Naujasis Diasporos muziejus, arba: laužant įsipareigojimus daromi „geri darbai”?

Astrida Petraitytė.

Vytauto Kasiulio dailės muziejus, įsikūręs Operos ir baleto teatro kaimynystėje greta Neries, buvo vienas iš mano mėgstamiausių. Deja, laikas jau būtasis. Gal lankysiu čia rengiamas parodas kaip ir lankiusi, bet, matyt, kaskart suskaus širdį, kad Kasiulio čia nebėra. Kaip žavėjausi jo žaismingų spalvingų potėpių paveikslais, koks mielas buvo tas ekspozicijos kampelis, paverstas tarsi dailininko dirbtuve!

Išgirdus žinią, jog Kasiulio muziejus – Lietuvos Nacionalinio dailės muziejaus (LNDN) padalinys – tapo Diasporos muziejumi, parūpo: gal tik vardas „nuimtas”, gal Kasiulio erdvė išliko? Juk šalia nuolatinės šio paryžiečio ekspozicijos, visad būta ir parodų salių, kuriose nekart teko matyti kitus po pasaulį išsklidusius dailininkus – tarkim, Henriką Šalkauską, Evą Kubbos, dar ne vieną…

Deja… Muziejus bent kol kas yra tapęs vien parodinėmis erdvėmis. Jau bilietą pardavusi kasininkė man džiugiai pranešė: „Šiuo metu net trys parodos!” Dvi tikrai vertos dėmesio – bet juk nenukentėtų, jei jos būtų eksponuo­jamos ne vienu metu, o paeiliui… Jau išeidama pasiblaškiau, visų – pradedant salės budėtoja – klausinėdama: ar sugrįš Kasiulis? Netikėtai sulaukiau autoritetingo, deja, nelinksmai nuteikusio žodžio: sutikta šio muziejaus vedėja Ilona Mažeikienė patikino: ne, Kasiulis, čia nebesugrįš, keletui mėnesių įkurdintas Alytaus Sinagogoje, paskui bus matyt… Į mano rūstavimą: pažeidžiami juridiniai susitarimai, juk būta oficialaus Dailės muziejaus pranešimo: Kasiulio darbai dovanojami KASIULIO MUZIEJUI; p. Mažeikie­nė patikino: tokiam sprendimui pritaręs ir kultūros ministras. Bet iniciatyva kažin ar p. Simono Kairio, ne LNDM direktoriaus Arūno Gelūno, 2019-ųjų pavasarį pakeitusio ilgametį vadovą Romuldą Budrį?.. Pastarajam, ko gero, teko įdėti nemažai pastangų, kad Kasiulio našlė ryžtųsi dosniai dovanai – su sąlyga…

Štai prisiminkime oficialų LNDM pareiškimą 2010-aisiais.

„Šių metų rugsėjo 27 dieną Lietuvos dailės muziejų iš Lietuvos Respub­likos ambasados Paryžiuje pasie­kė unikali dovana – 596 Vytauto Kasiulio kūrinių kolekcija (aliejinės tapybos kūriniai, pastelės, akvarelės ir guašo technikos kūriniai, piešiniai ir eskizai, litografijos, parodų plakatai ir afišos). Muziejui taip pat perduoti asmeniniai dailininko daiktai ir Vytauto Kasiulio archyvas.

Sprendimą padovanoti šio pasaulinėje meno erdvėje garsaus dailininko kolekciją Vytauto Kasiulio dailės muziejaus sukūrimui Vilniuje prieš metus priėmė dailininko žmona Bronė Kasiulienė, kuri 2009 m. dalį garsaus kūrėjo darbų paskolino Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje surengtai Nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” parodai „Vytauto Kasiulio rojaus sodai”. <…> dailininko kūriniai bus perduoti į Lietuvą Vytauto Kasiulio dailės muziejaus sukūrimui.” [http://old.ldm. lt/­LDM/kasiulio_dovana_inf.htm]

XXX

Taip, po naująsias ekspozicijas verta pasidairyti.

