo „Karas ir taika”, turėjo puikias rekomendacijas, gerą įdirbį ir profesionalią ko­mandą. Kuriant filmą apie Černobylį, pirmiausia buvo ieškoma autentiš­kos aplinkos, siekiama kuo tiksliau atkurti to meto tikrovę, žmonių ap­rangą, šukuosenas, aplinką, buitį, kasdienybę. „Lietuva dėl filmavimo konkuravo su Vengrija. HBO kompanija pirmą kartą atkreipė dėmesį į mūsų šalį, kai buvo nuspręsta filmuoti Ignalinos atominėje elektrinėje. Vėliau, kai filmo prodiuseriai įsitikino, kad daug scenų galima sau­giai ir produktyviai nufilmuoti Lie­tuvoje, atsisakė kitų erdvių. Šiandien turime rezultatą – beveik 60 proc. se­rialo yra nufilmuota įvairiose Lie­tuvos vietose: Vilniuje, Kaune, Šir­vin­tose, Kėdainiuose”, – pasakoja „Bal­tic location” vadovas Jonas Špokas.

Fabijoniškės tapo Pripetės miestu

Didžiausios masinės scenos filmuotos viename tankiausiai apgy­ventų  miegamųjų rajonų – Vilniaus Fa­bijoniškėse, kurios trims savai­tėms buvo tapusios Pripetės miestu. Artimiausias nuo Černobylio buvęs Pripetės miestas buvo jaunas, neseniai apgyventas, vis dar besiplečiantis; pasirinktoji vieta be medžių atitiko jauno miesto įvaizdį. „Keturias dienas filmavome, o procesui ruošėmės net tris savaites. Su gyventojais teko bendrauti dieną naktį. Pagrindinis dalykas buvo automobiliai. Reikėjo sutarti, kad filmavimo dienomis kie­muose nebūtų automobilių. Iš pra­džių gyventojai nelabai buvo nusi­tei­kę nuolaidžiauti, nes rajonas – tankiai gyvenamas. Ir nors organizavome alternatyvias parkavimo vietas, vis tiek kildavo rūpesčių. Vėliau, kai apie filmą pasklido gandas, gyventojai suprato ką darome ir kodėl, pra­dėjo palaikyti mus. Pirmiausia turi­me būti dėkingi Fabijoniškių gyventojams”, – sako Jonas Špokas.

Baroko stiliaus dvaras

Kadangi filmo masteliai ir ambicijos buvo milžiniški, kai reikėjo filmuoti anglies kasyklas arba ieškoti didingų sovietinių pastatų, plačių gatvių eksterjerų, teko vykti į Uk­rai­ną. O ko negalima buvo atkurti gy­vomis lokacijomis, teko statyti dekoracijas. Pavyzdžiui, filme yra scena, kur vyksta pirmojo komunistų partijos sekretoriaus Michailo Gorbačiovo posėdis Kremliaus rūmuose. Siekiant pavaizduoti tą laikmetį ir vietą kuo tiksliau, filmo scenografams teko kurti dekoracijas ir jas montuoti filmavimo paviljone, o sovietinių šulų posėdžių stalą, kuris svėrė net 100 ki­logramų, teko atsigabenti iš Vrub­levskių bibliotekos. „Taip, M. Gorba­čiovo konferencijai buvo panaudotas autentiškas rekvizitas ir prie šio ilgo stalo galėjo susėsti dešimt aktorių”, –  šypsosi Jonas Špokas, kurio puikūs santykiai su bibliotekos ūkio direktoriumi dažnai leidžia iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblio­tekos skolintis ne tik rekvizito, bet ir šioje unikalioje aplinkoje filmuoti ne vieną filmo kadrą.

Kremliaus rūmų koridoriaus atitikmens ilgai ieškota Kijeve, o surasta Latvijoje. Yra kadras, kur veiksmas vyksta Kremliuje, ten nufilmuotas ilgas koridorius, kurio langai išdabinti puošniomis baltomis draperijomis. Tai baroko stiliaus Rundalės dvaro rūmų viena interjero vieta, ku­ri būtent ir „suvaidino” Kremliaus koridorių. „Dekoracijomis teko at­kur­ti ir sovietinį butą, kuriame gy­veno Liudmila Ignatenko. Sovietiniai butai yra labai maži ir juose filmuoti su visa grupe būtų sudėtinga. Todėl filmavimo aikštelėje teko statyti dekoraciją”.

