Debiutas, vainikuotas sėkme

Pirmą kartą FRIEZE organizuotoje šiuolaikinėje meno mugėje EXPO Chicago 2024 dalyvavo galerija iš Vilniaus Contour Art Gallery, pristačiusi trijų Lietuvos menininkų kūrybą. Tai buvo ir galerijos, ir dailininkų debiutas šiame prestižiniame renginyje. Taškiukais pažymėti nupirkti darbai buvo geriausias įvertinimas ir atlygis

Ramunė Lapas.

Balandžio 11–14 dienomis Navy Pier Festival Hall vykusioje šiuolaikinio meno mugėje EXPO Chicago 2024  Vilniaus galerija Contour Art Gallery (įsteigta 2016 m.) dalyvavo pirmą kartą. Pirmą kartą Amerikoje savo meną rodė ir trys galerijos pasirinkti dailininkai – Felicija Dudoit, Petras Lincevičius ir Rodionas Petroff.

2023 m. EXPO Chicago įsigijo FRIEZE – pirmaujanti pasaulyje šiuolaikinio meno platforma.  Tad galimybė „po jos vėliava” pristatinėti Lietuvos kūrėjų kūrybą – didelis žingsnis pirmyn tiek galerijai, tiek pristatomiems menininkams. Prieš prasidedant mugei, buvo abejojančių balsų – ar nepraras Čikagos renginys po niujorkie­čių sparnu savo išskirtinio veido. Reikia pripažinti, kad taip neatsitiko, o privalumai buvo akivaizdūs – geresnis ir gražesnis vi­zualinis išdėstymas, parduota daugiau kū­rinių.

Kaip papasakojo Lietuvos Respublikos konsulato darbuotoja Ieva Dilytė, ji stengėsi sudominti paroda keletą Lietuvos galerijų. Vėliau jau konsultavo konkrečiai Contour Art Gallery direktorę Vilmą Mačianskaitę – kaip teikti paraišką, kaip pasirengti daly­vavimui mugėje. Galerijos vadovei ir daili­ninkams atvykus į Čikagą konsulatas padėjo koordinuoti meno kūrinių atvežimą, suteikė galerijai transportą čia, mieste.

Lietuvos galerija dalyvavo mugėje kaip ne pelno siekianti organizacija – tokiu bū­du jai nereikėjo mokėti pačios aukščiausios dalyvio kainos. Nors, pasak galerijos įsteigėjos ir direktorės Vilmos, mugė jiems kai­navo brangiai – viską sudėjus, apie 15 tūkst. dolerių. Savo vieta lietuviai buvo la­bai patenkinti, o ir stendas atrodė pa­trauk­liai. Trys labai skirtingi menininkai, po keturis darbus kiekvieno, sudarė harmoningą, malonią akiai vizualinę erdvę.

Ketvirtadienį, pirmąją mugės dieną, Lietuvos stende jautėsi didelis džiaugsmas – štai, mes čia!, bet ir šioks toks jaudulys – o kaip mus priims amerikiečių meno mėgėjai, kokia bus jų reakcija? O svarbiausia – ar sulauksime ant savo darbų taip pagei­daujamų „taškiukų”? Vilma pasakojo, kad daug galvojo, kokius menininkus pristatyti Čikagos mugėje. Manė, kad turėtų patikti lengvi, žaismingi, pastelinių spalvų Felicijos Dudoit darbai, sluoksniuotos, senų meistrų tapybos tradicijas ir naujausią skaitmeninę technologiją derinančios Rodiono Petroff drobės (čia „jokas” sakė dai­li­ninkas, nereikia žiūrėti labai rimtai). Ji tikėjosi, kad daliai publikos gali būti patraukli orientinė Petro Lincevičiaus estetika.

Galerijos direktorė Vilma sakė, kad finansinės paramos ji negauna, ją „veda” didelis atsidavimas menui, ir atviravo, kad jeigu būtų parduota pusė stendo, jų išlaidos atsipirktų. Jei šis dalyvavimas būtų nesėk­mingas, vargu ar ryžtųsi tokiai kelionei ir tokioms išlaidoms dar kartą. Bet atsitiko geriausia – buvo nupirkti šeši iš dvylikos Contour Art Gallery pristatytų darbų – ke­turios R. Petroff drobės ir du F. Dudoit tapybos darbai. Tad sveikiname galerijos direktorę, sveikiname dailininkus ir tikimės lietuvių meną vėl pamatyti Čikagoje.