– Parodoje „Nežinomas Jurkūnas” pristatoma mums išties beveik nežino­ma tragiško likimo asmenybė. Juozapas – tapęs Jurijumi – Jurkūnas (1895, Sedūnai – 1938, Leningradas), dailinin­kas ir rašytojas, apsispren­dęs įsilieti į rusų kultūros terpę; kūriniai rašyti rusiškai. Kaip rašoma parodos pristatyme: „Garsaus Sidabro amžiaus poeto, rašytojo, vertėjo, kompozitoriaus Michailo Kuzmino paragintas, 1913 m. jis apsigyveno Sankt Peterburge, kuriame ir susiformavo kaip rašytojas, dailininkas, kolekcionierius Jurijus Jurkūnas. Sankt Peterburge (nuo 1914 m. – Petrogradas, nuo 1924 m. – Leningra­das) prasidėjo, klostėsi ir nutrūko gimti­nėje nežinomo menininko kūrybinis kelias. Šiame mieste parašyti visi jo literatūros kūriniai – keli roma­nai, apysakos, dešimtys apsakymų, pjesės, eilėraščiai, dienoraštis, atsiminimai. Dalis jų buvo publikuota, nemažai čia ir pradingo.” Deja, ir šį Lietuvos vaiką sumalė bolševikinio teroro girnapusės: „1938 m.  vasario 3 d. Jurkūnas buvo areštuotas, o tų pačių metų rugsėjo 21-osios naktį, praėjus vos kelioms valan­doms po sufabrikuoto teismo, sušaudytas. Po kelių savaičių enkavėdistai  atvyko ir jo daiktų.” /https://www.lndm.lt/nezinomas-jurkunas-sedunai-leningradas-1895-1938/. Kai ką iš jo kūrybinio palikimo išsaugojo (nors irgi su praradimais) gyvenimo draugė Olga Gildebrandt-Arbenina. Regis, ilgą laiką buvo užmirštas tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje. Kai kurių mūsų kultūrinin­kų, asmeniškai jį atradusių, pastan­gomis mes turime progos bent šiek tiek pažinti šį daugiabriaunį talentą. Paroda išmaniai parengta – čia, retro muzi­kėlei skam­bant, regime ant vienos sienos  animaciškai vaizduojamą Jurkūno gyvenimo kelią, prasidėjusį Sedūnuose, ant kitos – dailės kūrinėlius, „skaitmeniškai”  eksponuojamus (originalų, sakyta, nėra galimybės), o senuose lagaminuose sukrauti „lobiai” (štai vienas lagaminas tuščias, tik ant lapelių surašyti dingę kūriniai). O fojė didžiu­liame ekrane rodoma mūsiškės LRT laida „Rusų gatvė” (rusų kalba su lietuviškais subtitrais), paskirta Juozui/Jurijui Jurkūnui; sužinome, kad didžioji Jurkūno palikimo dalis saugoma Anos Ach­matovos muziejuje Sankt Peterburge.

Šios parodos kuratorės: Svetlana Gruševskaja-Bobkova, Rūta Mėlinskaitė, Saulė Degutytė; pastarąją žinome kaip režisierę, scenografę, „Stalo teatro” įkūrėja, tad „gyvoji” vizualika, matyt, jos nuopelnas.

–  Vaclovo Rato (1910–1973) paroda „Anapus pusiaujo” kur kas gausesnė – grafikos darbai užima bent kelias sales. Tai kuratorių dr. Tojanos Račiūnaitės ir Reginos Urbonienės iš Lietuvos dailės ir M. K. Čiurlionio dailės muziejų ištraukti lobiai (papildyti vienu kitu pri­vačios kolekcijos eksponatu). Kaip nurodoma muziejaus svetainėje, Ratas priklauso grupelei žymių Kauno meno mokyklos ir profesoriaus Adomo Galdiko grafikos studijos auklėtinių, kūrusių lietuvių grafikos pagrindus tarpukariu. Beje, pranešus, jog apie „1957-uosius, priėmęs Australijos pilietybę, jis pakeitė pavardę į trumpes­nę formą „Ratas”, kurią jau ir anksčiau vartojo kaip kūrybinį pseudonimą” – tikroji pavardė neatskleidžiama (kaip neminimi  ir kiti tarsi elementarūs gyvenimo faktai – pvz., gimimo vieta). Bet parodoje yra kur akis paganyti, pajausti savito menininko kūrybinę raišką, regis, nepatyrusią ypatingų lūžių, virsmų – nors suabstraktinta stilistika ir skleidžiasi įvairiomis grafikos technikomis. Susipažįstame ir su juodai baltais medžio raižiniais – štai Augsburge 1947–1949 m. sukurtos iliustracijos lietuviškai pasakai (išleistai anglų kalba; knyga eksponuojama) „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių”, ir  lino ar metalo raižiniai – štai, kaip nurodoma, vienas įspūdingiausių vėlyvojo laikotarpio ciklų „Visatos fragmentas”, ir mišria technika (pvz., namais tapusio kraš­to simbolinis įamžinimas – „Aborigenų šuo” ir kt.) 