Lietuvių patarimai HBO kūrėjams

Serialo kūrėjai bendradarbiavo ir su kita Lietuvos kino gamybos kompanija – „Invicta Media”; į kūrybos procesą įsijungė nemažas būrys lietuvių: kostiumų dailininkų, gri­muo­tojų, masinių scenų aktorių ir kt. Štai filmo kostiumų dailininkei britei Odile Dicks-Mireaux talkino ypač talentinga lietuvė kostiumų dailininkė, prestižinių premijų laimėtoja Daiva Petrulytė. Ji buvo britų kūrėjos asistentė ir turėjo didelės įtakos atren­kant didelę dalį filmo kostiumų. „Pui­kus pavyzdys mūsų bendradarbiavimo ir didelė pagarba užsieniečiams, nes jie labai atidžiai įsiklausydavo į lietuvių patarimus, pastebėjimus. Juk būna, kad vakarietiškuose filmuose atkurta  sovietinė dvasia atrodo diletantiškai, o čia laikmečio stilius ir aplinka atkartota labai tiksliai”, – sako Jonas Špokas.

Sovietmečio šukuosenos, vyrų kostiumai, moterų suknelės, aksesua­rai kiekviename kadre tiesiog alsuoja sovietinio gyvenimo realija. Tiesa, nudegimams ant aktorių kūnų su­kurti buvo pakviesti aukščiausio ly­gio grimo meistrai, kurie dirbo prie tokių serialų kaip „Sostų karai” ir už aktorių grimą yra pelnę ne vieną prestižinį apdovanojimą.

„Černobylio” force majeure

Jonas Špokas, filmo titruose įra­šytas kaip atsakingas už lokacijas Lietuvoje, prisipažįsta, kad įtampos būta nemažai. Ypač kai teko filmuoti Ignalinos atominėje elektrinėje. „Iki paskutinės minutės, kol nebuvo nufilmuotos visos scenos, nebuvome įsitikinę, kad viskas pavyks kaip planuota, – pasakoja UAB „Baltic location” vadovas J. Špokas. – Atominė elektrinė nėra filmavimo aikštelė. Ją saugo Valstybės sienų apsaugos tar­nyba, kuri garantuoja radiacinę ir fizinę saugą. Atsimenu, kai derinome filmavimo detales su Valstybės sienų apsaugos tarnyba, vietinės rinktinės vadas mums pasakė, kad tai, ko no­rime mes, neatitinka nei vieno šio objekto saugos reikalavimo. Pagal įstatymą Valstybės sienų apsauga turi užtikrinti kuo mažesnį judėjimą aplink atominę elektrinę, o tai, ką mes darėme, prieštaravo nustatytai tvarkai – į teritoriją reikėjo atvežti 30 automobilių, 200 žmonių, daug įrangos, ir kiekvieną kartą įvažiuojant ar išvažiuojant vykdavo griežta patikra. Atominės elektrinės priežiūros tar­ny­boms pirmą kartą teko priimti tiek žmonių ir technikos, todėl nei jie, nei mes iki galo nežinojome kaip viskas vyks. Ten tiek skirtingų tarnybų ir priežiūros darbuotojų, kad, pavyz­džiui, užnešti lempą ant stogo reikia gauti ir suderinti šešis leidimus. Gali gauti penkis, o jeigu šeštas postas leidimo neišduos, viskas grius. Mes visą mėnesį minučių tikslumu derinome ir visą laiką buvome strese – ar tikrai jie viską suprato, ar tikrai mes jiems viską pasakėme”, – prisimena J. Špokas. 

Nemažai scenų teko filmuoti kaime. Galima manyti, kad tokiose vietose mažiau biurokratijos, terei­kia susitarti su vietos gyventojais, bet… „Kai filmavome sceną, kur ket­virtoje serijoje vyksta radioaktyvių gyvūnėlių naikinimas, turėjome už­kasti juos į duobę. O tos žemės savi­ninkas prieš pat filmavimą mirė. Senas žmogus ėmė ir pasimirė, ir toji žemė tapo niekieno ir neturėjome galimybės į ką nors kreiptis… Tai tokios force majeur situacijos, kurių tiesiog fiziškai mes negalėjome kontroliuoti”, – sako Jonas Špokas.