Po sėkmingo debiuto EXPO Chicago 2024 – keletas klausimų Contour Art Gallery direktorei Vilmai Mačianskaitei. 

Miela Vilma, jūsų žodžiai – Dievui į ausį: sakėte, kad būtų gerai parduoti pusę darbų – pardavėte pusę! Tikiuosi, po parodos jūsų stende liejosi šampanas?

Tikrai pardavėme nemažai darbų ir užmezgėme daugybę kontaktų ateičiai. Tai įrodo, kad parinkome teisingus kūrinius ir menininkus Amerikos rinkai ir tai, kad turime stiprių šiuolaikinių kūrėjų, galinčių puikiai atstovauti Lietuvai tokio lygio renginiuose.

Ar patenkinti dailininkai? Kokios jų nuotaikos? Beje, kas nupirko darbus?

Dailininkai, žinoma, labai patenkinti. Ir dėl galimybės parodyti savo darbus EXPO Chicago, ir dėl pardavimų. Tai buvo mūsų pirmas rimtas pasirodymas Amerikos meno profesionalams (neskaitant nedidelės parodos San Francisce š. m. sausio mėnesį) ir turime pripažinti – sėkmingas. Visus darbus įsigijo privatūs kolekcininkai amerikiečiai. Tiesa, pirmą darbą, rodomą EXPO Chicago, pardavėme ne pačioje mugėje, o internetu – tik prasidėjus mugei, su­laukėme prašymo jį rezervuoti ir iškart po mugės jis buvo išsiųstas į New Jersey.

Kokie dailininkų komentarai apie parodą, kaip jie jautėsi toje aplinkoje, ką galvojo apie savo darbus parodos kontekste?

EXPO Chicago pristatomos galerijos – tiek specialioje programoje, tiek Explosion (jaunų galerijų sekcijoje), tiek pagrindinia­me galerijų sąraše – itin stiprios. Dalyvavo netgi tokios mega galerijos kaip Perrotin (turi ekspozicines erdves New Yorke, Los Angeles, Las Vegas, Paryžiuje, Honkonge, Seule, Tokijuje, Šanchajuje). Buvo rodoma ir parduota tikrai daug brangių kūrinių, pristatomi menininkai – itin stiprūs, naudojantys pačias įvairiausias medijas savo kūrybai. Džiugu, kad mūsų menininkai ke­liauja, nėra uždari, todėl jų akiratis tik­rai platus – jie lanko parodas, bienales, to­dėl ši paroda, nors ir labai stip­ri, nebuvo jiems kažkas visiškai nematyto. O matyti ir vertinti savo darbus tokiame kontekste tikrai yra labai įdomu ir sukelia šiokio tokio jaudulio, bet lankytojų reakcijos ir komentarai bei sekantys pardavimai tą jaudulį greitai pašalina.

Jūs, manyčiau, pasikliaudama savo kompetencija ir galbūt intuicija, labai „pataikėte” su darbų atranka. Bet ar da­lyvavimas parodoje kiek pakoregavo jūsų supratimą apie amerikietišką rinką ir kas jai įdomu? Kitaip sakant, ar jaučiatės pataikiusi į dešimtuką, ar atei­tyje atrankos motyvai bus šiek tiek kitokie, pakoreguoti?

Taip, darbų atrinkimui tikrai reikia ir kompetencijų, ir intuicijos. Labiausiai man padėjo tai, kad jau buvau šiek tiek susipažinusi su Amerikos rinka (tam netgi buvau gavusi Lietuvos kultūros tarybos stipendiją). Per pastaruosius metus pralei­dau nemažai laiko Californijoje. San Francisce pavyko surengti nedidelę parodą „Out of the Shell”, kuri buvo įtraukta ir į San Francisco meno savaitę, rengiamą prie FOG Art Fair. Lankiau meno muges ir galerijas San Francisce, Los Angeles, dabar ruošiuosi vykti į FRIEZE meno mugę New Yorke.

