Kalbėjosi Rasa Sėjonaitė.
Lietuva šiomis dienomis išgyvena dvejopus jausmus: nenusakomą džiaugsmą už nuostabią Lietuvos Valstybingumo šimtmečio proga gautą dovaną – Vasario 16-osios Akto originalą ir kartu jaučia nusivylimą, kad iki šiol nei viena atsakinga valstybinė institucija nepasirūpino svarbaus dokumento radimu ir grąžinimu į Lietuvą. Kaip patvirtino Vokietijos URM (Užsienio reikalų ministerijos) Diplomatinio archyvo darbuotojai, nuo 1956 metų svarbiausias mūsų Valstybės dokumentas visuomenei buvo laisvai prieinamas.
Kas tas profesorius Liudas Mažylis, kuris 70 metų laikytą dingusiu Vasario 16-osios akto originalą, surado per kelias dienas?
Vytauto Didžiojo Universiteto politikos ir diplomatijos mokslų fakultete Liudas Mažylis pristatomas kaip Europos integracijos mokslinės krypties žinovas, yra apsigynęs chemijos mokslų daktaro laipsnį. Minima ir kita jo regalija – habilituotas daktaras vadybos ir administravimo srityje. Yra stažavęsis Cambridge universitete.
Profesorius yra paskelbęs 20 straipsnių recenzuojamuose periodiniuose moksliniuose leidiniuose Europos integracijos, savivaldos politikos ir administravimo temomis.
Gimęs garsioje Kauno inteligentų šeimoje, Liudas Mažylis visada aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje, buvo Kauno savivaldybės Tarybos nariu, priklausė krikščionių demokratų partijai. Nors profesorius Liudas Mažylis nėra profesionalus istorikas, tačiau jis niekada nebuvo abejingas prieškario Kauno ir visos Lietuvos svarbiausiems istoriniams įvykiams, o jo protėvių iškalbingas genetinis palikimas tik patvirtina, kaip šiai šeimai ir pačiam profesoriui rūpėjo Lietuvos valstybingumo esmė.
Profesoriaus Liudo Mažylio prosenelis iš mamos pusės Jonas Bliūdžius buvo žymus Marijampolės krašto knygnešys, jo senelė Antanina už savus pinigus atkūrė Marijampolės gimnaziją, kurioje dėstė istoriją ir prancūzų kalbą. Senelis Pranas Mažylis baigęs medicinos mokslus Krokuvos Jogailaičių universitete, iš karto po Lietuvos valstybės atkūrimo grįžęs į tėvynę, Kaune organizavo pirmuosius akušerių kursus, o vėliau prisidėjo kuriant Lietuvos akušerijos ir ginekologijos centrą. Mažylius taip pat sieja giminystės ryšiai su Vasario 16-osios akto signataru vyskupu Justinu Staugaičiu.
„Vasario 16-osios akte nėra žodžio ‘Laisvė’, bet šis dokumentas yra apie Laisvę”, – šiuos prasmingus žodžius Vilniaus oro uoste susirinkusiems žurnalistams ištarė profesorius, grįžęs iš Vokietijos. Liudą Mažylį mums pavyko pakalbinti telefonu dar prieš tai. Paskambinome profesoriui tuo metu, kai jis, atskridęs iš Berlyno, Frankfurto oro uoste laukė savo skrydžio į Vilnių.
Gerbiamas profesoriau, per kelias paras tapote žinomu ne tik Lietuvoje, apie Jūsų radinį jau parašė solidus JAV laikraštis “The Guardian”, žinia plačiai pasiekė ir po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius. Kokios emocijos, kokie jausmai yra apėmę, suradus tokį svarbų Lietuvai dokumentą?
