Laukiame „Čigonų barono”

Rimas Černius.

„Taip mielieji draugai,
Aš klajojau ilgai,/
Bet gimtoji šalis
Šaukia vis, šaukia vis.”

Sekmadienį, balandžio 28 d., Morton gimnazijos auditorijoje Čikagos lietuvių opera atliks kompozitoriaus Johann Strauss II  operetę „Čigonų baronas”. Tai viena mėgs­tamiausių Strausso operečių – populiarumu ją pralenkia turbūt tik „Šikšnosparnis” (Die Fledermaus).

„’Čigonų baronas’ tapo klasikine [operete] ne tik Vienoje, bet ir visame pasaulyje. Šioje operetėje kompozitorius puikiai išgauna vengriškos ir vieniškosios nuotaikos mišinį, kuriame čigonų dainos, chorai ir šokiai, čardasai pinasi su valsais”, – „Draugo” kultūriniame priede rašė menotyrininkė ir muzikologė Saulė Jautokaitė (1973 m. kovo 17 d., psl. 5).

Ši operetė Lietuvoje sulaukė nemažai pastatymų. Atrodo, kad lietuviams patinka čigonų gyvenimo egzotika. Lietuvos valstybės teatras Kaune „Čigonų baroną” pastatė dar 1934 m. Tarp solistų tuo metu bu­vo Kipras Petrauskas, Antanina Dambrauskaitė, Elena Kardelienė, Petras Oleka, Juozas Mažeika. To pastatymo dirigentas – Vytautas Marijošius, kuriam tada buvo tik 23-eji metai. V. Marijošius vėliau artimai bendradarbiavo su Čikagos lietuvių opera – jis buvo operų „Likimo galia” (1970), „Kaukių balius” (1974), „Meilės eliksyras” (1975) dirigentas, o 1976 m. dirigavo tris lie­tuviškas operas: Jeronimo Kačinsko „Juodą laivą”, Juliaus Gaidelio „Gintaro šalį” ir savo paties parašytą „Priesaiką”.   

Išeivijos lietuviai jau nuo seno domisi Strausso čigoniška operete.  1973 m. „Pirmyn choras” pastatė „Čigonų baroną” Čikagoje. Spektakliai vyko Marijos aukštesniosios mokyklos salėje, jų buvo trys: kovo 24, 25 d. ir balandžio 1 d. Dirigavo „Pirmyn choro” vadovas Kazys Steponavičius. Dainavo Čikagos lietuviams pažįstami solistai, tokie kaip Algirdas Brazis, Kristina Mileriūtė, Alvina Giedraitienė ir kt.

1998 m. „Čigonų baroną” statė Čikagos lietuvių opera. Spektaklis vyko Morton gimnazijos auditorijoje balandžio 26 d. Taigi, šių metų pastatymą nuo pirmojo skiria lygiai 26 metai. Tuomet operetę dirigavo Alvydas Vasaitis, o joje dainavo išeivijos ir Lietuvos menininkai: Virgilijus Noreika, Aldona Stempužienė, Vytautas Juozapaitis, Virginija Muliolienė, Ramutė Tumuliauskaitė, Lidija Rasutienė, Vaidas Vyšniauskas, Algimantas Barniškis, Arūnas Malikėnas. Ypač reikšmingas buvo Aldonos Stempužienės pasirodymas. 1959 m. ji sužavėjo Čikagos lietuvių operos lankytojus, atlikdama pagrindinį vaidmenį operoje „Carmen”, o po beveik 40 metų vėl pasirodė Čikagos lietuvių operos pastatyme, atlikdama čigonės Cipros vaidmenį. 

Laiminga meilės istorija

Paviršutiniškai žiūrint, operetės skiriasi nuo operų tuo, kad operose meilės istorijos dažniausiai baigiasi tragiškai, o operetėse – laimingai. „Čigonų barono” veiks­mas vyksta Vengrijoje, XVIII a. pabaigoje. Į tėviškę sugrįžta jaunas vyras San­dor Barinkay, kuris nori atgauti savo tėvo žemę.  Žemę valdo turtingas ūkininkas Kalman Zsupan, kuris nenori jos prarasti. Vietovės komisaras Conte Carnero siūlo išeitį: tegul Barinkay veda Zsupano dukterį Arseną. Tačiau Arsenos širdis jau užimta – ji myli Ottokarą, savo auklės Mirabellos sūnų.

