Lietuva susirūpino diasporos vaikų švietimu

Kalbėjosi Virginija Petrauskienė.

Tuo, kad išeivijoje bendromis pastan­gomis nesaugoma lietuvybė nyksta, pagaliau rimtai susirūpino ir aukščiausia Lietuvos valdžia. Buvo sukurta darbo grupė šiai problemai spręsti.

Neseniai įvyko darbo grupės, sudarytos šiai problemais spręsti, pirmasis virtualus susitikimas. Šioje grupėje – patys ge­riausi specialistai, kuriems ši problema rūpi iš tiesų, kurie turi minčių, idėjų bei ma­to situaciją iš arti, iš vidaus.

Viena iš darbo grupės narių – Bostono, MA lituanistinės mokyklos direktorė, mokymo priemonių bei vadovėlių autorė Gaila Narkevičienė. Su ja kalbėjomės ne tik apie susitikimą ir jame svarstytus klau­simus, bet aptarėme ir daugiau temų. 

Direktore, pirmiausia pasikalbėkime apie tai, kuo „kvėpuojate” pastarąsias dienas – apie dar neseniai įvykusį švietimo darbuotojų ir politikų darbo grupės susitikimą. Žinau, kad esate viena iš dviejų pedagogių, šioje grupėje atstovaujančių JAV lituanistinėms mokykloms.

Mano dideliam džiaugsmui užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sukūrė darbo grupę, kurios tikslas – suformuoti koncepciją, kaip motyvuoti tėvus, šeimas ir paauglius vaikus lankyti užsienio šalyse veikiančias lituanistines mokyklas. Anksčiau buvo žinoma, kad užsienyje lietuviškas mokyklas lanko 6 proc. diasporos vaikų. Tačiau pagal naujausius duomenis šis skaičius yra dar mažesnis – tik 5 procentai. Aš jau seniai sakiau, kad jeigu mes dabar dar nepradėsime stiprinti to prisijungimo prie lituanistinių mokyklų, kurios yra gyvybingiausia lietuvių bendruomenių dalis, jeigu mes aktyviai nekviesime išeivių iš Lietuvos prisijungti prie lietuvybės vartų, tai po 10-ties metų jau nebebus ką kviesti. Bet pagaliau atėjo tas laikas, kai Lietuva suprato ir pripažino, kad lietuviai gyvena visame pasalyje, jie yra Lietuvos dalis ir reikia jais rūpintis: ne tik palaikyti jų pastangas neprarasti lietuvybės, bet ir paskatinti tą daryti.

Šios darbo grupės vadovas yra užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas.

Į ją pakviesta žmonių iš Australijos, Pietų Amerikos, daugelio Europos šalių, mes kartu su  Jūrate Bujanauskiene iš Washingtono buvome JAV atstovės. Aš pati gavau kvietimą dalyvauti šios grupės darbe, jis buvo atsiųstas iš LR Užsienio reikalų ministerijos. Mielai sutikau dalyvauti, nes man šie klausimai yra labai svarbūs. 

Taip pat šia tema labai domisi, ją kuruoja ir pirmajame darbo grupės susitikime dalyvavo LR Seimo Švietimo komiteto narė Dalia Asanavičiūtė. Jos iniciatyva yra parengtas naujasis LR Švietimo įstatymo 25-ojo straipsnio pakeitimo projektas. Jo esmė ta, jog lituanistinis švietimas užsienyje tampa Lietuvos švietimo įstatymo dalimi. Tai pakeis ir paramos teikimą lituanistinėms mokykloms užsienyje. Žinau, jog didelis dėmesys bus skiriamas tam, kad pedagogų darbo stažas būtų užskaitytas Lietuvoje. Taip pat dėmesys – mokinių pasiekimų vertinimui, t. y. kalbos lygio nustatymo egzaminams, kiek suprantu, vertinimo pažymėjimą išduos Lietuvos valstybė. Atsargiai kalbu apie straipsnio projekto detales, nes įstatymo pakeitimas dar turi būti patvirtintas LR Seime, tad jo svarstymo metu gali daug kas keistis.

Bet apskritai jau vien jo parengimas yra didžiulis žingsnis į priekį. Aš švietimo srityje dirbu daugiau kaip 20 metų ir tai yra pirmas kartas, kai Lietuvos vyriausybė skiria tokį didelį dėmesį lituanistiniam švietimui užsie­nyje. Prieš kokius aštuonerius metus Švietimo ministerija įkūrė Užsienio lietuvių švietimo skyrių. Ir tai jau buvo progresas. Bet dabar net keičiamas švietimo įstatymas, turint tikslą padėti lituanistiniam švietimui užsienyje. Tai rodo rimtą dabartinės Lietuvos vadovybės požiūrį į diasporą.