Emocijų pakankamai, jausmai pilietiniai, o svarbiausias užplūdęs jausmas – pergalės jausmas. Lietuvos Vasario 16-osios idėja man visada buvo skaidri ir tokia palanki nesustoti ir tęsti šio valstybingumo dokumento paieškas. Gal todėl jį radus apėmė nugalėtojo jausmas. Iš tiesų tai ne tik mano, bet ir visos Lietuvos pergalė, kuri dar nesibaigė. Suvokimą, kad pagaliau išspręsta svarbiausia Lietuvos istorijos mįslė, lydi daug neišspręstų kitų klausimų. Vienas jų, kokiomis aplinkybėmis šis tekstas galėjo dingti ir atsidurti Berlyne? Nors antra vertus, kai pagalvoji, gal praeis dar 100 metų ir visi pamirš, kad iš viso Vasario 16-osios Aktas buvo kažkada dingęs? Ir tada net nereikės jokių papildomų istorinių tyrimų (juokiasi).
Pagal archyvų taisykles, paliesti dokumento negalėjote, bet galėjote jį iš visų pusių nufotografuoti. Kokia ši istorinė vertybė Jūsų akimis? Kaip Vasario 16-osios Aktas pasirodė žmogui, pirmajam iš Lietuvos mokslo pasaulio žmonių jį pamačiusiam?
Tai buvo sekundės įspūdis. O pirmiausia netikėtumas, kad Vasario 16 -osios Akto tekstas yra nespausdintas mašinėle, o kaligrafiškai surašytas labai gražia rašysena.
Šiuo metu spėliojama, kieno ranka galėjo būti surašytas Vasario 16-osios Aktas. Vieni sako, kad tai signataro Petro Klimo, kiti teigia, kad tai galėtų būti dr. Jono Basanavičiaus, treti – kad Stepono Kairio braižas. Kokia Jūsų nuomonė?
Dabar negaliu tiksliai Jums atsakyti, bet neabejoju, kad šis klausimas yra labai lengvai išsprendžiamas. Patyrinėję mes tikrai sužinosime, kieno ranka jis rašytas. (Kol šis interviu buvo rengiamas spaudai, išsiaiškinta, kad Aktą rašė signataras Jurgis Šaulys – red. past.).
Kodėl nemažai istorikų vieningai manė, kad Vasario 16-osios Akto originalas būtinai turėjo būti spausdintas mašinėle?
Matyt todėl, kad mūsų atmintyje giliai įstrigęs tiek mokykliniuose vadovėliuose, tiek istorijos šaltiniuose spausdinto dokumento kopijos tekstas.
Minėjote, kad mūsų valstybingumo dokumento atradimas Jums pateikė netikėtumų?
Taip. Į Berlyną vykau ieškoti vokiškojo originalo pėdsakų, o radau ne tik vokišką, bet ir lietuvišką dokumentą. Abu jie buvo parašyti ta pačia rašysena. Tai iš tiesų man buvo didelis netikėtumas.
Kaip manote, kokiais keliais lietuviškas dokumento originalas galėjo atsirasti Vokietijoje?
Mano nuomone, įvykių rekonstrukcija galėtų būti tokia: kai 1918 metais šis dokumentas buvo pasirašytas, vienas iš signatarų, Jurgis Šaulys nugabeno jį Vilniuje buvusiam Vokietijos atstovui. Dokumentiškai yra patvirtinta, kad vokiškąją Akto versiją su parašais J. Šaulys tikrai yra atidavęs. Manau, jis atidavė ir lietuviškąjį variantą su 20 signatarų parašų. Aš mačiau vokišką akto tekstą, kuris pirmiausiai į Berlyną buvo išsiųstas telegrama. Du šie dokumentai yra sulenkti į keturias dalis ir, mano manymu, paštu buvo persiųsti į Berlyną.
Vasario 16-osios Aktas viešojoje erdvėje atsirado tik 1928 metais. Tada jis buvo paviešintas buvusių signatarų sutarimu. Matyt jie nusprendė, kad to pakanka. Spėju, kad šis dokumentas to meto valstybės vyrams nebuvo labai svarbus. Šiais laikais, po ilgų metų ieškojimų, mes Vasario 16-osios Akto originalą istoriškai vertiname visai kitaip. O tarpukaryje, matyt, užteko spausdinto teksto su signatarų parašais.
Bet iš viso tų aktų buvo ne vienas, ne du, o kur kas daugiau. Jūs radote vieną lietuvišką ir vieną vokišką variantą. Vieną turėjo dr. J. Basanavičius, vieną – P. Klimas?