Ottokaras stengiasi atrasti užkastą turtą, bet iš jo pastangų juokiasi čigonė Cipra, kuri pranašauja, kad, tęsdamas tokį darbą, jis liks beturtis ir viengungis. Čigonė iš­sako pranašystę ir naujai atvykusiam Barinkay.  – jis ves ištikimą žmoną, kuri su­sa­pnuos, kur paslėptas užkastas turtas.  Cipra taip pat pranašauja, kad komisaras Carnero atras savo prarastą turtą. Carnero neprisimena, kad būtų kokį turtą praradęs. Tačiau, pasirodo, auklė Mirabella yra jo dingusi žmona, kurią jis galvojo amžiams praradęs.

Arsena priešinasi vedyboms su Barinkay. Ji teigia, kad yra aukšto luomo ir gali tekėti tik už didiko. Barinkay aplanko čigonę Ciprą ir įsimyli jos dukterį Saffi. Čigonai nutaria paskelbti Barinkay čigonų baronu. Barinkay dabar giriasi, kad jis ta­po didiku, bet skelbia vesiąs ne Arseną, o čigonės Cipros dukterį Saffi.

Išsipildo čigonės Cipros pranašytė: Saffi susapnuoja, kur paslėptas turtas. Barinkay viešai skelbia, kad Saffi yra jo žmona, bet komisaras Carnero abejoja, ar vedybos buvo teisėtos. Nepatenkinti yra ir ūkininkas Zsupan bei auklė Mirabella. Grafas Homonay, senas Barinkay draugas, ieško karių karui su Ispanija. Zsupan ir Ottokar priverstinai paimami į kariuomenę. Čigonė Cipra atskleidžia, kad Saffi nėra jos duktė, bet yra princesė, buvusio Vengrijos pašos duktė. Barinkay pergyvena, kad jis nėra vertas tokio aukšto luomo žmonos. Saffi teigia, kad jai luomas nesvar­bu – ji myli Barinkay. Tačiau šis nutaria stoti į kariuomenę ir vykti į karą.

Paskutiniame veiksme visi trys vyrai laimingai grįžta – mūšis laimėtas. Jie paskelbiami didikais, tad gali susiporuoti Otto­karas su Arsena ir Barinkay su Saffi. Viskas baigiasi laimingai.

Į Čikagą sugrįžta po ketvirčio amžiaus

1998 m. Čikagos lietuvių operos „Čigonų barono” pastatyme pagrindinę tenoro (Barinkay) partiją atliko Virgilijus Noreika, Ottokaro – tenoras Vaidas Vyšniauskas, V. Noreikos mokinys. Lietuvoje Vyšniauskas yra kelis kartus atlikęs pagrindinį Barinkay vaidmenį, taip pat ir 2012 m. Kauno valstybinio muzikinio teatro „Čigonų barono” pastatyme. Dabar Vyšniauskas – pasaulinio garso tenoras su sceniniu vardu Kristian Benedikt. 2018 m. jis debiutavo Metropolitan operoje, dainuodamas Samsoną kompozitoriaus Saint-Saens operoje „Samson et Dalilah”. Vyšniauskas/Benedikt dainuoja pagrindinėse pasaulio operos scenose. Jis ypač pasižymėjo kaip Verdi „Otello” ir Puccini „Turandot” pagrindinių vaidmenų atlikėjas. Malonu, kad pasaulinio garso dainininkas savo karjeros pradžioje dainavo Čikagos lietuvių operoje.

Koks bus šių metų „Čigono barono” pastatymas Morton auditorijoje? Operetę diriguos Julius Geniušas, režisuos Rūta Bunikytė, choreografė – Inga Briazkalovai­tė. Dirigentas J. Geniušas yra gerai pažįstamas Čikagos lietuvių operos pastatymų lankytojams. Jis dirigavo net  6 pastatymus: Viktoro Banaičio „Jūratę ir Kastytį”, F. Flotow „Martha”, G. Donizetti „Meilės eliksyrą” bei tris Franz Lehar operetes – „Linksmąją našlę”, „Paganini” ir „Grafą Luksenburgietį”. Tad „Čigonų baronas” bus didelį muzikinį patyrimą turinčio dirigento rankose.