Amerikos rinka yra labai įvairi. Tai ro­do ir EXPO Chicago parduotų darbų įvai­rovė. Pirmas įspūdis buvo ir liko, kad masinio meno pirkėjo skonis yra kiek dekoratyvus, ieškoma kūrinių namams. Bet rimtos institucinės kolekcijos kreipia dėme­sį į kitokius darbus. Tiesa, tuomet tai dažniausia būna Amerikoje kuriančių menininkų kūriniai – kiekviena šalis siekia remti savo kultūrą.

Ateityje, kaip ir visuomet, atrinkdama darbus remsiuosi kompetencijomis ir intui­cija. Reikia žiūrėti, kas yra aktualu ir įdomu tuo konkrečiu momentu, kai norėsime dalyvauti. Manau, kitais metais teikdami mugei pasiūlymą, įtrauksime ir kitus menininkus.

Ar daug kontaktų pavyko užmegzti su Čikagos ar kitų miestų/valstybių ga­lerijomis?

Taip, pavyko užmegzti nemažai kontak­tų ir su nepriklausomais meno pardavėjais, ir su galerijomis, menininkais bei privačiais kolekcininkais. Visada norisi daugiau lai­ko, bet mugė visgi buvo skirta darbui ir mūsų pačių kaip įmanoma geresniam prisistatymui, todėl didžiąją laiko dalį praleidau mugės stende, bendraudama su lankytojais.

Minėjote, jog po parodos vykstate į Meksiką, San Franciscą, New Yorką – kokie renginiai laukia ten?

Meksikoje – atostogos, pažintis su tur­tin­ga šalies istorija, menu ir kultūra. San Francisce – nuotolinis darbas ir naujausių parodų lankymas bei anksčiau užmegztų kontaktų palaikymas. New Yorke, kaip minėjau, vyks FRIEZE meno mugė su visais satelitiniais renginiais – Nada, Untitled mu­ge ir parodomis galerijose. Tai bus ma­no pirma kelionė į New Yorką, todėl vykstu plačiomis akimis ir nusiteikusi viską išty­rinėti.

Ar atvyksite vėl į Čikagą? Nuo ko tai priklausys?

Tai priklausys pirmiausia nuo to, ar mugė, įvertinusi mūsų pasirodymą, mus vėl pakvies dalyvauti. Labai tikiuosi, kad taip, nes tokiems pasirodymams reikalingas tęstinumas. Na ir, aišku, tokie dalyvavimai yra itin didelis finansinis iššūkis galerijai iš Lietuvos – tiek dėl darbų transportavimo, tiek dėl pragyvenimo mugės metu ir stendo mokesčio. Sulaukiau labai daug pagalbos iš čia esančių lietuvių dėl darbų logistikos. Be to tikrai nebūčiau sugebėjusi įgyvendinti visko taip sklandžiai. Fotografas Tauras Bublys sandėliavo darbus, menininkas Rimas Čiurlionis konsul­tavo ir padėjo su parduoto kūrinio pristatymu. Didžiausias buvo Ievos Dilytės indėlis – be jos iniciatyvos ir ryšių bei nuolatinės pagalbos šio pasirodymo nebūtų buvę. Iš  dalies finansiškai prisidėjo ir Lietuvos kultūros institutas, per Lietuvos ambasadą New Yorke skyręs lėšų darbų įsigijimui.

Kaip minėjau, daugiausia įsigijimų tokiose mugėse vyksta palaikant savo šalies kultūrą, todėl didžiausias palaikymas ir džiaugsmas mums ateityje būtų, jei lietuvių kūrinius pirktų lietuviai. Nes mes ir stengiamės atvežti lietuvišką meną arčiau jūsų, taip gausiai čia gyvenančių, o tuo pačiu pasirodyti profesionaliai Amerikos publikai.

Dėkui, Vilma. Ir – tolimesnės sėkmės!

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2024-ųjų m. Balandžio 25 d. numeryje, Vol. CXV NR. 33)