Ir iš karto visiškai aišku, kad Akto egzempliorių su 20 parašų tikrai yra daugiau negu vienas. Manau, viena versija įteikta dr. J. Basanavičiui, dvi buvo Berlyno archyve, ir tada, dar vienas, taip pat yra visų pasirašytas, tai P. Klimo variantas, spausdintas mašinėle. Dėl rusiškosios versijos, aiškinčiau taip. Lietuvos Taryba 1918 m. sausį priiminėjo Aktą, kuris buvo adresuotas specialiai Rusijos valdžiai, tačiau tyrinėjant šitą variantą, man pasirodė, kad jis nėra grįstas dokumentais. Mano supratimu, jis turbūt nebuvo rusų kalba. Skaitydamas Klaipėdos universiteto rektoriaus S. Vaitiekūno knygą apie signatarą Stanislovą Narutavičių, atkreipiau dėmesį į ten išsakytą prielaidą, kad jis galėjo turėti rusišką mašinėlę Vilniuje. Galbūt jis persispausdino? Galbūt toji Akto versija buvo su parašais, o galbūt be parašų? Gal todėl ir manoma, kad gali egzistuoti rusiškasis variantas?
Vasario 16-osios Akto originalo paieškos seniai apipintos įvairiomis sąmokslo teorijomis. Vieni mano, kad pirmasis originalas paslėptas J. Basanavičiaus kape, kiti teigė, kad Prezidento A. Smetonos giminaičiai jį pasisavino ir pan. Iš tiesų ši istorinė mįslė kėlė nemažai aistrų visuomenėje, tačiau valstybės institucijos neragino istorikų ieškoti atsakymo ir tam neskyrė jokio finansavimo. O žinant, kad tokie moksliniai tyrimai užsienyje kainuoja nepigiai, dauguma istorikų tiesiog nesiėmė rimtai dirbti šia tema. Prieš mėnesį buvo pasiūlyta milijono eurų premija tam, kuris suras Akto originalą. Ar tai nebuvo paspirtis imtis konkrečių veiksmų?
Tikrai ne premija buvo postūmis pradėti paieškas. Juolab kad viskas prasidėjo kur kas anksčiau, prieš dvejus metus. Man nuolat kirbėjo ši mintis, o rimtesnių paieškų ėmiausi 2016 metų vasarą. Druskininkuose nuėjau į biblioteką ir mane labai sudomino ši neišspręsta Lietuvos istorijos mįslė. Nuo vasaros aš pradėjau ja domėtis, savo klausimais ir pasakojimais ta tema įkyrėti ir nusibosti visiems aplinkui. Atkakliai važinėjau į Lietuvos archyvus, muziejus, konsultavausi su istorikais. Pamažu ryškėjo mintis, kad Lietuvos tyrinėtojai pernelyg mažai skyrė dėmesio Vasario 16-osios Akto paieškas pasukant Vokietijos kryptimi. Prieš porą mėnesių kreipiausi į Vokietijos valstybės archyvą ir paklausiau, ką jie man gali patarti. Jie nurodė, kad yra Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyvas, į kurį reikia kreiptis atskirai ir bandyt ieškoti ten. Tą aš ir padariau.
Tai, kaip suprantu, Jūs premijos atsisakytumėte?
Tai yra visiškai ne akademinio pobūdžio aiškinimai ir aš su tuo nelabai norėčiau būti siejamas. Iš tiesų nenorėčiau to komentuoti.
Ir pabaigai, kaip Jūsų turimos profesijos, politikos ir chemijos žinios padėjo šioje paieškoje. Juk, anot istorikų, tokiems archyviniams tyrinėjimams reikia net specialaus rimto mokslinio pasiruošimo?
Atsakysiu paprastai. Tokiam atradimui prireikė mąstymo skriestuvo, šiek tiek avantiūrizmo ir drąsos.
Dėkoju už pokalbį, gero skrydžio.