Režisierė Rūta Bunikytė su Čikagos lietuvių opera bendradarbiauja pirmą kartą.  Jauna režisierė baigė Klaipėdos universiteto Menų fakultetą ir nuo 2012 m. dirba Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre režisiere asistente. R. Bunikytė režisavo daugelį operečių ir miuziklų Lietuvoje – „Boni ir Klaidas” (2016), „Čikaga” (2017), „Orfėjas pragare” (2020) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, operetę „Silva” (2019) Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.  Režisierė pasižymėjo kaip kūrybinga asmenybė, siekianti į pastatymą įnešti ką nors naujo ir neįprasto. Įdomu, kad Bunikytės režisuota „Silva” – vengrų kompozitoriaus Emmerich Kalman kūrinys, kitaip žinomas kaip „Die Csárdásfürstin” arba „Čardaso karalienė” – taip pat yra čigoniška tematika.

Operetės „Čigonų baronas” choreografė Inga Briazkalovaitė baigė Vilniaus aukštesniąją baleto mokyklą ir šoko Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupėje.  Ji jau yra bendradarbiavusi su režisiere Bunikyte statant spektaklius „Čikaga”, „Orfėjas Pragare” bei „Alisa stebuklų šaly­je” Klaipėdoje, o taipogi operetę „Silva” Kau­ne.

Apie artėjantį „Čigonų barono” spektaklį į „Draugo” korespondento klausimus atsakyti sutiko Čikagos lietuvių operos projektų vadovė Daina Miežlaiškis ir solistė, operos choro vadovė Nida Grigalavičiūtė.

D. Miežlaiškis: mėnesiai darbo dėl vienos dienos stebuklo

Miela Daina, kodėl Čikagos lietuvių opera šių metų pastatymui pasirinko operetę „Čigonų baronas”?

D. M. Tiesą pasakius, kiekvienais metais iškyla tas klausimas: kokią operą ar operetę pasirinkti? Yra keletas aspektų, kurie nulemia kūrinio pasirinkimą. Pirma, kūrinys turi turėti daug chorinio dainavimo, nes mūsų kolektyvo „širdis” yra operos choras. Antra, norime pritraukti vis naujų žiūrovų, taigi kūrinį renkamės linksmą, kur daug judesio ir įdomių intrigų. Trečia, norime įtraukti kuo daugiau vietinių solistų. Didžiausias darbas čia tenka operos choro vadovei Nidai Grigalavičiūtei.

Kaip vyksta pasiruošimas operetei?

D. M. Manau, kad visai neblogai. Choras ir choreografinė grupė intensyviai repetuoja, pasirašyta sutartis su orkestru, rezervuota salė, gaminamos dekoracijos. Daug dirbame su režisiere Rūta Bunikyte dėl scenos apipavidalinimo ir atlikėjų rūbų.

Viename skelbime rašėte, kad Operos chorui trūksta vyriškų balsų. Ar jų atsirado pakan­kamai?

D. M. Labai gaila, kad vietiniai vyrai taip nedrąsiai jungiasi į mūsų chorą. Tačiau šiuo metu turime gana stiprių balsų, ir operetė tikrai nenukentės.

Kokių solistų iš Lietuvos laukiate, kokias partijas jie atliks?

D. M. Operetėje gražiai derinsis JAV gyvenantys dainininkai ir svečiai iš Lietuvos. Iš Lietuvos atvyksta: Karolis Kašiuba (Barinkay), Ieva Barbora Juozapaitytė (Saffi), Liudas Mikalauskas (Zsupan), Rafailas Karpis (Ottokar), Steponas Zonys (Homonay) ir Deivydas Bartkus (Carnero). Taip pat dainuos Čikagoje gyvenantys atlikėjai: Nida Grigalavičiūtė (Cipra), Vilma Skučie­nė (Arsena), Gilija Krūmaitienė (Mira­bel­la), Julijonas Matukas (Pali).

Dirigentas Julius Geniušas yra diriga­vęs ne vieną Čikagos lietuvių operos pastatymą. Tačiau režisierei Rūtai Bunikytei ir choreografei Ingai Briazkalovaitei tai – debiutas. Kaip pavyko jas įtraukti ir  ar  jos žada įnešti kokių nors naujovių?