Kokie įspūdžiai po šio virtualaus darbo grupės posėdžio? Kokie svarbiausi klausimai buvo svarstyti?

Mane tiesiog sužavėjo ten pasisakiusių žmonių kompetencija. Pranešimus skaitė Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Švietimo komisijos pirmininkė Alvija Černiauskaitė, kuri apžvelgė lituanistinių mokyklų situaciją pasaulyje, Donata Simonaitienė ir kolegė iš Airijos Jurgita Urbelienė pristatė  dvikalbystės iššūkius ir mitus. Visi pranešimai ir pasisakymai buvo rimtai apgalvoti ir parengti. Buvo daug kalbama apie iššūkius, su kuriais susi­duria lituanistinių mokyklų vadovai ir mokytojai. Pradėta galvoti apie koncepciją, kokiais būdais galima apeliuo­ti į lietuvių diasporą, kad jie aktyviau lankytų lituanistines mokyklas, mokytųsi lietuvių kalbos, istorijos ir kultūros. Buvo kalbama, kaip atsikratyti tam tikrų stigmų, mitų ir pan.

Labai dažnai užsienyje gyvenantys lietuviai stokoja motyvacijos leisti savo vaikus į lituanistines mokyklas. Mokykla tarsi pralaimi prieš kitas veiklas – būrelius, treniruotes. Dažnai sakoma, kad vaikas pervargęs, dažnai neturi laiko arba yra užsiėmęs kitomis veiklomis.

Viena posėdyje dalyvavusi narė kalbėjo, kad kai kurie tėvai sugalvoja milijoną priežasčių, kad tik nereikėtų leisti vaiko į mokyklą. Bet jos teigimu – tokiu būdu tėvai taip dangsto paprasčiausią savo tinginystę. Vaikas beveik ir sutiktų lankyti lituanistinę mokyklą, bet neretai patiems tėvams tingisi savaitgaliais važiuoti, laukti, kol toje mokykloje baigsis pamokos, jiems gaila aukoti savo laiką. Motyvacijos stoka yra vienas iš didžiausių iššūkių. Tad šios kampanijos tikslas yra sugrąžinti tą motyvaciją. Mes esame atsakingi lietuvių tautai, lietuvių kalbai už savo vaikų tautinę tapatybę.

Yra lietuvių, kurie daugelį metų gyvena užsienyje ir nežino, kad aplinkui gyvena ir daugiau tautiečių, kad vyksta visuomeninė lietuvių veikla. Buvo paminėtas Didžiosios Britanijos Cambridge miesto pavyzdys. Ten apsigyvenusi lietuvių šeima net nežinojo, kad netoliese veikia lituanistinė mokykla.

Vienas iš didžiausų iššūkių – kaip pasiekti, pakviesti lietuvius, tuos, kurie gyvena tarsi vieni ir neieško jokių ryšių su tautiečiais. Lengva pasiekti tuos, kurie yra jau prisijungę prie mokyklos ar lietuviškų organizacijų. Kaip pasiekti tuos, kurie išvyksta į kitą šalį ir tarsi pradingsta. Jie bendrauja su giminėmis Lietuvoje, bet visiškai neturi Globalios Lietuvos konteksto.

Buvo paminėta, kad gal tarsimės, kaip daugiau šią temą propaguoti per lietuvių žiniasklaidą, per TV ir radijo laidas.

Ne paslaptis, kad reikia keisti ir Lietuvoje gyvenančių žmonių požiūrį į emigraciją bei lituanistinį švietimą. Lietuvos gyventojai apie lituanistinį švietimą užsienyje dažniausiai žino labai nedaug, arba visai nieko nežino.

Man labai džiugu, kad tai yra tikrai naujas etapas. Ir labai tikiuosi, kad šis įstatymas bus priimtas. Aš dėkinga Seimo narei Daliai Asanavičiūtei ir viceministrui Egidijui Meilūnui, kurie su tokiu užsidegimu kuruoja šį klausimą. Tai teikia didelių vilčių.

Jau ne vienerius metus vadovaujate Bostono lituanistinei mokyklai, rašote vadovėlius, iš kurių mokosi ne vienos lituanistinės mokyklos mokinukai. Esate žmogus, kuriam labai rūpi čia gyvenančių vaikų lituanistinis švietimas, tautinė tapatybė. Papasakokite apie savo pedagoginę veiklą.

