Iš mugės – su „Kaziuko širdim” ir riestainių karoliais

Rasa Statulevičienė.

Sekmadienį Pasaulio lietuvių centre (PLC) vyko Čikagos skautų organizuojamas Kaziukas. Išeivijos lietuvių pamėgta mugė šiemet vyko jau 63 kartą ir, kaip kasmet, sulaukė gausaus pirkėjų skaičiaus. Pasibai­gus Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos rytinėms šv. Mišioms, skautų tuntai išsirikiavo garbės rikiuotei ir po pasveikinimo oficialiai buvo ati­da­ryta Kaziuko mugė.

Mugė vyko abejose PLC sporto sa­lėse. Lietuvių Fondo salėje vyko vaikų mugė, kur jaunieji dalyviai prekiavo savo rankų darbo kūriniais. Jie taip pat galėjo dalyvauti įvairiausiuose žaidimuose ir laimėti loterijos prizų. Salė buvo pilna vaikų, kurie įsi­traukė į įvairiausias veiklas ir žai­dimus.

R. Riškaus salėje vyko pagrindi­nė Kaziuko mugė. Čia savo prekes siūlė net 47 prekeiviai, tautodaile prekiavo skautų tuntai. Savo norus patenkinti galėjo net išrankiausi pir­kėjai – ir save aprengti, papuošti, ir namus išgražinti, ir skanių gardumy­nų parsinešti. Buvo galima įsigyti medžio drožinių, lietuvių tautiniais raštais išaustų staltiesių, kilimėlių ir rankšluosčių, medinių bei molinių puodynių ir dubenėlių, rankomis iš­skaptuotų įrankių bei kitų interje­ro puošybos detalių. Norintys pasi­ruoš­ti artėjančiai Velykų šventei, ga­lėjo nusipirkti medinių arba tikrų, vašku margintų, unikaliais lietuvių tautodailės raštais išpieštų margu­čių, na­mus papuošti tradicine verba. Norin­čios pasipuošti moterys galėjo įsigyti gintaro dirbinių ar kitokių rankų darbo papuošalų, lino suknelę ar me­niškus marškinėlius. Mėgstan­tys svei­ką gyvenimo būdą turėjo galimybę pasikonsultuoti su įvairiais netra­dicinės medicinos atstovais, nu­si­pirkti maisto papildų ar kitokių svei­katinimosi priemonių.

Mugėje kaip niekada buvo gausu prekeivių knygomis, tad mėgstantieji skaityti turėjo iš ko pasirinkti. Na ir, žinoma, maisto gurmanai galėjo džiaugtis pasiūlos gausa – ragauti kvietė ant stalų gulintys sūriai, rūkytos deš­ros, šoninės, vyniotiniai, rūkytos žu­vys ir jūros gėrybės. Saldumynų mė­gėjai galėjo išsirinkti įvairiausių pyragų, tortų, įsigyti šakotį ar grybu­kų, mėgautis daugiau nei šimtmetį Lietuvoje veikiančio „Rūtos” fabriko šokoladu. Na ir koks Kaziukas be ries­tainių? Skautai akademikai jų užsakė iškepti tiek daug, kad užteko kiekvienam mugės pirkėjui. O išma­nantys senąsias Kaziuko tradicijas iš mugės neišėjo neįsigiję privalomojo skanėsto – meduolinės „Kaziuko šir­dies”.

Mugė šurmuliavo nuo 10 valandos ryto iki 2 valandos popiet, sulau­kė tikrai gausaus pirkėjų skaičiaus. Neabejojame, kad visi grįžo namo patenkinti savo pirkiniais, užsikrėtę linksma Kaziuko nuotaika. Ačiū Či­kagos skautams už kasmet dovanojamą gražią šventę išeivijos lietuviams.

Ar žinojote, kad Kaziuko mugė – tai seniausia šventė, skaičiuojanti 421 metų tradiciją? Pasidalinsime „We love Lithuania” spausdinamos istorijos ištrauka apie šios nuotaikingos mugės atsiradimą.

Istoriniai šaltiniai pažymi, kad 1602 m. lapkričio 7 d. popiežius Klemensas VIII savo bre­ve oficialiai paskelbė Kazimierą Len­kijos ir Lietuvos šventuoju, o popie­žius Ur­bonas VIII 1636 m. paskelbė šv. Kazi­mierą Lietuvos globėju. Tais pačiais metais šventojo Kazimiero palaikai buvo iškilmingai perkelti iš jėzuitų šv. Kazimiero bažnyčios, kur jie buvo sau­­gomi nuo 1604 m., į puoš­nią kop­lyčią Katedroje. Spėjama, kad kaip tik nuo Šventojo palaikų perkė­limo 1636 m. ir prasideda Kaziuko mu­gės istorija. Tada Katedroje imti rengti šv. Ka­zimiero atlaidai, o neat­skiriama atlai­dų dalimi visada buvo taip vadinamas „kermošius” (nuo vokiško kirch­messe), po bažnytinių iškilmių vykstanti prekyba ir pasi­linksminimai. Tie „kermošiai” vyko beveik du šimtus metų, tai per karus ar kitas nelaimes prigęsdami, tai vėl atsinaujindami, kol 1827 m. Vilniaus pirkliai neišsirū­pino privilegijos reng­ti didesnį, kelias dienas vykstantį, prekymetį, taip vadinamą „jomar­ką” (nuo vokiško jahr­markt ir rusiš­ko jarmarka). Tai jau bu­vo tikrosios Kaziuko mugės pra­džia. Joje jau dalyvaudavo ne tik vilniečiai, bet suvažiuodavo pirkliai iš toliau, Katedros aikštėje būdavo sustatomos vadinamosios „būdos”, laikinos stoginės ar palapinės. Svarbiau­sias pirkinys mugėje – širdelės formos sausainiai pavadinimu „Kaziuko šir­dis”, puošti piešiniais, vardais ar specialiais ženklais. Kitas tradicinis pir­kinys – „barankių” (trapučių) karoliai. Daugelis taip pat keliauja į mugę įsigyti verbų ir rankų darbo įrankių, naudojamų kasdieninėje buityje.