D. M. Taip, maestro Julius Geniušas mums ir Čikagos publikai labai gerai pažįs­tamas. Su Rūta Bunikyte ir Inga Briazkalovaite susitinkame pirmą kartą, nors kai kurie choristai jau turėjo progą dirbti su Rūta, kai prieš keletą metų ji statė miuziklą vaikams „Aš kitoks”. Tada mus sužavėjo jos įdomūs sprendimai, buvo labai smagus kūrybinis procesas. Esame labai laimingi, kad režisierė sutiko dirbti su mumis. Ar tikimės naujovių? Taip, tikimės. Kaip tik dėl to kviečiame vis kitus režisierius, choreografus – kad mums būtų įdomu kurti ir kad žiūrovams nebūtų nuobodu.

Kada atvyks menininkai iš Lietuvos ir prasidės bendros repeticijos?

D. M. Dabar darbas vyksta atskirose sekcijose: choras ruošia savo partijas, solis­tai Lietuvoje ar Čikagoje – savo, choreog­rafinė grupė repetuoja šokius. Didysis darbas prasideda visiems suvažiavus į Ameriką. Paprastai visi susirenka dvi savaites prieš spektaklį ir, dirbdami kasdien po 5–6 valandas, sukuria stebuklą. Spektaklis įgauna spalvas, judesį ir skambesį – kuo žiū­rovas galės pasigėrėti.

Orkestre tradiciškai groja vietiniai muzikantai…

D. M. Taip, mes samdome vietinius profesionalius muzikantus. Jau pasirašėme sutartį, kuri piniginiu atžvilgiu Operai yra pati „skaudžiausia” vieta. Muzikantų parinkimu rūpinasi Linda Veleckis. Operos dirigentas nurodo, kokių instrumentų reikia ir kiek, sutvarko partitūras ir perduoda visą organizacinį darbą Lindai. Taip dirbame jau daug metų ir viskas vyksta labai sklandžiai.

Pakalbėkime apie dekoracijas ir kostiumus. Nuomojate ar kuriate patys pagal režisierės ir choreografės nurodymus?

D. M. Kostiumus mes jau daug metų siuvame ar perkamės patys. Čia atsiskleižia mūsų choristų ir šokėjų kūrybiškumas. Dekoracijas anksčiau nuomodavome iš Stivanello Costumes Co., bet šiemet situacija pasikeitė. Kadangi operetės veiksmo laikas perkeltas į 1960-uosius, scenografiją tenka kurti patiems. Žinoma, idėjos yra režisierės Rūtos Bunikytės, o mes tik bandome pagaminti, nupirkti arba išsinuomoti visus reikalingus daiktus. Tikiuosi, žiūrovai bus maloniai nustebinti.

Ar jums teko dalyvauti 1998 m. „Čigonų barono” pastatyme? Ar daug skirsis šių metų pastatymas nuo ano?

D. M. Deja, aš tik mačiau to spektaklio įrašą. Į Ameriką atvykau 2000 m. ir iš karto įsijungiau į šį šaunų kolektyvą. Pastatymas tikrai skirsis nuo praeito jau vien dėl to, kad jo veiksmui pasirinktas kitas laikmetis. Bus įdomi, naujoviška šio kūrinio interpretacija. Choro sudėtis taip pat yra stipriai pasikeitusi, bet choras nė kiek nenusilpo, o tik dar labiau siekia profesionalumo. Nida Grigalavičiūtė ruošia ne tik savo solines partijas, bet ir chorą. Jai padeda Gilija Krūmaitienė. Visais organizaciniais klausimais rūpinasi Operos valdyba. Taigi, turėdami profesionales vadoves ir darbščią valdybą, mes drąsiai žengiame premjeros link.

N. Grigalavičiūtė: praverčia darbas su profesionalais

Miela Nida, kaip sekasi repetuoti su choristais naująjį „Čigonų baroną”? 

N. G. Nuo 2019 m. esu Čikagos lietuvių operos choro vadovė. Kaip visi darbai, taip ir šis reikalauja kruopštaus pasiruošimo. Nors visa tai – tik dėl vieno spektak­lio. Intensyviai dirbame, dabar jau du kartus per savaitę, ir sekasi visai neblogai.

Papasakokite apie savo solinį vaidmenį „Čigonų barono” pastatyme. 