– Gal būtų įdomi bei prasminga ir Birutės Pankūnaitės kuruojama  paroda „Įminti Paryžių”, pristatanti Vilniaus dailės akedemijos rezidencijas (gal tiksliau: dailininkus, rezidavusius „menų sostinėje” ir dabar „atsiskai­tančius) – bet ne Kasiulio išstumties kontekste. Tuo labiau kad „šiuolai­kinio meno” eksponatai – štai giga­tiškas mašinos ratas – disonuoja ir kas­iuliškai meno sampratai; jie tiktų, pvz., Šiuolaikinio meno centrui ar net LNDM padaliniui Konstitucijos prospekte. Kaip solidžiame „lydinčiame” leidinyje (ne parodos kataloge – darbų neregime, tik skaitome lietuviškai bei angliškai autorių žodinius pri(si)statymus) praneša kuratorė:  nuo 1995 m. Traptautiniame menų miestelyje Paryžiuje „veikia ir Vilniaus dailės akademijos (VDA) studija, atvira įvairių meno rūšių atstovams ir pasižymėjusiems studentams. Per savo 25 metų trukmės lietuviškąją istoriją Menų miestelyje jau yra pabuvoję beveik 200 įvairių sričių lietuvių kūrėjų”. Parodoje ir regime įvairovę, dailininkus pažįstamus ir iš asmeninių ar kitų grupinių parodų – Arvydą Šaltenį, Aistę Kisarauskaitę,  Aleksandrą Vozbiną, Eglę Ridikaitę ir kt.

Ak taip, manoji „komparatyvistika” visai nepagrįsta – Kasiulis šiuose rūmuose jau nebėra atskaitos taškas.

XXX

O vis dėlto nepaleidžia manęs Kasiulis… Štai ir grįžusi atsiverčiau jo 2009-ųjų parodos – dar prieš dosniąją artimųjų mecenatystę – solidų leidinį „Rojaus sodai”, pasigrožėjau tais spalvų fejerverkais… Net skaudu dabar skaityti tuometės parodos kuratorės Laimos Bialopetravičienės žodžius: „Dailininkas Vytautas Kasiulis (1918– 1995) – vienas iš nedaugelio lietuvių me­nininkų, pasiekusių pripažinimą pasaulinėje meno erdvėje.  Paryžiaus ir New Yorko  moderniojo meno muziejai, Prancūzijos, JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Danijos, Šveicarijos, Vokietijos, Argentinos, Australijos ir kitų šalių dailės galerijos bei kolekcininkai tebesaugo šio dailininko, pelnytai meno kritikų vadinamo vienu įdomiausių XX a/ antros pusės Paryžiaus tapytojų, kūrinius.” *

O galvoje vis kirbant neaiškiam prisiminimui: šiame muziejuje esu regėjusi ir girdėjusi Vytauto Kasiulio sūnų Vytautą, interneto saugyklose susiradusi  savaitraštyje „Literatūra ir menas” publikuotus savo įspūdėlius, galėjau ir džiugiai, ir kaltai šūktelti: taigi būta Vytauto Kasiulio dailės muziejaus atidarymo! 2013 m. liepos pirmą Lietuva perėmė pirmininkavimą ES Tarybai ir: „šio politinio Lietuvos išbandymo išvakarėse, birželio 27-ąją, atvėrė duris nauja meno šventovė – Vytauto Kasiulio muziejus! Šio Paryžiuje kūrusio ir šlovės sulaukusio dailininko gausi, savita (bent jau dalis darbų išties nepakartojamai kasiuliški) kūryba Lietuvon sugrįžo padovanota jo našlės Bronės Kasiulienės, šia švente jau, tikėkimės, pasidžiaugusios iš ten, Aukštai, ir sūnaus Vytauto Kasiulio, atidarymo metu tarusio tik dėkingumo žodžius.” /https://literaturairmenas.lt/publicistika/astrida-petraityte-kulturos-dienos-ir-naktys-europoje/

Taigi darbus priėmėme įsipareigodami juos įkurdinti vardiniame dailininko muziejuje, išklausėme padėkos žodžius Lietuvai ir muziejininkams…

Negi mūsų diaspora džiaugsmingai sutiks žinią apie Kasiulio muziejaus „sudemokratinimą”?..

–––––

* Vytautas Kasiulis. Rojaus sodai: Tarptautinės dailės parodos albumas. – Parengė Laima Bialopetraviučienė, Rima Rutkauskienė- V.: Lietuvos dailės muziejus, 2009, p. 10

Straipsnis skelbtas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2021-ųjų m. Birželio 19 d. numeryje, nr. 24 (48))