Neįkainojama patirtis

Aktorius Povilas Jatkevičius. „Nors esu jaunosios kartos atstovas, apie Černobylį žinojau. Man tai buvo vienas baisesnių įvykių. Visada do­mėjausi atomine energetika ir dabar domiuosi, ypač Astravo jėgainės sta­tyba. Visą laiką kabo palyginimas su Černobylio tragedija ir lydi baimė, ne­tikrumas dėl ateities. Kai pasiūlė gaisrininko vaidmenį, pamenu, at­rankoje turėjau suvaidinti, kad vy­nioju menamą vandens žarną, lipu menamomis kopėčiomis, kai labai karšta, kai didelis pavojus… bandau gesinti gaisrą. Nors vaidmuo epizodinis, jam ruošiausi iš esmės. Moky­mus mums vedė tikri gaisrininkai. Pa­vyzdžiui, sužinojome, kas pirmas išlipa iš gaisrininko mašinos, kas užima kokias pozicijas, kas kur sėdi gaisrininkų mašinoje. Nors tų dalykų filmavimo metu nereikėjo, bet kai buvome taip paruošti, jautėmės kaip tikri gaisrininkai, nereikėjo į rolę net įsijausti.

Filmavomės su autentiškais tų laikų ugniagesių kostiumais, kurie buvo labai sunkūs, nepraleidžiantys oro, pasiūti ne iš šiuolaikiškų medžiagų, kurios atsparios ugniai, o iš kie­to brezento. Dailininkų sukurtoje dekoracijų aikštelėje viskas buvo la­bai autentiška. Filmavimo metu įvy­ko incidentas. Imituojanti gaisrą aplinka, susprogusio betono luitai ir kitoks rekvizitas voliojosi ant žemės ir mes turėjome per juos eiti. Būtent tada vienas mano kolega škotas pa­slydo ir aš puoliau jį kelti. Nukrypau nuo siužeto, nes pagal jį turėjau ge­sinti pastatą. Ir tik nufilmavus sceną visi suprato padėties rimtumą – aktorius susižeidė iš tikrųjų. Man teko liudyti, nes pagal mūsų parodymus to aktoriaus agentūra iš kompanijos veikiausiai prisiteisė nemenką sumą už susižalojimą”.

Aktorius Deividas Breivė. „Su­ti­kau filmuotis iš karto, nes savo profesinę ateitį sieju su kinu. Vaidinau nedidelį epizodą 3 serijoje, kur šach­tininkai bendrauja su pagrindiniais filmo herojais. Kadangi papildomai mokiausi britų dialekto, matyt, todėl gavau vaidmenį su tekstu. Labai džiaugiuosi, kad teko pabūti viename kadre su  dviem pagrindiniais aktoriais.

Apie šią katastrofą esu matęs ne vieną dokumentinį filmą, daug skai­tęs. Man šis filmas patiko todėl, kad jis tiksliai atkartoja įvykius, nenu­krypsta į dramaturginius siužetus, o siekia faktais paremto pasakojimo. Kai filmavome bunkeryje, jis buvo įrengtas metalinėje dėžėje, o toji dėžė dar apdengta storu tentu, kad ne­kristų šviesa, nes buvo vaizduojama, kad veiksmas vyksta po žeme. Pame­nu, tvankiame praėjime tarp tos metalinės dėžės ir tento laukiau savo išėjimo į kadrą. Ten buvo labai karšta, nebuvo kuo kvėpuoti. Pajutau, kad alpstu. Darbuotojas, prižiūrintis aktorius, pastebėjo, kad aš išbalęs. Pasakiau, kad šiek tiek karšta, o iš tiesų stengiausi elgtis profesionaliai – giliai kvėpavau ir stengiausi neat­kreipti į save dėmesio, nepanikuoti. Darbuotojas pasirūpino manim – atnešė šalto oro ventiliatorių, ir aš išsilaikiau”.