P.S. Tuo metu, kai viešoje erdvėje profesorių Liudą Mažylį sveikino kolegos ir visa Lietuva, pasklido įvairių insinuacijų, neva, kodėl ne istorikas, o kažkoks tik istorijos mėgėjas L. Mažylis ėmė ir surado šį Lietuvai svarbų istorinį dokumentą. Žinomas istorijos profesorius Alfredas Bumblauskas nedaugžodžiavo ir viešai suabejojo ne tik profesoriaus istorinių žinių kompetencija, bet ir sukritikavo rasto dokumento tikrumą.
Tačiau kita istorikų bendruomenės dalis nuoširdžiai džiaugėsi profesoriaus radiniu. Pavyzdžiui, istorikas Šarūnas Liekis buvo tas kolega, kuris parėmė Liudo Mažylio norą vykti į Berlyną ir suorganizavo jam komandiruotę. Kitas istorikas, Vilniaus universiteto docentas Aurimas Švedas apie šią situaciją pasidalino tokiomis mintimis: „Tai yra puikiausia dovana mums visiems belaukiant Vasario 16-osios ir jos sukurtos valstybingumo idėjos bei modernios valstybės šimtmečio minėjimo. Profesoriaus Liudo Mažylio sėkmė yra nuostabus įvykis šio mokslininko ir visų mūsų akademybės gyvenime. Ir čia nereikia ieškoti priešpriešos tarp Vilniaus ir Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ar Pagėgių; ‘senių’ ir ‘jaunimo’, ‘savimi patenkintų arogantiškų istorikų’ ir ‘idealistų – nuotykių ieškotojų neprofesionalų’, ‘grantų naudotojų’ ir ‘dirbančių iš idėjos’. Tokios priešpriešos aš nematau, nes ji šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja.
Tai, kad profesorius Liudas Mažylis nėra istorikas šiuo atveju neturi jokios reikšmės kalbant apie šio žmogaus jaustą vidinį poreikį pažinti ir atrasti. Juk būtent šis poreikis skatino jį ieškoti Vasario 16-osios akto. Tuo tarpu nereikia burti žiūrint į krištolinį rutulį tam, kad būtų galima pasakyti ir dar kai ką – šis mokslininkas ir atradėjas naudojosi istorikų įdirbiu, kuris nėra toks jau mažas tyrinėjant Vasario 16-osios Akto pražuvimo epochos akivaruose aplinkybes ir šio dokumento tikėtinų klajonių laike bei erdvėje trajektorijas. Juk profesorius Liudas Mažylis konsultavosi su daugelių Lietuvos istorikų.
Šiuo atveju svarbu kalbėti apie tai, ką per nepriklausomos Lietuvos egzistavimą privalėjome ir spėjome padaryti, ir kodėl kai kurie pirmo būtinumo dalykai vis dar yra tik planų, strategijų, vizijų ar sapnų bei sapalionių sferoje. Čia jau tenka konstatuoti ir dar vieną dalyką – Lietuvos valstybė niekada mokslo nelaikė savo prioritetu ir todėl humanitarikoje dirbantys žmonės yra daugeliu atveju lyg nuotykių ieškotojai, o ne mokslininkai, įgyvendinantys ilgalaikę valstybės strategiją. Nepaisant to, per mūsų nepriklausomybės epochą buvo puikių ir mūsų istorinę vaizduotę bei kolektyvinę tapatybę esmingai paveikusių atradimų.
Turiu omenyje archeologijos tyrinėtojo Aleksiejaus Luchtano atradimus Kernavėje (kartais pavadinamoje ‘lietuviška Troja’) ir kito archeologo Albino Kuncevičiaus Dubingiuose surastus Mikalojaus Radvilos Juodojo ir Radvilos Rudojo palaikus, kas tapo puikia paskata įkurti šių Lietuvos istorijos herojų panteoną, istorijos korifėjaus, profesoriaus Edvardo Gudavičiaus iš naujo atrastą, reaktualizuotą 1009-ųjų siužetą ir nustatytą Mindaugo karūnavimo datą. Profesoriaus Liudo Mažylio atradimas bus įrašytas į šią gretą ir aš dėl to nuoširdžiai džiaugiuosi”.