Lietuvis, kuriuo Colorade didžiuojamasi

Kristina Vyšniauskienė.

Šiais metais JAV Lietuvių Bendruomenė (LB) išdidžiai ir linksmai šventė savo 70-ties metų jubiliejų. Įvairūs renginiai, akcijos, koncertai subūrė tėvynainius, kuriančius savo gyvenimą svetur. Tikrai nenustebau, kai Pasaulio lietuvių centre, Lemonte, IL, JAV LB 70-čiui skirtame renginyje Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija įteikė garbės ženklo medalį už ypatingus nuopelnus puoselėjant lietuvybę ir indėlį į nepriklausomos Lietuvos kūrimą Arvidui Kazimierui Jarašiui, gyvenančiam Westminsterio mieste Colorade. Spręskite patys. Arvido Jarašiaus namuose (kuriuos, beje, jis pats ir pastatė), ne vienerius metus veikė lituanistinė mokyklėlė, jis yra vienas jos įkūrėjų. Kiekvieną sekmadienį savo namų duris jis su žmona Laima atveria šokių grupei „Rūta”, jie taip pat šoka šioje grupėje. Beveik kasmet Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Čikagoje rengia konsulinių pareigūnų išvykstamąją misiją į Colorado valstiją, Denverio miestą. Spėkite – kur jie gyvena ir dirba? Taip, Arvido Jarašiaus namuose. Arvidas yra ilgametis Colorado LB valdybos pirmininkas, renginių organizatorius. Na, o nuo savęs pridursiu, kad kai Colorado LB išsiunčiau savanorystės kvietimą pagaminti Kryžių, skirtą Colorado LB 60-mečiui, Arvidas atsiliepė pirmas, paruošė projektą ir kartu su keliais bendruomenės nariais jį įgyvendino.

Tad kokia mūsų tautiečio lietuvybės paslaptis ir kaip ji palaikoma?

Sveikinu jus su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apdovanojimu – garbės ženklo medaliu. Kuo jums yra svarbus šis apdovanojimas?

Man didelė garbė gauti šį apdovanojimą. Tačiau be žmonos Laimos tikriausiai būčiau pasiekęs tik ketvirtadalį to, ką padarėme kartu. Šis apdovanojimas – tai daugelio Colorado bendruomenės darbų įvertinimas. Tai įrodymas, kad mažose bendruomenėse galima nuveikti didelius darbus, turint aistrą ir įsipareigojimus. Neturime tokių išteklių kaip Čikaga ar Los Angeles. Organizuodami šventes didžiuojamės, kad esame lietuviai, pasikliaujame savo vietiniais talentais. Nuostabiausia tai, kad kai reikėdavo ką nors padaryti, visuomet atsirasdavo savanorių. Niekada nenusivylėme.

Sakoma, viskas ateina iš vaikystės. Papasakokite kokioje šeimoje augote, ką studijavote, kur dirbote, kokių pomėgių turėjote?

Mano tėvai buvo perkeltieji asmenys, susitikę stovykloje Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo. Namuose kalbėjome, valgėme ir gyvenome lietuviškai. Prie pietų stalo – jei kuris nors iš mūsų trijų vaikų (mano brolis Edi ir sesuo Rita) kalbėjo angliškai, turėdavome plauti indus. Tai mums padėjo. Iš pradžių gyvenome Kenosha, WI ir aš lankiau St. Peters lituanistinę mokyklą. Tada persikėlėme į Lansing, IL, kur nebuvo nei lietuvių bendruomenės, nei lituanistinės mokyklos, tačiau visi kaimynai ir visi mano draugai žinojo, kad esame lietuviai. Dauguma gyvenančių aplink mus buvo įvairių tautybių palikuonys: vokiečiai, italai, lenkai, žydai ir pan. Savaitgalius praleisdavome su giminaičiais Marquette Parke, Čikagoje arba pas mus namuose. Daugiau niekada nelankėme lituanistinės mokyklos, bet lietuvių kalbos mus mokė mama. Vidurinėje mokykloje ir kolegijoje visi žinojo, kad esu lietuvis – tai buvo dalis manęs.

Mano tėvas buvo baigęs Lietuvos karo akademiją, galbūt dėl ​​to ir aš įstojau į JAV karo akademiją, West Point. Po 5 metų JAV kariuomenėje įgijau inžinieriaus ir pardavėjo specialybes.

Laisvalaikiu mėgstu žygius pėsčiomis, kopti į kalnus, domiuosi medžio apdirbimu, sodininkyste ir, žinoma, viskuo, kas lietuviška: tautiniais šokiais, žemėlapių rinkimu ir t.t.

Kaip ir kada įsitraukėte į lietuvišką veiklą?

Pirmą kartą šokau tautinius šokius antroje klasėje. 1976 m. su kariuomene atvykau į Colorado Springs. Slidinėdamas kalnuose pamačiau moterį, vilkinčią striukę su Vyčio ženklu ant rankovės. Už Čikagos ribų lietuvių buvo nedaug, ir, jei pamatydavai ką nors, vilkintį rūbus su lietuviška simbolika, būtinai jį užkalbindavai. Taip susipažinau su Regina Vaitaitiene, kuri mane supažindino su Colorado bendruomene. Netrukus prisijungiau prie „Rūtos” šokėjų. Colorado Springs buvo tik viena kita lietuvių šeima. Prisimenu Algį ir Mirgą Vaitkus, sekmadieniais kartu važiuodavome į šokių repeticijas. Dėka Algio įvertinau lietuvybės puoselėjimo svarbą.