N. G. Šioje operetėje aš dainuosiu Cipros partiją. Tai pagyvenusi, daug  patirties turinti čigonė, kartais vadinama „ragana”, kuri išaugino dukrą Saffi. Cipros visi prisibijo, ji yra autoritetas tarp čigonų. Bet taip pat ji turi didelę paslaptį – Saffi nėra jos tikra dukra. 2-jo veiksmo pabaigoje ji atskleidžia paslaptį, kad Saffi yra turtingo kunigaikščio dukra. Muzikine prasme nėra vienareikšmio leitmotyvo. Muzika yra įvairi – gūdi ir linksma, pašaipi ir lyriška.

Kaip ruošiamasi operetei, kai solistai – dviejuose kontinentuose?  Ir kaip bendraujate su Lietuvoje esančiu dirigentu?

N. G. Čikagos lietuvių opera tradiciškai kviečia pagrindinius solistus, taip pat ir režisierių bei dirigentą, iš Lietuvos. Labai džiaugiamės, kad galime sujungti Lietuvos ir Amerikos pajėgas. Lietuvoje esantys dainininkai ruošiasi savarankiškai arba su dirigentu, mes ruošiamės Amerikoje. Po to, kai visi atvyksta – repetuojame kartu. Iki šiol tai visada pavykdavo. Su dirigentu ir režisiere bendraujame nuotoliniu būdu – telefonu, per „Messenger” arba elektroniniu paštu. Žodžiu, darbas vyksta labai intensyviai.

Jūs dainuojate Čikagos simfoninio orkestro chore, teko dirbti su žymiais dirigentais ir chorvedžiais. Kokios būna Čikagos simfoninio orkestro choro repeticijos? Kuo jos skiriasi nuo Čikagos lietuvių operos choro repeticijų?  Ar dalyvavimas Čikagos simfoninio orchestro chore turi įtakos jūsų vadovavimui Čikagos lietuvių operos chorui?

N. G. Taip, Čikagos simfoninio orkestro (CSO) chore dainuoju jau 17 metų. Iš tikrųjų, teko dirbti su labai daug įžymių dirigentų, užtenka, manau, paminėti vien muzikinio direktoriaus Riccardo Muti pavardę. CSO chore dainuoja visi profesionalai – solistai. Repeticijos vyksta kartą per savaitę, išskirtiniais atvejais – du kartus. Mes susirenkame jau pastudijavę savo partijas. Tuomet repetuojamas frazavimas, sinchronizuotas kvėpavimas ir kitokie muzikinės technikos dalykai. Darbas CSO chore ženkliai skiriasi nuo darbo su choristais Čikagos lietuviu operoje. Pirmiausia todėl, kad lietuvių operos dainininkai nėra profesionalai, ne visi pažįsta natas. Čikagos lietuvių operoje dainuoja žmonės, dirbantys įvairiose sferose: tai ir vadybininkai, buhalteriai, maitinimo bei medicinos įstaigų darbuotojai, sunkvežimių vairuotojai.  Bet jie visi myli muziką, gerbia operos ir operetės žanrus bei nori, kad ir toliau gyvuotų Čikagos lietuvių opera, kurios analogų neturi nė viena kita lietuvių diaspora pasaulyje.

Norint pasiekti tinkamą rezultatą, pirmiausia reikia muzikinio vadovo pastangų. Tinkamai sudėlioti numerius, organizuoti darbą, padaryti įrašus, kad choristai galėtų individualiai klausytis ir mokytis ir t.t. Aš dirbu ne viena, daug pagalbos sulaukiu iš savo pavaduotojos Gilijos Krūmaitienės. Man taip pat labai padeda patirtis CSO chore. Aš turiu ką pasakyti Čikagos lietuvių operos choristams apie muzikinę kūrinio stilistiką, turinį, frazuotes. Taip, tai sunkus, bet malonus darbas, atnešantis nuostabius vaisius. Kai projektai pavyksta, apima neapsakomas pasitenkinimas ir džiaugsmas!

Ačiū Čikagos lietuvių operos projektų vadovei ir choro vadovei už atsakymus į klausimus.  Su dideliu susidomėjimu laukiame „Čigonų barono” spektaklio. 

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2024-ųjų m. Balandžio 11 d. numeryje, Vol. CXV NR. 29)