Esu lituanistė, kalbininkė (baigiau lituanistiką Vilniaus universitete 1992 m.). Lietuvių kalbos mokau visą gyvenimą. Vilniaus universitete dirbau Lituanistinių studijų katedroje, dėsčiau lietuvių kalbą svetimkalbiams, taip pat dėsčiau Somervillio  ir  Bostono kalbų institutuose.

Bostono lituanistinėje mokykloje dirbu nuo 2000 m., jai vadovauju nuo 2011 m. 1993 m. parengiau vadovėlį kartu su Loreta Vilkiene svetimkalbiams („Kalbėkime lietuviškai”, Vilnius, 1993), 2013 m. pasirodė mano sudarytas žodynas „Lithuanian-English/English-Lithuanian Practical dictionary”, NY).  Drauge su Rita Mikelio­nyte parengiau Lietuvių kalbos ugdymo programų seriją (nuo 1 iki 10 kl.)  JAV lituanistinėms mokykloms. Parengtos ir keturios mokymo priemonės „Kalbos žingsniai” (4 dalys) pagal šias programas. Šiuo metu bendradarbiauju su Marylando universiteto Taikomosios lingvistikos skyriumi, rengiu vadovėlius penktai ir šeštai klasėms.

Vis dėlto, tikriausiai tenka susidurti su tuo faktu, kad net lituanistinės mokyklos koridoriuose, pasibaigus pamokoms, mokiniai neretai tarpusavyje kalbasi anglų kalba. Kaip jūs pati vertinate šią realybę?

1992 metais Prahos universitete bendrosios kalbotyros katedroje vienerius metus studijavau psicholingvistiką – vaikų dvikalbystę. Įgijau žinių, kurios praverčia dabartiniame darbe, o taip pat ir šeimoje. Dalis mūsų mokyklos vaikų šeimoje su savo tėvais kalbasi lietuviškai. Tačiau šeimoje suaugusiųjų pasaulis juos moko buitinės kalbos. Bendraudami su tėvais, jie neįgyja žaidimo kalbos praktikos, todėl su bendraamžiais jiems lengviau kalbėtis anglų kalba, kuria kalba amerikietiškoje mokykloje. Lietuvių kalba yra paveldo kalba, gimtoji tėvų kalba. Tai nėra čia augančio vaiko pagrindinė kalba. Bet lituanistinėje mokykloje mokiniai jos išmoksta. Tai, kad vaikai mokosi lituanistinėje mokykloje – dide­le dalimi ne tik šeimos, bet ir mokyklos, ir lietuvių bendruomenės nuopelnas.

Beje, mūsų mokykloje yra nemažai – net 75 proc. mišrių šeimų mokinių, kurie kalba lietuviškai. Ir tikrai ašarą spaudžia, kai baigiantis virtualiai lietuvių kalbos pamokai, prie ekrano pri­sėda mokinio tėvelis, kuris yra kitos tautybės, ir gražiai lietuviškai pasako: „Ačiū, mokytoja, gera pamoka buvo”.   

Paminėjote, kad mokslai apie dvikalbystę pravertė ir šeimoje?

Mano vyras yra Amerikos lietuvis Erikas Narkevičius. Jo tėtis buvo lietuvis, o mama – portugalė. Susipažinome prieš 27-erius metus Vilniuje, kai Erikas atvyko į Vilniaus universitetą mokytis lietuvių kalbos. Aš tuo metu dirbau universitete. Susituokėme, turime tris vaikus – dukrai Kristinai dabar 25-eri, sūnui Lukui – 23-eji, o jaunėliui Andriui 22-eji. Visi kalba lietuviškai. Jauniausias sūnus Andrius lietuviškoje mokykloje ir vaikščioti išmoko. Atsinešdavau jį į pamokas ir atiduodavau pasaugoti savo vaikų laukiančioms mamoms. Taip mokyklos koridoriais sūnus ir žengė savo pirmuosius žingsnius. Tačiau mano vaikų tėvynė yra Amerika, o jų grįžimas gyventi į Lietuvą nebūtų grįžimas, o emigracija. O kad užsieno lietuvių šeimose gimę ir užaugę jauni žmonės norėtų gyventi ir dirbti Lietuvoje, priklauso ne tik nuo šeimos ir lituanistinės mokyklos, bet ir nuo pačios Lietuvos. Jiems labai svarbu girdėti jos balsą ir žinoti, kad Lietuvai tikrai reikia diasporoje gyvenančių lietuvių.