Turėjome labai entuziastingą ir energingą grupę. Antanina Bulota buvo mūsų instruktorė. Jos ir Algio Liepos paraginti surengėme kelionę į savo pirmąją Šokių šventę Čikagoje 1980 metais. Nepaisant to, kad kai kurie bendruomenės nariai į tą kelionę žiūrėjo skeptiškai, ji ne tik pasisekė, bet ir tapo lūžio tašku. Pradėjome koncertuoti kitoms bendruomenėms – daugiausia Omaha ir Phoenix, taip pat dukart šokome Lietuvių dienose Los Angeles. Puikaus lietuvių šokio choreografo Vyto Beliajaus dėka daug kartų šokome Denverio apylinkėse.

Ne vienerius metus jū­sų namo rūsyje mažieji lietuviukai susipažindavo su lietuvių kalba, kultūra, tradicijomis… Kaip jums atrodo, kodėl verta puoselėti lietuvybę, kodėl svarbu išlaikyti protėvių kultūrą ir ją perduoti savo vaikams?

Kalba, kultūra ir tradicijos padeda mums išlaikyti pagrindą. Šiandien kaip niekad svarbu, ypač vaikams, žinoti savo tautos istoriją. Šiandieniniame sparčiai besivystančiame interneto pasaulyje tvirtas pagrindas suteikia saugumo jausmą.

Mums buvo svarbu, kad mūsų vaikai galėtų kalbėtis lietuviškai su savo seneliais ir suprastų iššūkius, su kuriais jie susidūrė bei ką išgyveno, kai buvo priversti palikti savo namus, savo šeimas Antrojo pasaulinio karo metu. Nors mūsų vaikams ne visada lengva (oi tos linksniuotės!), mes ištvėrėme, mūsų vaikai išmoko ir šiandien, suaugę, vertina tai ir yra dėkingi.

Savo namų duris atvėrėte ir šokių grupei „Rūta” – visos repeticijos, tai pat ir pasiruošimas Šokių šventei, vyksta jūsų namuose. Ar galėtumėte prisiminti įsimintiniausią, su šia veikla susijusį įvykį?

„Rūtą” visada sudarė savanoriai. Mes jokiu būdu nesame profesionalų grupė. Ta pirmoji kelionė į Tautinių šokių šventę Čikagoje buvo bene įsimintiniausia. Daugelis šventės dalyvių nežinojo, kad Colorado valstijoje yra lietuvių. Mūsų pasivaikščiojimas su kaubojiškomis skrybėlėmis paliko įspūdį. Visų pirma, mes visi patyrėme tą nuostabų sėkmės ir pasiekimų jausmą. Tai mus įkvėpė daugeliui metų.

Kas įdomaus, svarbaus šiandien vyksta Colorado bendruomenėje? Ko, jūsų nuomone, šiandien labiausiai reikia išeivijoje gyvenantiems lietuviams?

Mūsų Colorado bendruomenė auga. Turime daug energingų žmonių, kurie perėmė „vadžias”. Naujas kraujas, mintys ir idėjos visada yra geras dalykas.

Mes visi „verdame katile”, vadinamame Amerika. Išeivijos lietuviams reikia kantrybės ir tolerancijos. JAV LB yra narių iš visų trijų imigrantų bangų. Nė vienas iš jų neturėtų būti ignoruojamas. Kai kurie galbūt niekada nesimokė kalbos, bet didžiuojasi ir išlaiko kultūrą kaip įmanydami.

Daug kalbama apie lietuviškos kultūros perdavimą kitai kartai. Prioritetai keičiasi, lietuviška veikla nėra pagrindinis savait­galinis užsiėmimas, kaip būdavo anksčiau, ar matote pasikeitimus? Kokie jie?

Naujai atvykę lietuviai atvyko dėl kitų priežasčių nei tie, kurie atvyko prieš 70 metų. Lietuvių dabar daug daugiau nei anksčiau. Bendruomenė keičiasi į labiau socialiai orientuotą grupę.

Kokia jūsų Lietuvių Bendruomenės ateities vizija?

Bus sunku, nes atsiranda vis dau­giau trukdžių. Turint tokius stiprius  savanorius, kokius turime dabar, Lie­tuvių  Bendruomenė ir toliau augs. Kaip ir tada, kai ji buvo įkurta, Colorado bendruomenės ateitį nulems aktyviausių žmonių vizija. Ją apibrėš tie, kurie stiprios JAV LB prioritetą iškelia aukščiau savo asmeninių poreikių. Bendruomenė turi orientuo-tis į tai, kas išskiria mus kaip lietuvius.

Ko palinkėtumėte Colorado Lietuvių Bendruomenei 60-mečio proga?

Bendruomenė buvo įkurta prieš 60 metų susirinkime, kuriame dalyvavo pirmosios ir antrosios bangos lietuviai. Jų tikslas buvo išlaikyti lietuviškus papročius ir kultūrą. Tikiuosi, kad po 60 metų Bendruomenė galės atsigręžti atgal ir pasakyti: „Esame labai dėkingi, kad pirmosios, antrosios ir trečiosios bangos lietuvių palikuonys liko kartu ir sustiprino mūsų Bendruomenę”.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Gruodžio 18 d. numeryje, Vol. CXII NR. 99)